— Nežinau, — papurtė galvą žmogus. — O iš kur atsirado valtis?
— Iš Lorieno. Trimis tokiomis valtimis mes plaukėme žemyn Anduinu iki Krioklių. Jos taip pat buvo elfų darbo.
— Jūs perėjote Slaptingąjį Kraštą, bet, atrodo, menkai supratote jo galią. Auksinio Miško Burtininkės valia gali atsitikti daug keistų ir nepaaiškinamų dalykų. Sakoma, kad mirtingajam pavojinga įžengti į elfų žemes. Tai jau ne mūsų pasaulis. Tik keli senovės didvyriai grįžo iš jo nepasikeitę.
— Boromirai, o Boromirai! — dejavo jis. — Ką tau pasakė nemirtingoji Valdovė? Kokią lemtį tau skyrė? Ką ji pažadino tavo širdyje? Kodėl tu ėjai į Laurelindorenaną, o ne grįžai namo savo keliu, ankstų rytą ant Rohano žirgų?
Faramiras atsisuko ir tyliai prašneko į Frodą:
— Tu daug ką galėtum paaiškinti, Frodai, Drogo sūnau, bet ne čia ir ne dabar. Jeigu manai, kad mano pasakojimas — tik sapnas ar regėjimas, pasakysiu tau štai ką: Boromiro ragas grįžo. Tačiau grįžo perskeltas į dvi dalis. Tai galėjo būti kardo arba kirvio darbas. Vieną dalį Gondoro sargybiniai rado nendrėse, žemiau Entvašo žiočių, o kitą, besisukančią potvynio vandenyse, sugavo žvejas. Keista, bet sakoma, jog žmogžudystė pati save atskleis... Dabar tas ragas guli ant kelių Denetorui, kuris sėdi aukštajame savo soste ir laukia naujienų. Negi man negali nieko papasakoti apie perskeltą ragą?
— Deja, daugiau nieko, — atsakė Frodas. — Jeigu tavo atmintis nemeluoja, tai tą dieną, kai išgirdai gaudžiant ragą, aš ir mano draugas palikome Būrį. Tavo pasakojimas mane gąsdina. Juk jeigu Boromiras žuvo, galėjo žūti ir visi kiti Būrio nariai. Jie buvo mano draugai bei giminaičiai, kuriuos aš mylėjau.
Kapitone, pamiršk abejones ir paleisk mus. Aš pavargęs, išsigandęs, o mano širdis plyšta iš skausmo. Tačiau kol mane irgi užmuš, aš turiu atlikti savo pareigą. Reikia labai skubėti, jei iš visos Brolijos likome tik mes, du miškavaikiai. Grįžk, Faramirai, narsusis Gondoro kapitone, ir, kol gali, gink savo miestą, o aš turiu ko-liauti ten, kur man lemta.
— Negaliu pasakyti, kad būčiau patenkintas mūsų pokalbiu, — tarė Faramiras, — tačiau manau, jog tavo baimė neturi pagrindo. Kas galėjo palaidoti Boromirą, jei ne tavo draugai ar patys Lorieno elfai? Orkai ar kiti Bevardžio tarnai to nebūtų darę. Tad kažkas iš jūsų Būrio dar tebėra gyvas. Kad ir kaip būtų, tavimi, Frodai, aš daugiau neabejoju. Sunkios dienos išmokė mane skaityti žmonių žodžius bei veidus, tad aš galiu suprasti ir miškavaikį, — dabar jis nusišypsojo. — Tu keistokas, Frodai. Tarsi elfų šviesa rusentų tavo akyse. Bet aš išgirdau daugiau, negu tikėjausi. Privalėčiau tave nugabenti į Minas Tiritą, kur stotum prieš Denetorą, tik širdis man sako, jog klaidingas pasirinkimas gali pražudyti mano miestą. Todėl aš dar pagalvosiu, o dabar turime skubėti.
Jis pašoko ant kojų ir išdalino įsakymus. Kariai tuoj pat atsistojo, susiskirstė mažais būreliais ir ištirpo akmenų bei medžių šešėliuose. Pasiliko tik Mablungas su Damrodu.
— Jūs, Frodai ir Semiumai, dabar eisite su manimi ir mano sargybiniais, — pasakė Faramiras. — Nebegalite toliau keliauti j pietus keliu, jei toks buvo jūsų planas. Po šiandienos kautynių kelias bus ypač atidžiai saugomas. Be to, jūs esate per daug išvargę, kad šįvakar dar kur nors žygiuotumėte. Mano kariai visi šauniai padirbėjo, tad mes tuoj pat iškeliaujame į gondoriečių slaptavietę, kuri yra už dešimties mylių. Nei orkai, nei Priešo šnipai jos dar neaptiko, o jei aptiktų, mes ilgai ten išsilaikytume. Slėptuvėje pailsėsime ir pernakvosime, o rytą aš nuspręsiu, kaip man pasielgti.
Frodui nieko kito neliko, kaip tik paklusti šitam pasiūlymui ar įsakymui. Bet kuriuo atveju tai atrodė gera išeitis, nes po akiplėšiškos gondoriečių pasalos kelionė Itilienu būtų tapusi daug pavojingesnė.
