— Gendalfas! — sušuko Frodas. — Aš taip ir pamaniau, jog tai buvo jis. Gendalfas Pilkasis, išmintingiausias iš visų draugų, mūsų Būrio vadas. Jis žuvo Morajoje. — Mitrandiras žuvo! — skausmingai atsiduso Faramiras. — Iš tikrųjų pikta lemtis persekioja jūsų Broliją. Sunku patikėti, kad tas, kuris sukaupė tiek išminties ir galios, galėjo žūti, kad tiek žinių galėjo netekti šis pasaulis. Ar esi tikras, kad jis paprasčiausiai neatsiskyrė nuo jūsų ir nenukeliavo savais keliais? — Deja, aš pats mačiau jį, krintantį į prarają. — Matau, kad žinai kažkokią siaubingą istoriją, — tarė Faramiras, — kurią galbūt papasakosi man vakare. Mitrandiras ne tik mokė senosios išminties, bet ir įkvėpė dvasią daugeliui šlovingų žygių. O, jeigu jis būtų buvęs su mumis ir paaiškinęs tamsųjį sapną, gal ir Boromirui nebūtų reikėję išvykti. Tačiau galbūt Boromiro likimas jau buvo nulemtas. Mitrandiras mums niekada nepranašavo ateities ir neatskleidė savo tikslų. Nežinau, kaip jis gavo Denetoro leidimą raustis po mūsų lobyno paslaptis, bet aš tada nemažai iš jo išmokau (nors jis retai turėdavo laiko mokyti). Mitrandirą labiausiai domino Didysis Mūšis Dagorlade pačioje Gondoro aušroje, kai Jis, kurio vardo neminime, buvo sutriuškintas ir nuverstas nuo sosto. Be to, Mitrandiras daug klausinėjo apie Izildurą, nors mes nedaug težinojome. Ypač apie tai, kaip žuvo Izilduras, — staiga Faramiras pradėjo šnekėti tyliau. — Tačiau aš kai ką perskaičiau senosiose knygose ir iki šiol tą paslaptį laikiau savo širdyje: prieš iškeliaudamas iš Gondoro Izilduras kažką nuėmė nuo Bevardžio rankos, nuo to laiko joks mirtingasis daugiau jo nematė. Aš galvoju, kad būtent tai stengėsi išsiaiškinti Mitrandiras. Bet man niekada, netgi po lemtingojo sapno, nešovė į galvą susieti šios istorijos su Izilduro Prakeikimu. Mes tvirtai tikėjome legenda, jog Izildurą nušovė orkai, o Mitrandiras niekada man nepapasakojo nieko daugiau. Aš negaliu pasakyti, koks tai buvo daiktas, bet jame turėjo slypėti galia ir pavojus. Galbūt koks Juodojo Valdovo ginklas? Jeigu jis suteikia pranašumo kautynėse, tai lengvai galiu suprasti Boromirą: jis buvo narsus, bebaimis karys ir visada troško Minas Tirito pergalės bei savo paties šlovės. Geriau jau aš būčiau iškeliavęs išsiaiškinti sapno — taip manė ir tėvas bei vyresnieji. Bet Boromiras buvo vyresnis, jis užsispyrė ir niekas negalėjo jo sulaikyti... Tačiau dabar galite nebijoti. Aš nepaimčiau to daikto, net jei jis gulėtų ant vieškelio. Netgi tada, jei Minas Tiritas žūtų, o aš vienintelis galėčiau jį išgelbėti, nepasinaudočiau Priešo ginklu. Nei dėl Gondoro, nei dėl savo garbės. Ne, aš netrokštu tokių pergalių, Frodai, Drogo sūnau. — Jų netroško ir Pasitarimas, — atsakė Frodas, — netrokštu nė aš. Apskritai nenorėčiau kištis į šiuos reikalus. — Aš, — kalbėjo Faramiras, — norėčiau vėl išvysti žydintį Baltąjį Medį, Sidabrinę Karūną ir taikoje klestintį Minas Tiritą — senąjį Minas Anorą: švytintį, aukštą ir puikų, kaip deimantą tarp kitų deimantų. Tačiau dabar mes turime kariauti, turime ginti savo gyvybes ir šalį nuo to, kuris nugalėjęs viską sunaikina. Aš negarbinu šveitrių kardų, greitų strėlių ir karinės šlovės. Aš kaunuosi, nes ginu Numenoro Miestą, nes myliu jo senovinę išmintį, grožį ir praeities didybę.
Tad nebijokite manęs. Aš neprašau jūsų pasakoti daugiau. Aš netgi neklausiu, ar dabar šnekėjot teisybę, bet jeigu jūs manimi pasitikėtumėte, tai aš galėčiau patarti, o gal net palengvinti jūsų užduotį, kokia ji bebūtų.
