— Smygolas atneš vandens, taip. Bet kam hobitui reikia tiek vandens? — nesuprato Golumas. — Jis jau atsigėrė, jis jau nusiprausė.
— Menka bėda, jeigu negali įspėti. Netrukus sužinosi. Ir kuo greičiau atneši vandens, tuo greičiau sužinosi. Bet jeigu tu sugadinsi mano prikaistuvį, aš iš tavęs padarysiu muštinį.
Kol Golumas ėjo vandens, Semas dar kartą žvilgtelėjo į Frodą. Jam suspaudė širdį, pamačius sukritusį šeimininko veidą ir plonas rankas.
— Per daug jau jis suliesėjo, — murmtelėjo Semas. — Tai netinka hobitui. Jei tik man pavyktų ištroškinti tuos triušius, tuoj pat jį prikelčiau.
Semas susirinko krūvelę sausiausių samanų ir atsinešė šakelių ir sausuolių. Tarp ošiančių kedrų to gero buvo sočiai. Ant ežero kranto, netoli papartyno, jis iškasė duobelę ir sudėjo ten kurą. Porą kartų barkštelėjęs skiltuvu, Semas greitai įkūrė lauželį, kuris visai nedūmijo, bet skleidė malonų kvapą. Jis kaip tik pradėjo mesti į ugnį didesnes šakas, kai atsargiai nešdamas prikaistuvius su vandeniu ir bambėdamas grįžo Golumas.
Jis padėjo prikaistuvius ant žemės ir staiga išvydo, ką daro Semas. Išsigandęs Golumas piktai plonai sušnypštė:
— Ak!! S-s-s-s-ne, ne! Ne! Neprotingi hobitai, kvaili, taip, kvaili! Negalima to daryti!
— Ko daryti? — nustebęs paklausė Semas.
— Negalima leisti bjaurių raudonų liežuvių, — sušnypštė Golumas. — Ugnies-s, ugnies-s! Ji pavojinga, taip, taip. Ji degina, ji žudo. Ir ji atves-s priešus-s, taip, ji atves-s!
— Aš taip nemanau, — atsakė Semas, — neatveš, jeigu nekūrensi drėgnų malkų ir neleisi rūkti dūmams. Na, bet jei atves, tai atves. Aš ruošiuosi surizikuoti ir ištroškinti šituos triušius.
— Ištroškinti triušius?! — pasibaisėjo Golumas. — Sugadinti puikią mėsą, kurią atidavė Smygolas, vargšas alkanas Smygolas! Kodėl? Kodėl, kvailas hobite? Triušiai jauni, triušiai švelnūs, triušiai puikūs. Juos reikia suvalgyti, suvalgyti!
Jis jau norėjo čiupti artimiausią triušį, kuris nuluptas gulėjo prie ugnies.
— Pala, pala! — šūktelėjo Semas. — Kiekvienas valgo, kaip jam patinka. Tu negali praryti mūsų duonos, mes negalim valgyti žalios mėsos. Jeigu tu man juos atidavei, vadinasi, triušiai mano, galiu su jais daryti, ką noriu. Todėl nespoksok. Eik, pasigauk kitą triušį ir suvalgyk jį kaip nori, tiktai kur nors toliau. Tada aš nematysiu tavęs, tu nematysi ugnies, ir abu būsime patenkinti. Aš pažadu prižiūrėti, kad laužas nerūktų.
Golumas niurnėdamas nucimpino į paparčius. Semas triūsė aplink prikaistuvius.
„Ko hobitui reikia triušiams pagardinti? — paklausė jis pats savęs ir tuoj pat atsakė: — Prieskonių, šaknelių, bulvyčių... Duonos irgi nepakenktų".
— Golumai, — švelniai pašaukė Semas. — Trečias kartas atlygins už viską. Man reikia trupučio prieskonių. — Golumo galva išlindo iš paparčių, bet jo žvilgsnis anaiptol nebuvo draugiškas ar paslaugus. — Poros lauro lapų, kmynų, mairūno ir... na, tiek pakaktų, iki užvirs vanduo, — paprašė Semas.
— Ne! — atrėžė Golumas. — Smygolas nepatenkintas. Smygolui nepatinka smirdantys lapai. Jis nevalgo žolių ir šaknų, nebent mirtų iš bado, vargšas Smygolas!
— Smygolas pateks į labai verdantį vandenį, jei nepadarys to, ko buvo paprašytas, — suurzgė Semas. — Pats Semas įkiš ten jo galvą, taip, mieliausias. Tavo laimė, kad dabar pavasaris ir neprašau tavęs ieškoti ropių, bulvių ar morkų. Lažinuosi, kad šitoje šalyje yra net ir tokių dalykų. Daug ką atiduočiau už pusę tuzino bulvelių.
— Smygolas neis, o ne, mieliausias, jis daugiau nebeis. Jis išgąsdintas, jis pavargęs, o šitas hobitas nėra geras, visiškai negeras. Smygolas nekapstys nei žolių, nei kažkokių pulvelių. Kas tos pulve-lės, mieliausias, kas tai yra?
