— Ar ten nebuvo dramblių? — paklausė Semas, iš smalsumo net pamiršęs baimę.
— Ne, dramblių nebuvo. O kas yra drambliai? — susidomėjo Golumas.
Semas atsistojo, susidėjo rankas už nugaros (taip jis darydavo visada, kai „sakydavo eiles" ir pradėjo:
Tai va, — pasakė Semas, baigęs deklamuoti, — mes Grafystėje mokame tokį eilėraštuką. Galbūt niekai, o gal ir ne. Mes juk irgi turime pasakų iš pietų. Anksčiau hobitai mėgdavo keliauti, tik ne visi grįždavo ir nedaug kas tikėdavo jų naujienomis. Apie tolimų kraštų pasakojimus hobitai sako — „Bryliaus naujienos" arba „tikra, kaip Grafystės plepalai". Aš pats esu ne kartą girdėjęs apie galingą tautą iš Saulažemių. Mes juos vadiname rudaodžiais. Pasakojama, kad kovodami jie joja ant drambilų. Ant dramblių nugarų jie statosi namus ir net bokštus, o drambliai mėto uolas bei medžius vieni į kitus. Tu pasakei, jog tie žmonės iš pietų ir turi daug aukso, todėl aš ir paklausiau, ar nėra drambilų. Jeigu jie būtų joję ant tų padarų, būčiau surizikavęs bent akies krašteliu žvilgtelėti. Bet jie atėjo pėsti. Aš jau nesitikiu kada nors išvysti drambilą. Gal tokio žvėries iš viso nėra, — atsidusęs pridūrė jis.
— Ne, nebuvo drambilų, — papurtė galvą Golumas. — Smygolas apie juos nieko negirdėjo. Jis nenori jų pamatyti. Jis nenori, kad jie būtų. Smygolas nori dingti iš čia ir pasislėpti kur nors saugioje vietoje. Smygolas nori, kad šeimininkas keliautų. Puikus šeimininkas, negi jis neis su vargšu mažuoju Smygolu?
Frodas atsistojo. Net ir tokią sunkią valandą jį juokino Senio smalsumas, o padeklamuotas senas eilėraštis apie „drambilą" ir šypsena išsklaidė dvejones.
— Aš norėčiau, kad mes turėtume tūkstantį drambilų, kad vienas iš jų būtų baltas ir kad Gendalfas ant jo vestų visus į mūšį, — tarė Frodas. — Tada prasitryptume taką į Juodąją Šalį. Bet viskas, ką turime, yra mūsų pavargusios kojos. Ką gi, Smygolai, gal trečias kartas ir nemeluos. Aš eisiu su tavimi.
— Ge.ras šeimininkas, išmintingas šeimininkas, puikus šeimininkas! — nušvito iš džiaugsmo Golumas ir puolė Frodui po kojų. — Puikus šeimininkas! Tegu šaunieji hobitai dabar ilsisi pasislėpę po akmenimis — pačiame giliausiame šešėlyje! Gulėkite ir nekrutėkite, kol nusileis Geltonasis Veidas. Tada keliausime — greitai ir tyliai kaip šešėliai!
4
Apie prieskonius ir troškintus triušius
Likusią dienos dalį keliautojai praleido ilsėdamiesi. Pagaliau daubos krašto šešėlis ištįso, kalvas užliejo tamsa. Jie šiek tiek užkando ir taupiai atsigėrė. Golumas nieko nevalgė, bet mielai maukė vandenį.
— Greitai gersime daug, — pasakė jis laižydamasis. — Geras vanduo upeliais bėga į Didžiąją Upę. Tose žemėse, kur eisime, yra gardaus vandens. Smygolas ten galbūt susiras ir maisto, taip, taip, galbūt. Jis labai alkanas, golum! — Nelaimėlis patapšnojo rankomis per įkritusį pilvą, ir žalia, blyški šviesa vėl įsižiebė jo akyse.
Gilioje prieblandoje keliautojai išropojo iš daubos ir kaip vaiduokliai nutykino kelio pakraščiu. Nors buvo vos trys dienos po pilnaties, bet mėnulis per kalnus persiropšdavo tik apie vidurnaktį, tad ankstyva naktis buvo labai tamsi. Aukštai viršuje, Dantų Bokštuose, degė vienišas raudonas žiburys, tačiau bemiegės Moranono sargybos niekur nesimatė ir nesigirdėjo.