Frodas neatsakė. Jis troško išsipasakoti šitam rūsčiam jaunam žmogui, kurio žodžiai skambėjo taip išmintingai, ir prašyti pagalbos bei patarimo, bet kažkas jį sulaikė. Hobito širdis buvo kupina baimės bei širdgėlos: jeigu jie su Seniu iš tikrųjų liko vieninteliai gyvi Būrio nariai, tai Frodui ant pečių gulė visas žygio slaptumas. Goriau nepelnytas nepasitikėjimas, negu skuboti žodžiai. Kai Frodas žvelgė į Faramirą, jo atmintyje iškilo Boromiras ir siaubinga Žiedo sukelta permaina: broliai buvo skirtingi, bet vis tiek — labai panašūs.
Kurį laiką jie ėjo tylėdami, kaip pilkai žali šešėliai, be garso slysdami pro senus medžius. Virš jų nerūpestingai čiulbėjo paukščiai, saulė auksino žaliojo Itilieno medžių lapus ir tamsius kamienus.
Semas nedalyvavo pašnekesyje, tačiau atidžiai klausėsi ne tik kalbos, bet ir visų tylių miško garsų, sklandančių aplinkui. Jis pastebėjo, kad per visą pokalbį nebuvo nė karto paminėtas Golumas. Hobitas džiaugėsi, tačiau vis dėlto nedrįso tikėtis, kad to vardo niekada daugiau nebeišgirs. Greitai Semas apsižiūrėjo, jog jie eina no vieni. Be Mablungo su Damrodu, aplinkui buvo matyti daug kitų karių, greitai ir tyliai skubančių į slaptą sutartą vietą.
Kartą Semas skubiai atsisuko atgal, tarsi vidinis balsas būtų jį įspėjęs, jog kažkas juos seka, ir spėjo pamatyti mažą, tamsią figūrą, šmurkštelinčią už kamieno. Semas prasižiojo riktelti, bet apsigalvojo: „Gal man tik pasirodė, — tarė jis pats sau. — Be to, jeigu jis nusprendė pamiršti tą seną niekšą, tegu taip ir būna. O, kad aš galėčiau jį pamiršti!"
Taip jie keliavo, kol miškas ėmė retėti, o žemė po kojomis stačiai leistis žemyn. Pasukę į dešinę, jie greitai atsidūrė prie nedidelės upės siaurame tarpeklyje: tai buvo tas pats iš ežero ištekėjęs upelis, kuris dabar išplatėjo ir virto greita srove, ūžiančia per akmenis po palinkusiais bugieniais bei gluosniais. Vakaruose, švytinčiame rūke matėsi laukai, pievos ir toli saulėje raibuliuojantys Anduino vandenys.
— Deja, čia esu priverstas pasielgti nemandagiai, — tarė Faramiras. — Tikiuosi, jūs atleisite tam, kuris pasielgė garbingai, neužmušęs jūsų iš karto ar neliepęs surišti. Tačiau yra įsakyta, kad joks svetimšalis, netgi mūsų sąjungininkai rohaniečiai, negali matyti tako, kuriuo eisime. Aš privalau užrišti jums akis.
— Kaip liepsi, — neprieštaravo Frodas. — Net elfai taip daro — mes patekome į Lotlorieną užrištomis akimis. Nykštukui Gimliui tai nepatiko, bet hobitai ne tokie aikštingi.
— Nors dabar eisime ne į tokią puikią vietą, man malonu, jog nereikėjo versti jūsų užsirišti akis.
Jis tyliai šūktelėjo, tuoj pat iš už medžių pasirodė Mablungas su Damrodu.
— Užriškite akis mūsų svečiams, — liepė Faramiras. — Atidžiai, bet nesmarkiai. Rankas palikite laisvas. Jie duos žodį nežvilgčioti. Man pakaktų, jei jie tik užsimerktų, bet kojai už ko nors užkliuvus akys pačios gali atsiverti. Tad žiūrėkite, kad svečiai nepargriūtų.
Du sargai žaliais raiščiais užrišo hobitams akis ir beveik iki nosies užsmaukė gobtuvus. Tada paėmė juos už rankų ir leidosi į kelią. Eidami tamsoje, Frodas su Semu galėjo tik spėlioti apie paskutinę kelio mylią. Jie pajuto, jog leidžiasi stačiu taku, kuris taip susiaurėjo, kad teko eiti vorele, iš abiejų pusių liečiant akmeninę sieną. Sargai vedė juos tvirtai uždėję rankas ant pečių. Keleiviai ėjo nelygiom vietom, kažkas juos pakeldavo į orą ir vėl pastatydavo ant žemės. Visą laiką iš dešinės juos lydėjo tekančio vandens šniokštimas, kuris tolydžio stiprėjo ir artėjo. Jie trumpam sustojo. Mablungas su Damrodu keletą kartų apsuko hobitus taip, kad šie neteko bet kokios krypties nuovokos. Būrys kiek palypėjo aukštyn — pasidarė vėsiau, vandens šniokštimas nutolo. Tada juos pakėlė ir nunešė žemyn — daug laiptelių žemyn, o paskui — staigus posūkis. Čia hobitai vėl išgirdo burbuliuojant ir teškant upę. Vanduo rodėsi esąs visur aplinkui, lašeliai tiško hobitams ant rankų ir veidų. Pagaliau juos vėl pastatė ant kojų. Nieko nematydami, išsigandę, jie stovėjo tyloje.