— Štai! Iš čia kilo dūmai, — pasakė vienas balsas, garsesnis už kitus. — Tas, kuris degino laužą, tikriausiai pasislėpė paparčiuose. Nagi, sugaukime jį ir pažiūrėkime, kas čia šlaistosi.
— Aha, ir ką jis žino, — pridūrė antras balsas.
Keturi nepažįstamieji apsupo papartyną ir žengė artyn. Kadangi nei bėgti, nei slėptis nebebuvo prasmės, Frodas su Semu pašoko, susiglaudė nugaromis ir išsitraukė kardus.
Jeigu hobitai nustebo, pamatę nepažįstamuosius, tai pastarieji apstulbo dar labiau. Paparčiuose stovėjo keturi aukšti vyrai. Du laikė rankose ietis su plačiais antgaliais, o kiti du buvo ginkluoti milžiniškais žmogaus ūgio lankais. Ant nugarų jie turėjo dideles strėlines su ilgomis žaliaplunksnėmis strėlėmis. Prie šonų jiems kabojo kardai, o drabužiai buvo pasiūti iš žalios bei rudos spalvos medžiagų. Su jais šie vyrai galėjo tirpte ištirpti Itilieno pievose. Jų rankas slėpė žalios pirštinės, veidus visiškai dengė žalios kaukės.
Buvo matyti tik skvarbios, aštrios akys. Iš pirmo žvilgsnio savo sudėjimu ir laikysena Frodui jie priminė Boromirą.
— Ne visai tai, ko ieškojome, bet vis dėlto kažką aptikome, — pasakė vienas vyras.
— Tai ne orkai, — tarė kitas, paleisdamas kardo rankeną, kurios griebėsi išvydęs Frodo rankose žybtelėjusį Gylį.
— Elfai? — abejodamas spėjo trečias.
— Ne, ne elfai, — papurtė galvą aukščiausias vyras. Jis turbūt buvo karių vadas. — Šiais laikais elfai nebesilanko Itiliene, be to, sakoma, kad jie yra labai gražūs pažiūrėti.
— O mes, vadinasi, ne? — pasipiktino Semas. — Nuolankiai dėkoju! Kai baigsite mus aptarinėti, galbūt pasakysite, kas jūs esate, ir kodėl neleidžiate ilsėtis dviem pavargusiems keliautojams.
Aukštasis vyras niūriai nusijuokė.
— Aš esu Faramiras, Gondoro Kapitonas, — tarė jis. — Šitame krašte nebėra keliautojų: tik Juodosios arba Baltosios Tvirtovės tarnai.
— Sakyk, ką nori, Faramirai, Gondoro Kapitone, mes esame keliautojai ir netarnaujame jokiai tvirtovei, — drąsiai atsakė Frodas.
— Tada tuoj pat klokite savo vardus ir kelionės tikslą, — suraukė antakius Faramiras. — Mes neturime laiko minti mįslėms ar malti liežuviu. Na? Kur jūsų draugužis?
— Draugužis?
— Taip, tas, kuris pasislėpė. Matėme jo nosį prie ežero. Man jis nepatiko. Kas jis toks: orkų šnipas ar šiaip jų veislės, kad sugebėjo pasprukti?
— Aš nežinau, kur jis dabar yra, — pasakė Frodas. — Atsitiktinai susitikome kelyje, ir aš nemanau už jį atsakyti. Jeigu sugautu-mėte, prašau perduoti jį man, nes jis yra viso labo pasigailėtinas padaras, kurį aš dabar globoju. O mes patys esame hobitai iš Grafystės, šalies, esančios toli šiaurės vakaruose, už daugelio upių. Mano vardas yra Frodas, Drogo sūnus, štai čia — Semiumas, Hemfasto sūnus, garbingas hobitas ir mano pagalbininkas. Mes atvykome iš Rivendeilo, arba, kitaip jį dar vadina, Imladriso, — čia Faramiras krūptelėjo ir ėmė klausytis atidžiau. — Mes turėjome septynis bendražygius, vienas kurių žuvo Morajoje, o su kitais išsiskyrėme Part Galene, prie Rauroso Krioklių. Ten buvo du mano tautiečiai, nykštukas, eflas ir du žmonės: Aragornas ir Boromiras, kuris sakėsi atkeliavęs iš Minas Tirito, miesto pietuose.
— Boromiras! — riktelėjo kartu visi keturi vyrai.
— Boromiras, valdovo Denetoro sūnus? — rūsčiai žiūrėdamas į hobitus paklausė Faramiras. — Jūs su juo keliavote? Jei tai tiesa, turite ką papasakoti. Ar žinote, mažieji nepažįstamieji, kad Boromiras, Denetoro sūnus, buvo Baltosios Tvirtovės vadas ir mūsų Didysis Kapitonas? Kas jūs tokie ir kas jus sieja su Boromiru? Kalbėkite greitai, nes saulė jau aukštai.
— Ar jūs žinote pranašystę, kurią Boromiras atnešė į Rivendeilą? — pasiteiravo Frodas.
