— Ką tu radai? — nesuprato Frodas. Golumas susigūžė ir pradėjo šnabždėti.
— Mažą taką, vedantį į kalnus, o tada — laiptus, siaurus laiptus. Taip, taip, labai ilgus ir siaurus. Daug laiptų. O tada... — jo balsas vos bešvokštė, — tada tunelį, tamsų tunelį, ir galiausiai — siaurą takelį aukštai virš perėjos. Šituo takeliu Smygolas ištrūko iš Tamsos. Tai buvo seniai. Galbūt takas jau dingo, bet galbūt dar tebėra, galbūt.
— Labai jau gražiai viskas skamba, — pakraipė galvą Semas. — Jeigu tas tavo takas tebėra, tai jis turi būti saugomas. Ar jis buvo saugomas, Golumai?
Tai pasakęs Semas pastebėjo, o gal jam tik pasivaideno, žalias ugneles Golumo akyse. Golumas kažką neaiškiai suburbėjo bet nio-ko neatsakė.
— Ar jis saugomas? — rūsčiai pakartojo Frodas. — Ir ar tu tikrai ištrūkai iš tamsos, Smygolai? O gal buvai tyčia paleistas su kokia nors užduotimi? Taip manė Aragornas, kuris sugavo tavo tada Mirusiose Pelkėse.
— Melas! — sušnypštė Golumas, jo akys piktai sužibo, Frodul paminėjus Aragorną. — Jis melavo apie mus, taip, melavo. Aš pats pasprukau, pats vienas. Teisybė — man buvo liepta ieškoti Mieliausiojo, ir aš ieškojau, ieškojau — daug metų. Bet ne tam, kad atiduočiau Tamsai, o ne, ne tam. Mieliausiasis buvo mūsų, buvo mano. Aš pats ištrūkau.
Keista nuojauta Frodui kuždėjo, jog Golumas šįkart nemeluoja. Jis iš tiesų mano, jog jam pačiam pavyko ištrūkti iš Mordoro. Frodas pastebėjo, jog teisindamasis Golumas sakė „aš", o taip atsitikdavo gana retai ir reiškė, jog akimirką jo buvusio sąžiningumo bei nuoširdumo likučiai paėmė viršų. Tačiau Frodas nepamiršo Priešo pinklių, net ir tikėdamas Golumu. „Ištrūkimas" galėjo būti sąmoningai surengtas ir puikiai žinomas Juodojoje Tvirtovėje. Be to, buvo aišku, jog Golumas dar daug ko nepasakė.
— Aš dar kartą klausiu, ar tavo slaptas kelias yra saugomas? — neatlyžo Frodas.
Tačiau Aragorno vardas niūriai nuteikė Golumą. Jis įsižeidė, nes juo nepatikėjo net tada, kai jis sakė tiesą ar bent dalį tiesos. Golumas neatsakė.
— Ar jis saugomas? — pakartojo Frodas.
— Taip, taip, tikriausiai. Toje šalyje nėra saugių vietų, — piktokai atšovė Golumas. — Nėra saugių vietų. Bet šeimininkas turi bandyti arba grįžti namo. Nėra kito kelio.
Daugiau jie nieko iš Golumo neišpešė. Nei tos vietos, nei slaptojo tako pavadinimo jis nežinojo. Arba nenorėjo sakyti.
Tai buvo Kirit Ungolas, apipintas šiurpiais gandais. Aragornas tikriausiai būtų jiems papasakojęs daugiau apie tą vietą ir jos svarbą, Gendalfas būtų įspėjęs hobitus. Tačiau Aragornas buvo toli, o Gendalfas stovėjo Izengardo griuvėsiuose ir kovojo su Sarumanu.
Bet ir skelbdamas nuosprendį išdavikui, ir tada, kai žėrintis palantiras trenkėsi į Orthanko laiptus, burtininkas mintimis visą laiką buvo su Frodu bei Seniu.
Galbūt Frodas pats nežinodamas tai juto, nors jis buvo įsitikinęs, kad Gendalfas žuvo, amžinai išnyko Morajos šešėlyje. Hobitas, panarinęs galvą, atsisėdo ant žemės, labai stengdamasis prisiminti visus Gendalfo patarimus. Bet nieko tinkamo į galvą neatėjo. Burtininkas paliko juos pernelyg anksti, kai Juodoji Šalis dar buvo labai toli. Jis nespėjo pasakyti, kaip patekti į Mordorą. Galbūt jis ir pats to nežinojo? Gendalfas buvo kartą patekęs į Dol Guldurą, šiaurinę Priešo tvirtovę, bet Frodas abejojo, ar burtininkui teko būti Mordore, šalia Ugninio Kalno ir Barad Duro, kur karaliauja atgavęs galią Juodasis Valdovas. Frodas pamatė save iš šalies: mažytį miškavaikį, paprastą hobitą iš ramios Grafystės, besitikintį rasti kelią ten, kur nesugebėjo ar neišdrįso patekti net šio pasaulio galingieji. Likimas buvo jam negailestingas. Bet jis žinojo, jog pats pasirinko šią dalią, sėdėdamas savo kambaryje vieną gražų pavasarį. Rodėsi, tai buvo taip seniai — kai pasaulis dar buvo jaunas, o Auksinis ir Sidabrinis Medžiai dar tebekrovė žiedus. Kurį kelią jam rinktis dabar? Apskritai, jeigu abu keliai veda į siaubą ir mirtį, ar beverta rinktis?
