Semas nežinojo, kas dėjosi Frodo širdyje, tačiau šeimininkas kalbėjo išdidžiai, nors Faramirui tai jokio įspūdžio nepadarė.
— Vadinasi, siūlai man žiūrėti savo reikalų, nekišti nosies, kur nereikia, ir ramiai grįžti namo? — ironiškai paklausė gondorietis. — Kai grįš Boromiras, jis papasakos viską, ar ne? Kai grįš! Ar tu buvai Boromiro draugas?
Akimirksniu Frodo sąmonėje atgimė iškreiptas Boromiro veidas ir degančios akys. Hobitas sudvejojo, Faramiro žvilgsnis tapo rūstus.
— Boromiras buvo narsus mūsų Būrio narys, — pagaliau tarė Frodas. — Taip, aš jį laikiau savo draugu.
Faramiras niūriai nusišypsojo.
— Vadinasi, tu liūdėtum sužinojęs, jog Boromiras mirė?
— Taip, žinoma, — nesusimąstydamas atsakė Frodas ir, pažvelgęs Faramirui į akis, sustingo. — Mirė? Tai jis iš tikrųjų mirė? Jūs tai žinojote ir bandėte supainioti mane? Žaidėte su manimi? O gal ir šita žinia yra apgaulė?
— Apgaule aš nesinaudočiau netgi prieš orką.
— Kodėl jūs manote, jog jis mirė, jei niekas iš Būrio neatvyko į miestą?
— Aš tikėjausi, jog Boromiro draugas ir bendražygis galės papasakoti daugiau apie jo mirtį.
— Boromiras buvo sveikas ir stiprus, kai mes išsiskyrėme! Iki dabar aš maniau, jog jis yra Minas Tirite, bet suprantu, kad pasaulis pilnas pavojų.
— Iš tiesų pilnas, — pasakė Faramiras. — O išdavystė ne menkiausias iš jų.
Pokalbio metu Semas vis labiau pyko ir irzo. Išgirdęs paskutiniuosius žodžius, jis nebeišlaikęs puolė į vidurį.
— Prašau atleisti, pone Frodai, — tarė jis, — bet šito jau per daug. Po viso to, ką jūs iškentėjote dėl jo ir visų žmonių, jis neturi teisės taip šnekėti!
— Paklausykite, kapitone, — Semas atsistojo prieš Faramirą, įrėmė rankas į šonus ir nutaisė tokią veido išraišką, tąsi kalbėtų su įžūliu hobituku, užtiktu vagiliaujant sode. Kariai aplinkui ėmė šnabždėtis, bet daugelis nejučia šypsojosi iš nematyto reginio: ramiai sėdintis kapitonas akis į akį su jaunu įdūkusiu hobitu. — Kur jūs taikote? Reikėtų tai išsiaiškinti, kol mūsų neužpuolė visi Mordoro orkai. Jeigu manote, kad mano šeimininkas užmušė tą Boromirą ir pabėgo, taip ir sakykite, nors tai būtų visiška kvailystė. Galbūt leisite mums sužinoti, ką ketinate daryti toliau? Kaip gaila, kad tauta, kuri šauniai kaunasi su Priešu, neleidžia prisidėti ir kitiems. Priešas būtų labai patenkintas jus matydamas. Jis pagalvotų, kad įsigijo naujų draugų.
— Pakaks! — rūsčiai, bet ramiai nutraukė Faramiras. — Tavo šeimininkas, manau, ne kvailesnis už tave, tad palik jo reikalus jam pačiam. Ir nereikia man priminti pavojaus. Aš ir taip gaištu brangų laiką bandydamas išsiaiškinti painų dalyką. Jeigu būčiau toks karštakošis kaip tu, jau seniai gulėtumėt nužudyti. Turiu įsakymą užmušti kiekvieną, kuris atsidurs šioje žemėje be Gondoro karaliaus leidimo. Tačiau aš nemėgstu žudyti netgi tada, kai būtinai reikia. Ir nemėgstu plepėti. Tad sėsk šalia savo šeimininko ir patylėk!
Iki plaukų šaknų išraudęs Semas žnektelėjo ant žemės. Faramiras vėl pasisuko į Frodą.
— Tu klausei, kaip aš sužinojau apie Denetoro sūnaus mirtį? — paklausė jis. — Mirties naujienų greiti sparnai. Juk sakoma — naktis dažnai prakalbina artimųjų širdis. Boromiras buvo mano brolis. — Skausmo šešėlis perbėgo šviesiu žmogaus veidu. — Ar tu prisimeni kokį nors ypatingą daiktą, kurį nešiojo Boromiras?
Frodas mąstė, skubiai svarstydamas, ar čia netyko nauji spąstai ir kuo šitas pokalbis gali baigtis. Jis vos vos išgelbėjo Žiedą nuo išdidžioje Boromiro gniaužtų, o dabar aplink Frodą buvo daug stiprių ir karingų vyrų. Bet širdyje hobitas jautė, jog Faramiras, nors ir panašus į brolį, turi daugiau išminties negu savimeilės.