Daug mylių juos sekė toji raudona akis, kai keleiviai spruko, klupinėdami ant akmenų šiame šešėlių krašte. Jie nedrįso eiti keliu, bet laikėsi dešiniau nuo jo, visą laiką akimis sekdami pilką liniją. Naktis įpusėjo. Hobitai pavargo, nes dienos poilsio buvo maža. Pagaliau raudonasis žiburys bokšte mirktelėjęs užgeso: hobitai užsuko už šiaurinių kalnų šlaitų ir dabar taikė į pietus.
Keliautojai lengviau atsikvėpė ir šiek tiek pailsėjo. Golumui atrodė, kad jie eina nepakankamai greitai. Jo skaičiavimu, nuo Moranono iki kryžkelės prie Osgiliato buvo apie devyniasdešimt mylių, ir Golumas tikėjosi įveikti tą atstumą per keturis žygius. Tad netrukus jie vėl šlepsėjo akmenimis, kol už kalnų pražydo vieniša aušra. Draugai nukeliavo iš viso dvidešimt keturias mylias. Toliau hobitai nebegalėjo ir nebedrįso eiti.
Šviesoje kraštas atrodė ne toks plikas ir nusiaubtas. Kairėje niūriai dūlavo kalnai, tačiau kelias sukosi į vakarus nuo jų papėdžių. Kalnų šlaituose augo juodi medžiai, panašūs į tamsius debesis. Aplinkui driekėsi kalvos, prižėlusios viržių, karklų ir kažkokių nepažįstamų krūmokšnių. Šen bei ten ošė aukšti pušynai. Pavargusios hobitų širdys atsigavo: tyras ir šviežias oras priminė jiems tolimąsias Šiauriakiemio aukštumas Grafystėje. Šita šalis tik keletą metų buvo Juodojo Valdovo valdžioje ir dar nebuvo visiškai sunaikinta. Tačiau hobitai neužmiršo gresiančio pavojaus: nors ir užstoti kalnų, Juodieji Vartai dar tebebuvo labai arti. Keleiviai ėmė dairytis kokios vietelės, kuri iki nakties paslėptų juos nuo blogų akių.
Diena slinko neramiai. Jie gulėjo viržiuose ir skaičiavo lėtai slenkančias valandas. Šešėlio Kalnai užstojo saulę, tad buvo nelengva susigaudyti, kiek praėjo laiko. Retkarčiais Frodas giliai ir ramiai užmigdavo, pasitikėdamas arba visai nesirūpindamas Golumu. O Seniui buvo nedrąsu užsnūsti net tada, kai Golumas kietai miegodavo, dvejodamas ir trūkčiodamas per savo slaptus sapnus. Galbūt alkis, o ne atsargumas neleido Semui užsnūsti: hobitas skausmingai pajuto, kaip jis pasiilgo gardaus naminio valgio, „ko nors karš-tučio, tiesiai iš puodo".
Vos tik tiršta prieblanda užliejo žemę, trijulė vėl pajudėjo. Golumas dabar vedė hobitus keliu, didindamas spartą taip pat, kaip ir pavojų. Jie įsitempę laukė kanopų ar žingsnių garso priekyje arba už nugaros, tačiau naktis slinko, o jos ramybės nedrumstė nei raitelis, nei pėstysis.
Kelias buvo labai senas, ir kuo toliau jie ėjo, tuo jis buvo labiau apleistas. Pažvelgęs, kaip jis vingiuoja kalvų šlaitais ar kerta pasitaikiusius upokšnius pavydėtino tvirtumo tiltais, nejučia žavėjaisi senovės žmonių rankų darbu. Bet neprižiūrimas kelias nyko. Tik šen ten pakelėje styrančios sudaužytos kolonos ar vienas kitas senojo grindinio akmuo, kyšantis pro samanas, bepriminė buvusią didybę. Iš abiejų pusių kelią spaudė viržiai, medžiai ir paparčiai, negailestingai risdamiesi per kraštus. Kai kur kelias siaurėjo, virsdamas beveik taku, tačiau jis niekur nesisukinėjo ir veržliai šovė pirmyn.
Taip jie priėjo nuostabų kraštą, kurį žmonės vadino Itilienu. Kadaise čia būta gražios šalies su kalnų miškais ir greitais upeliais. Sutemo nuostabi naktis. Žvaigždės su šviesiu mėnuliu rodė hobitams kelią, o kvėpuoti darėsi vis lengviau ir smagiau. Sprendžiant iš Golumo šnarpštimo bei murmesio, jis irgi tai pajuto, tik jam šios permainos visai nepatiko. Su pirmaisiais dienos ženklais keliautojai vėl sustojo. Jie kaip tik perėjo ilgą, gilų ir gana statų griovį, kuriuo kelias kirto akmenuotą gūbrį. Užsiropštę ant vakarinio kelio pylimo, hobitai apsidairė.