Įdienojus mažą pilką daubą, prisiglaudusią baimės šalies pašonėje, apgaubė tyla, tokia tiršta, kad ją beveik buvo galima matyti. Kažkur viršuje, dengiamas dūmų, žydravo dangus, bet šičia jis atrodė nepasiekiamai aukštas.
Net aštrios erelio akys nebūtų įžiūrėjusios tyliai sėdinčių, nejudančių hobitų, prislėgtų likimo naštos ir susisupusių į plonus, pilkus apsiaustėlius. Galbūt akylusis stebėtojas galėjo pamatyti ant žemės išsikėtojusį Golumą, bet būtų palaikęs jį kokio žmogaus vaiko skeletu: iš Golumo rankų ir kojų beliko vieni kaulai be raumenų. Ant jų karojo drabužių draiskalai.
Frodas sėdėjo nulenkęs galvą ant kelių, o Semas atsirėmė į daubos kraštą, susidėjo rankas po galva ir žiūrėjo į tuščią dangų. Staiga Semui pasirodė, jog jis regi paukštį, juodą tašką, taip aukštai, kad beveik nesiekė akis. Jis sumirgėdavo ir vėl išnykdavo tolyje. Paskui jį pasirodė dar du, o tada ir ketvirtas. Jie atrodė mažučiai, bet Semas tuoj pat suprato, jog iš tikrųjų jie yra milžiniški, ilgasparniai padarai, sukantys ratus dangaus aukštybėse. Jis prisidengė akis ir prisispaudė prie žemės. Semas vėl pajuto tą baimę, kurią keldavo Juodieji Raiteliai, tą jėgas atimantį siaubą, su klyksmu užgriuvusi juos per audrą, ar tada, Pelkėse. Tik dabar baimė nebuvo tokia gniuždanti, tarsi grasino iš tolo. Ją pajuto ir Frodas. Jis sudrebėjo, bet nepažvelgė aukštyn. Golumas susigūžė, kaip į kampą įvarytas voras. Sparnuotieji šešėliai apsisuko ir nušvilpė žemyn, į Mordorą.
Semas giliai atsikvėpė.
— Raiteliai vėl sukiojasi aplink, — baugiai sušnabždėjo jis. — Aš juos mačiau. O jie ar galėjo mus pastebėti? Jeigu čia tie patys Juodieji Raiteliai, tai dieną jie neturėtų matyti itin gerai, ar ne?
— Ne, tikriausiai ne, — atsakė Frodas, — bet jų žirgai gali matyti, o šitos sparnuotos būtybės, ant kurių jie skraido, matyt, turi aštresnes akis nei kas kitas žemėje. Jie atrodo kaip dideli maitėdos, kurie kažko ieško. Priešas nesnaudžia.
Siaubas išnyko, tačiau kartu dingo ir palaiminga tyla. Joje, tarsi nematomoje saloje, jie buvo atskirti nuo likusio pasaulio. Dabar baimė ir silpnumas grįžo. Frodas vis dar negalėjo pasirinkti. Jis sėdėjo užmerkęs akis, lyg sapnuodamas ar stengdamasis pažvelgti į pačią savo širdį, į pačią atminties gelmę. Pagaliau jis pasipurtė ir apsisprendęs atsistojo, pasiruošęs šnekėti, bet staiga šūktelėjo:
— Klausykite! Kas ten?
Hobitai išsigando. Pasigirdo dainavimas ir kimūs riksmai. Iš pradžių jie skambėjo toli, tačiau greitai artėjo — tiesiai prie daubos. Pasislėpusiems keliauninkams šovė mintis, kad Juodieji Sparnai juos susekė ir suskubo pasiųsti ginkluotus kareivius jų suimti: baisieji Saurono tarnai skrajojo greičiau už mintį. Hobitai susigūžė įtemptai klausydamiesi. Balsai ir ginklų žvangesys girdėjosi jau čia pat. Matydami, kad bėgti neįmanoma, Frodas su Semu išsitraukė kardus.
Golumas lėtai atsikėlė ir kaip vabalas nuropojo į viršų. Labai atsargiai, colis po colio, jis prišliaužė prie daubos krašto, susirado patogią vietelę tarp dviejų akmenų ir drebėdamas iš baimės apsidairė aplinkui. Kurį laiką jis lyg prilipęs ten tūnojo. Balsai ėmė tilti, o paskui dangų perrėžė šaižus Moranono tvirtovės trimitų garsas. Tada Golumas nušliuožė žemyn į daubą.
— Dar daugiau žmonių žygiuoja į Mordorą, — tyliai pasakė jis. — Tamsūs veidai. Mes niekada iki šiol nematėme tokių veidų, ne, Smygolas nematė. Jie nuožmūs, tamsiomis akimis ir ilgais juodais plaukais. Jų ausys su auksiniais žiedais, taip, daug puikaus aukso. Kai kurie išsidažę skruostus raudonai ir vilki raudonus apsiaustus. Jų vėliavos raudonos ir ietys raudonos. O skydai juodi ir geltoni, su aštriais spygliais. Labai žiaurūs, baisūs žmonės. Tokie pat blogi kaip orkai, tik didesni. Smygolas mano, jog jie atsibastė iš pietų, iš ten, kur baigiasi Didžioji Upė. Jie suėjo pro Juoduosius Vartus, bet greitai ateis kiti. Į Mordorą vis eina ir eina žmonės. Greitai visi žmonės sueis į Mordorą.