— Aš prisimenu nepaprastai gražų Boromiro ragą, — pagaliau ištarė hobitas.
— Teisingai, — linktelėjo galvą Faramiras. — Vadinasi, tu jį išties matei: galingo jaučio ragą, apkaltą sidabru ir išrašytą senoviniais simboliais. Jau daugelį kartų šis ragas mūsų giminėje atitenka vyriausiam sūnui. Yra sakoma, jei ragas sutrimituos senojo Gondoro žemėje, tai jo garsą išgirs kiekvienas... Prieš vienuolika dienų aš išgirdau rago gaudimą, tyliai sklindantį iš šiaurės, — silpną lyg šnabždesį. Tėvas ir aš palaikėme tai blogu ženklu, kadangi nuo pat išvykimo neturėjome jokių žinių apie Boromirą. O po trijų dienų atsitiko dar keistesnis dalykas: tamsią, pilką naktį aš sėdėjau prie Anduino, žvelgiau į jaunaties atspindžius amžinojoje srovėje, klausiausi liūdno nendrių šiugždėjimo. Mes visada stebime krantus prie Osgiliato, kurį iš dalies yra užėmę priešai ir iš ten siaubia mūsų žemes. Tačiau tą naktį, tamsią vidurnakčio valandą, rodėsi, miegojo visas pasaulis. Tada aš pamačiau, o gal man tik pasirodė, ant bangų besisupančią valtelę, nedidelę, pilką, aukšta nosimi valtelę, kurioje nesimatė nei vairininko, nei irkluotojo. Aplink ją švytėjo blanki šviesa, aš išsigandau, tačiau vis tiek įbridau į vandenį — mane traukė prie to. keisto laivo. Valtelė sustojo, pasisuko ir priplaukė tiesiai prie manęs, tačiau aš neišdrįsau jos paliesti. Ji buvo giliai įgrimzdusi ir, kaip man pasirodė, sklidina tyro vandens, kuris skleidė paslaptingąją šviesą. Kai ji plaukė pro šalį, aš pamačiau vandenyje gulintį karį. Jis buvo žaizdotas, jam ant kelių ilsėjosi sulaužytas kardas. Tai buvo Boromiras, mano brolis. Negyvas. Aš pažinau jo daiktus, jo kardą, jo veidą... Trūko tik svarbiausio: rago. O vieno daikto aš nepažinau — nuostabaus diržo, išsiuvinėto auksiniais lapais ir puošusio brolio juosmenį. „Boromirai! — surikau aš. — Kur tavo ragas? Kur tu keliauji, o Boromirai?" Bet valtelė vėl pasuko į srovę ir žibėdama dingo naktyje. Panašu į sapną, bet tai buvo ne sapnas, nes aš nepabudau. Dabar aš neabejoju, jog Boromiras žuvo ir nuplaukė į Didžiąją Jūrą.
— Deja, — atsiduso Frodas, — tai iš tikrųjų buvo Boromiras, toks, kokį pažinojau. Auksinį diržą jis gavo Lotloriene iš pačios valdovės Galadrielės rankų. Mes visi dėvėjome jos dovanotus apsiaustus, o aš dar turiu šitą sagę. — Frodas palietė žalią sidabrinį lapą, kuris po kaklu laikė apsiaustą.
Faramiras atidžiai įsižiūrėjo į sagę.
— Ji puiki, — tarė jis, — taip, tai to paties meistro darbas. Tai jūs perėjote per Lorieno šalį? Kadaise ji vadinosi Laurelindorenanu, bet žmogaus koja jau seniai nežengė į tą girią, — tyliai pridūrė Faramiras, su nuostaba žvelgdamas į hobitą. — Nemažai tavo keistenybių aš pradedu suprasti. Gal papasakotum daugiau? Man skaudu galvoti, jog Boromiras krito beveik grįžęs namo.
— Aš neturiu nieko pridurti prie to, ką papasakojau. Tačiau tavo regėjimas, man rodos, yra tik blogos lemties šešėlis arba kokia nors priešo klasta. Aš mačiau jo šlykščios magijos sukurtus žuvusių karių veidus Mirusiose Pelkėse.
— Ne, tai ne Priešo gudrybės, — paprieštaravo Faramiras. — Jo burtai pripildo širdį pasišlykštėjimo, o aš jaučiau tik liūdesį ir skausmą.
— Tačiau kaip galėjo atsitikti tai, apie ką tu pasakoji? — nesuprato Frodas. — Jokios valties neįmanoma pernešti per akmenuotas Tol Brandiro lygumas. Be to, Boromiras ketino kirsti lintvašą ir grįžti namo per Rohano laukus. Kaip galėjo valtis nusileisti nuo krioklių ir nesudužti. Kodėl ji nenuskendo srovėje, nors buvo sklidina vandens?