Jie nutilo ir įsiklausė į neramią tylą. Semas iškišo nosį iš paparčių apsidairyti. Savo aštriomis akimis jis pamatė daug žmonių, po vieną ir eilėmis kylančių šlaitais aukštyn. Jie sėlino kur tamsiau arba ropojo, beveik nematomi pro žoles bei krūmus. Visi žmonės dėvėjo tokius pačius gobtuvus, kaukes bei pirštines ir nešėsi tokius pačius ginklus kaip ir Faramiro vyrai. Netrukus jie visi išnyko. Saulė įkopė į pietus, šešėliai sumažėjo.
„Kur bastosi tas nevykėlis Golumas? — pamanė Semas, traukdamasis į gilesnį šešėlį. — Visiškai įmanoma, kad jį pasmeigė koks orkas, ar iškepė Geltonasis Veidas. Bet manau, kad jis savimi pasirūpins". — Jis atsigulė šalia Frodo ir ėmė snausti.
Semas pabudo manydamas, kad išgirdo ragų gaudimą. Buvo pats vidurdienis. Sunerimę sargybiniai stovėjo medžių ūksmėje. Staiga iš viršaus vėl sutrimitavo ragai, pasigirdo riksmai bei kovos šūksniai. Garsas sklido silpnai, lyg iš kokio tolimo urvo, bet netikėtai mūšis užvirė visai šalia, virš jų slėptuvės. Buvo girdėti plieno žvangesys, kai susidurdavo kardai, ir duslūs smūgiai, ašmenims trenkiantis į skydą. Žmonės rėkė, staugė, bet aiškiai girdėjosi vienas stiprus balsas, šaukiantis:
— Gondoras! Gondoras!
— Atrodo, lyg šimtas kalvių vienu metu daužytų priekalus, — pasakė Semas Frodui. — Ir tie kalviai labai jau arti.
— Jie bėga! — sušuko Damrodas. — Pietiečiai sprunka, o paskui juos lekia mūsiškiai ir kapitonas!
Netverdamas smalsumu Semas nuėjo prie sargybinių. Hobitas užsiropštė į lauro medį ir pamatė tamsiaodžius žmones, bėgančius žemyn šlaitu. Jiems ant kulnų lipo žalieji kariai, kurie be gailesčio kapojo sprunkančius priešus. Švilpė spiečiai strėlių. Netikėtai tio-siai hobitams ant galvų, laužydamas jaunus medelius, iš viršaus nukrito žmogus. Jo nugaroje bei kakle, šiek tiek žemiau auksinio vėrinio, styrojo žaliaplunksnės strėlės. Purpuriniai drabužiai buvo suplėšyti, variniai šarvai sulamdyti ir sukapoti, juodi plaukai, perrišti auksu siuvinėtu raiščiu, mirko krauju. Ruda ranka tebespaudė sulūžusio kardo rankeną.
Semas pirmą kartą išvydo, kaip žmonės kaunasi su žmonėmis, ir tai jam visai nepatiko. Gerai, kad nužudytas karys gulėjo ant pilvo ir nesimatė jo veido. Hobitas galvojo, koks buvo jo vardas ir iš kur jis atkeliavo: ar buvo iš tiesų blogas, ar tik grasinimais priverstas kautis taip toli nuo savo namų, kur, matyt, galėjo ilgai laimingai gyventi — šios mintys žaibu pralėkė Semo galvoje ir išnyko, nes kai Mablungas žengė prie mirusiojo, vėl kilo triukšmas. Tarp klyksmų bei riksmų Semas išgirdo šaižų bliovimą ir trimitavimą, o po to dundesį, lyg žemę būtų daužę milžiniški taranai.
— Saugokis! Saugokis! — suriko Damrodas savo draugui. — Tegu valarai pasuka jį į šoną! Mumakas! Mumakas!
Savo nuostabai, siaubui ir džiaugsmui, Semas išvydo didžiulį padarą, besibraunantį pro medžius. Didžiulis kaip namas, ne, daug didesnis už namą pasirodė Semui tas žvėris — pilkas judantis kalnas. Baimė ir nuostaba tikriausiai padidino jį hobito akyse, tačiau Mumakui iš tiesų nebuvo lygaus gyvūno visame Viduržemyje. Jo giminaičiai ir mūsų laikais tebesigano pietų kraštuose, bet jie yra tik senųjų gyvūnų šešėlis. Drebindamas žemę, Mumakas bėgo tiesiai prie stebėtojų, tik paskutinę akimirką jis pasuko į šoną. Semas galėjo gerai į jį įsižiūrėti: medžio storumo kojos, didžiulės ausys, panašios į laivo bures, piktos raudonos akutės ir lyg puolanti gyvatė smūgiui išriestas ilgas straublys. Auksu išpuoštos iltys varvėjo krauju, šonuose draikėsi purpurinių ir auksinių užtiesalų skarmalai. Ant Mumako nugaros styrojo likučiai to, kas anksčiau buvo kovos bokštas, sudaužytas braunantis per mišką. Ant gyvulio kaklo vis dar kratėsi mažytė figūrėlė — galingas karys, milžinas tarp pietiečių.
Mumakas dundėjo iš aklo įniršio nesirinkdamas tako. Strėlės švilpė ir atšokdavo nuo jo odos nepadariusios žalos. Kariai bėgo šalin, tačiau daug jų Mumakas pasivijo ir sutrypė. Greitai jis dingo iš akių, girdėjosi tik tolstantis dundesys bei trimitavimas. Semas niekada nesužinojo, kas jam atsitiko: gal Mumakas žuvo kur nors gilioje miškų duobėje toli nuo namų, o gal, pamišęs iš įsiūčio, nuskendo Didžiojoje Upėje.