Jie išsiruošė tuoj pat: Mablungas su Damrodu priekyje, o Faramiras, Frodas ir Semas už jų. Aplenkę ežeriuką, kur maudėsi hobitai, perbridę upelį ir užkopę stačiu šlaitu, jie atsidūrė žaliuose miškuose, kiek tik akys užmato banguojančiuose žemyn į vakarus. Draugai skubėjo iš visų jėgų ir tyliai šnekėjosi.
— Aš nutraukiau mūsų pokalbį, — pasakė Faramiras, — ne tik dėl pavojaus, kurį man priminė ponas Semiumas, bet dar ir todėl, kad ne apie visus dalykus galima šnekėtis atvirai. Štai kodėl aš domėjausi savo broliu labiau negu Izilduro Prakeikimu. Tu nebuvai man visiškai atviras, Frodai.
— Aš nemelavau. Pasakiau tiek, kiek leista, — tarė Frodas.
— Nekaltinu tavęs. Tardomas kalbėjai išmintingai ir gudriai, bet iš tavo žodžių aš nuspėjau daugiau, nei norėjai atskleisti. Tu nebuvai draugiškas su Boromiru, bent jau jūs neišsiskyrėte kaip draugai. Spėju, kad tu ir ponas Semiumas buvote jo įskaudinti. Aš gerai pažįstu savo brolį ir manau, jog dėl nesutarimų jūsų Būryje buvo kaltas Izilduro Prakeikimas. Matyt, tai didelis lobis, o tokie daiktai nesutvirtina taikos tarp sąjungininkų, kaip sako senosios legendos. Ar aš tiksliai pataikiau?
— Beveik, — linktelėjo Frodas. — Būryje nebuvo nesutarimų. Mes dvejojome, kuriuo keliu pasukti nuo Emyn Mulo. Be to, senosios legendos mus įspėja, jog neatsargiai kalbėti apie didelius lobius taip pat yra pavojinga.
— Ak, taip aš ir maniau, — paniuro Faramiras, — nesutarimų buvo tik tarp tavęs ir Boromiro. Matyt, jis norėjo tą daiktą atgabenti į Minas Tiritą. Deja! Įnoringas likimas laiko surakinęs lūpas to, kuris paskutinis jį matė ir žino, kas tą valandą dėjosi mano brolio širdyje. Nesvarbu, klydo jis ar ne, dėl vieno esu tikras: Boromiras žuvo už gėrį. Jo veidas buvo dar puikesnis negu gyvo...
Bet, Frodai, aš tavęs primygtinai klausinėjau apie Izilduro Prakeikimą. Atleisk! Tokiu metu ir tokioje vietoje tai buvo tikrai neišmintinga. Mes atlaikėme karštą mūšį, tad mano galvoje sukosi daug neramių minčių. Jau kalbėdamas su tavimi supratau, jog esu arti tikslo, bet nenorėjau viešai atskleisti paslapties. Gondoro valdovai gerbia ir saugo senovinę išmintį. Mano šeima nėra iš Elendilo giminės, nors mūsų gyslomis teka Numenoro kraujas. Esame kilę iš Mardilo, karaliaus patarėjo, kuris ėmėsi valdyti šalį karaliui Earnurui išvykus į karą. Tai buvo paskutinis valdovas iš Anariono giminės. Jis krito mūšyje ir nepaliko įpėdinio. Nuo to laiko jau daug amžių miestą valdo valdytojai.
Pamenu, kai mudu su broliu dar buvome vaikai ir mokėmės savo giminės bei miesto istorijos, Boromiras buvo nepatenkintas, jog mūsų tėvas nėra karalius. „Kiek amžių reikia, kad valdytojas galėtų tapti karaliumi, jeigu karalius negrįš?" — kartą paklausė jis. „Galbūt pakaktų kelerių metų ten, kur praeitis negerbiama, — atsakė mano tėvas, — tačiau Gondore neužtektų ir tūkstančio metų". Deja, vargšas Boromiras nenurimo! Tai daug apie jį pasako, ar ne? — Taip, — sutiko Frodas, — tačiau jis visada gerbė Aragorną.
— Be abejo. Jeigu, kaip tu sakai, Boromiras pripažino Aragorno kilmę, tai jis negalėjo jo negerbti. Tačiau tada jie dar nebuvo pasiekę Minas Tirito ir dar nebuvo tapę varžovais... Bet aš nuklydau į šoną. Denetoro namuose mes laikomės senųjų tradicijų, o lobynuose turime išsaugoję daug vertingų daiktų: knygų, akmeninių lentelių su išblukusiais rašmenimis, keistais ženklais primargintų auksinių bei sidabrinių lapų. Kai kurių rašmenų jau niekas nepažįsta, o kitus keletas žmonių dar supranta. Aš irgi moku skaityti senąsias knygas. Daug jų mums padovanojo Pilkasis Keleivis. Pirmą sykį pamačiau jį dar vaikas. Vėliau jis dar kelis kartus buvo atvykęs į mūsų miestą. — Pilkasis Keleivis? — paklausė Frodas. — Ar jis turėjo kitą vardą? — Mes jį vadinome elfiškai — Mitrandiru, o jis pats kartą taip pasakė: „Mano vardų tiek, kiek šalių Viduržemyje. Mitrandiru mane praminė elfai, Tarkunas esu nykštukams, pamirštuose Vakaruose jaunystėje vadinausi Olorinu, Pietuose esu Inkanusas, Šiaurėje—Gendalfas, o į Rytus nekeliauju".