— Šitie žodžiai mums tikrai yra žinomi, — nustebęs tarė Faramiras. — Tai patvirtina, jog jūs sakote teisybę.
— Aragornas, kurį aš paminėjau, yra Lūžusio Kardo valdovas, o mes — miškavaikiai, apie kuriuos kalba pranašystė.
— Suprantu, — abejodamas nutęsė Faramiras, — taip gali būti. O kas tada yra Izilduro Prakeikimas?
— To aš negaliu pasakyti, bet savo laiku visa tai sužinosite.
— Turėsite papasakoti daugiau, kodėl nukeliavote taip toli į rytus, netgi prie šitų... — jis mostelėjo ranka į kalnus, nors pavadinimo nepasakė. — Bet ne dabar. Mes labai skubame. Jūs patekote į pavojų: nebūtumėte šią dieną toli nukeliavę. Dar prieš vidurdienį netoliese įvyks smarkus mūšis. Tada — mirtis arba bėgimas prie Anduino. Jūsų ir savo paties labui aš paliksiu čia du sargybinius. Mes nebegalime pasitikėti netikėtais svečiais. Jeigu grįšiu, pasišnekėsime vėliau.
— Iki pasimatymo, — žemai nusilenkęs atsakė Frodas. — Jūsų valia netikėti, bet Didžiojo Priešo priešai yra mano draugai. Jei tik leistų užduotis, eitume su jumis. Nors vargu ar maži miškavaikiai galėtų kuo nors padėti tokiems aukštiems ir stipriems vyrams kaip jūs. Tegu šviesa nutvieskia jūsų kardus!
— Kad ir kas jie būtų, miškavaikiai yra mandagi tauta, — tarė Faramiras. — Likite sveiki!
Hobitai vėl atsisėdo, tačiau paskendę savo mintyse nesišnekėjo. Šalia, tamsiame lauro medžių šešėlyje, sustingo du sargybiniai. Jie retkarčiais nusiimdavo kaukes nuo veidų, nes buvo karšta. Frodas pastebėjo, jog tai gražūs juodbruvi vyrai. Jų liūdnuose ir išdidžiuo-se veiduose žibėjo pilkos akys. Kariai tyliai kalbėjosi: iš pradžių bendrąja kalba, o vėliau prašneko senovine jų pačių tarme. Savo nuostabai, Frodas suprato, kad jie bendrauja elfiškai arba labai panašia kalba. Taigi sutiktieji vyrai turėjo būti pietų dunadanai, žmonės iš Vakarų Valdovų giminės.
Po kurio laiko Frodas užkalbino sargybinius, bet šie neskubėjo išsipasakoti ir saugojosi, kad nepasakytų ko nors nereikalingo. Tai buvo Mablungas ir Damrodas, Gondoro kariai, Itilieno pėdsekiai. Jie priklausė tautai, kadaise gyvenusiai Itiliene. Iš tokių vyrų valdovas Denetoras buvo surinkęs būrį, kuris slaptai kirsdavo Anduiną (jie nepasakė kur ir kaip) bei kaudavosi su orkais ar kitais Priešo tarnais, besibastančiais tarp Šešėlio Kalnų ir Upės.
— Mes retai atsitraukiame nuo Upės taip toli, kaip dabar, — aiškino Mablungas, — bet esame gavę užduotį surengti pasalą prakeiktiems Harado kareivoms!
— Aha, prakeiktiems pietiečiams, — įsiterpė Damrodas. — Sakoma, jog senovėje Gondoras ir tolimųjų pietų Harado karalystės prekiavo, bet niekada nedraugaudavo. Tais laikais mūsų sienos buvo piečiau, ir artimiausia jų karalystė — Umbaras — prašė mūsų prieglobsčio. Bet nuo to laiko pasikeitė daug žmonių kartų. Neseniai mes sužinojome, jog Priešas persiviliojo, o gal tik susigrąžino juos pas save. Ko gero, Gondoro dienos jau suskaičiuotos. Minas Tiritas neišsilaikys prieš tokią Jo jėgą ir įniršį.
— Bet mes nesiruošiame sėdėti sudėję rankų ir leisti Jam daryti viską, ko užsigeidžia, — pasakė Mablungas. — Prakeiktieji pietiečiai žygiuoja senaisiais keliais, kad prisidėtų prie Juodosios Tvirtovės pulkų. Taip, senaisiais Gondoro keliais. Taigi jie žygiuoja nerūpestingai, manydami, kad Tamsos Valdovas visagalis ir jiems niekas negresia Jo kalnų šešėlyje. Mes ruošiamės juos pamokyti. Neseniai sužinojome, kad didelė pietiečių kariuomenė žygiuoja į šiaurę. Po vidurdienio vienas jų pulkas turi atsirasti čia, kur kelias eina per kalvas. Jie nepraeis! Nepraeis, kol gyvas kapitonas Faramiras. Jis visada vadovauja tokiems pavojingiems žygiams, ir yra tiesiog nemirtingas, o galbūt likimas jam numatė ypatingą mirtį.