Semas giliai atsikvėpė.
— Juk tai buvo drambilas! — sušniokštė jis. — Vadinasi, drambliai — ne pramanas, o aš mačiau vieną iš jų. Tai bent! Namuose manimi niekas nė už ką nepatikės! Na, jeigu viskas baigėsi, ne pro šalį būtų nusnūsti.
— Miegok, kol gali, — patarė Mablungas. — Jeigu kapitonas nesužeistas, jis greitai grįš ir mes skubiai trauksimės. Naujienos apie mūšį tuoj pat pasieks Priešo ausis, jis pasiųs persekiotojus.
— Traukitės, jei reikia, tik ne triukšmaukite. Aš ėjau ištisą naktį ir noriu pailsėti, — paprašė Semas. Mablungas nusijuokė.
— Nemanau, kad kapitonas paliktų jus čia, pone Semiumai. Pats pamatysi.
5
Langas į Vakarus
Semui atrodė, jog praėjo tik kelios minutės, bet jis pabudo vėlyvą popietę, kai Faramiras jau buvo grįžęs. Jis atsivedė daug žmonių: visi išlikę gyvi po mūšio kariai susirinko ant šlaito — du ar trys šimtai tvirtų vyrų. Jie susėdo pusračiu, kurio viduryje įsitaisė Faramiras, o prieš jį stovėjo Frodas. Visa tai kažkodėl buvo labai panašu į belaisvio apklausą.
Semas išsiropštė iš papartyno, tačiau niekas į jį neatkreipė dėmesio, tad hobitas atsisėdo nuošaliau, iš kur galėjo viską matyti ir girdėti. Semas nerimavo ir buvo pasiruošęs kiekvienu momentu šokti šeimininkui į pagalbą. Jis gerai matė nebeslepiamą Faramiro veidą: į Frodą įsmeigtos akys rodė išmintį bei valdingumą. Jos žvelgė į šeimininką nepatikliai.
Semas greitai suprato, jog kapitonui neaiškios kelios vietos trumpame Frodo pasakojime apie save: ką hobitas veikė Būryje, iškeliavusiame iš Rivendeilo; kodėl jis paliko Boromirą; kur dabar keliauja. Faramiras dažnai grįždavo prie Izilduro Prakeikimo, nes manė, jog Frodas slepia kažką svarbaus.
— Buvo pasakyta, jog Izilduro Prakeikimas bus pabudintas, kai ateis miškavaikis, — primygtinai klausinėjo jis. — Jei tu esi tas miš-kavaikis, tai privalai turėti daiktą, apie kurį buvo kalbama Pasitarime. Ten jį turėjo pamatyti ir Boromiras. Ar tai neigi?
Frodas neatsakė.
— Ką gi! Tokiu atveju aš apie tai noriu sužinoti daugiau, nes kas susiję su Boromiru, susiję su manimi. Senos legendos pasakoja, jog Izilduras buvo nukautas orkų strėle, tačiau paprasta strėlė negalėtų būti Prakeikimu, o Boromiras Gondorietis nebūtų palaikęs jos Lemties Ženklu. Ar tu turi tą daiktą? Jei jį slepi, ar pats nusprendei taip elgtis?
— Ne, taip nusprendžiau ne aš, — atsakė Frodas. — Jis nepriklauso man. Jis nepriklauso jokiam mirtingajam — didžiam ar mažam. Teises į jį gali reikšti tik Aragornas, Aratorno sūnus, mūsų Būrio vadas nuo Morajos iki Rauroso.
— Kodėl jis, o ne Boromiras, Elendilo vaikų įkurto miesto princas?
— Todėl, kad Aragornas yra tiesioginis palikuonis pagal tėvų liniją: jis yra Aratorno sūnus, o šio tėvas buvo Elendilas. Kardas, kurį jis nešioja, yra Elendilo kardas.
Susirinkusių žmonių būryje pasigirdo nustebimo murmesys. Kai kurie garsiai džiaugėsi:
— Elendilo kardas! Elendilo kardas keliauja į Minas Tiritą! Puikios naujienos!
Tačiau Faramiro veidas nepasikeitė.
— Galbūt, — linktelėjo jis, — bet tokią garbingą kilmę reikia patvirtinti. Jeigu Aragornas kada nors atvyks į Minas Tiritą, jis turės pateikti tvirtų įrodymų. Prieš šešias dienas, kai aš iškeliavau, jo dar nebuvo, kaip nebuvo nieko iš tavo Būrio.
— Boromiras pripažino jo kilmę, — ramiai pasakė Frodas. — Iš tiesų, jeigu Boromiras būtų čia, jis atsakytų į visus jūsų klausimus. Nuo Rauroso jis žadėjo vykti tiesiai į jūsų miestą, tad grįžę namo rasite atsakymus. Mano vaidmuo Būryje yra jam žinomas, kaip ir visiems kitiems bendrakeleiviams, kadangi jį man paskyrė pats Elrondas iš Imladriso per Pasitarimą. Su ta užduotimi aš atvykau čia, bet neturiu teisės atskleisti jos kitiems. Jeigu jūs laikote save Priešo priešais, geriau nebandykite man trukdyti.