— Bul-ve-lės, — išskiemenavo Semas. — Gafero džiaugsmas ir tuščio pilvo laimė. Bet gali neieškoti, vis tiek nerasi. O jei man at-neštum prieskonių, tai būtum tikrai puikus Smygolas. Vieną dieną aš tau iškepsiu tų bulvelių: kepta žuvis ir skrudintos bulvės, paruoštos Semo Gemdžio. Tu neįstengsi atsisakyti.
— Dar kaip įstengsiu. Tu sugadintum puikią žuvį, tu ją susvilintum. Geriau duok man žuvį dabar, o bjaurias bulves gali pasilikti sau!
— O, tu nepataisomas. Eik miegoti!
Semui teko pačiam prisiskinti prieskonių, nors stengėsi per daug nenutolti nuo laužo ir viena akimi visą laiką sekė šeimininką. Kurį laiką hobitas mąsliai kurstė ugnį. Diena įšilo, nuo lapų ir samanų nudžiūvo rasa. Puoduose jau virė triušiena su žolelėmis. Semui lipo akys, bet jis troškino mėsą beveik valandą, tarpais vis bakstel-damas ją savo dvidante šakute ir atsargiai ragaudamas sultinį.
Pagaliau, kai viskas, jo manymu, buvo paruošta, Semas nukėlęs prikaistuvius nuo ugnies priėjo prie šeimininko. Frodas atmerkė vieną akį, pamatė Semą ir tuoj pat išsibudino. Jis vėl sapnavo kažkokį malonų, nenupasakojamą sapną.
— Sveikas, Semai! — tarė jis. — Kodėl nesiilsi? Kas nors negerai? Kiek laiko?
— Praėjo pora valandų nuo aušros, — atsakė Semas. — Maždaug pusė devynių pagal Grafystės laikrodžius. Nieko blogo neatsitiko, na, nebent tiek, kad neradau nei ropių, nei svogūnų, nei bulvyčių. Aš jums paruošiau triušienos troškinį su sultiniu, pone Frodai. Turėtų patikti. Sriubą galite įsipilti į puodelį arba valgyti tiesiai iš prikaistu-vio, kai šiek tiek atauš.
Frodas nusižiovavo ir pasirąžė.
— Geriau būtumei ilsėjęsis, Semai, — tarė jis. — Šituose kraštuose deginti laužą yra labai pavojinga. Hm, bet aš jaučiuosi išalkęs! Ką tu ten turi?
— Smygolo dovana. Porą jaunų triušių. Galiu lažintis, jog Golumas dabar nagus kramto iš apmaudo, kam juos atidavė. Gaila, kad nieko neturiu prie triušių, tik žiupsnį prieskonių.
Semas su šeimininku susėdo paparčiuose ir valgė troškinį iš pri-kaistuvių, dalindamiesi šakute ir mediniu šaukštu, užsikąsdami elfų duona. Buvo tikra puota.
— Ei, Golumai! — tyliai švilptelėjo Semas. — Ateik čia! Tu dar turi laiko apsigalvoti. Mes tau palikome paragauti troškintos triušienos.
Niekas neatsiliepė.
— Aš manau, jis pats sau ką nors susiras, tad troškinį galime pabaigti.
— Bet pavalgęs tu turėsi numigti, — liepė Frodas.
— Gerai. Tik neužmikite, kol snausiu, pone Frodai. Nepasitikiu tuo nenaudėliu. Man rodosi, kad Golumo blogoji pusė, Smirdžius, kaip aš ją vadinu, darosi vis stipresnė. Nemanau, kad jis smaugtų mane prie jūsų, tačiau puikiai žinau, jog Golumui Semas visai nepatinka. O ne, mieliausias, visai nepatinka.
Jie baigė valgyti, Semas nuėjo prie upelio išplauti indų. Kai jis atsistojo ir pažvelgė atgal, saulė kaip tik išniro iš šešėlių rytuose, pažerdama savo auksinius spindulius bei nutvieksdama giraites su pievomis. Hobitas išvydo ploną žydrai pilkų dūmų srovelę, vingiuojančią iš tankumyno. Semas su siaubu suprato, jog tai lauželio, kurį jis pamiršo užgesinti, dūmai.
— Ne, ne, tik ne tai! — sumurmėjo jis ir pasileido atgal. Staiga sustojo ir įsiklausė. Negi jis būtų išgirdęs švilpimą? O gal tai suklykė koks nepažįstamas paukštis? Švilpimas pasikartojo, tik iš kitos pusės. Semas kiek galėdamas nukūrė į viršų.
Jis pamatė, jog neprižiūrima liepsnelė pagavo šalia gulėjusius drėgnus paparčius ir ėmė rūkti. Semas greitai užgesino laužą, iš-spardė šakeles su pelenais, tada nuropojo pas Frodą.
— Ar girdėjote švilpimą, pone? — paklausė jis. — Vos prieš keletą minučių. Aš pamaniau, jog tai paukštis, bet tikriausiai kažkas tik pamėgdžiojo paukščio balsą. Pamačiau, kad mano laužas rūksta. Niekada sau neatleisiu, jeigu tuo troškiniu būsiu prišaukęs bėdą.
— Ša! — šnipštelėjo Frodas. — Rodos, girdžiu balsus.
Hobitai užsimetė ant pečių savo ryšulėlius ir susigūžę pasislėpė paparčiuose, pasirengę tuoj pat sprukti. Tylūs balsai pasigirdo visai šalia.