— Paklausykite manęs, pone! — sukaupęs visą drąsą kreipėsi Semas į Faramirą. — Juk jūs nepasinaudosite pranašumu prieš šeimininką, jeigu jo tarnas pasirodė kvailys? Jūs labai gražiai šnekėjote, apie elfus ir taip toliau, tad aš praradau budrumą. Tačiau gerą žmogų pažinsi iš darbų, kaip mes sakome. Dabar turite progą parodyti, ko esate vertas.
— Taip, iš tikrųjų, — tyliai, lėtai, su keista šypsena tarė Faramiras. — Štai atsakymas į visas mįsles! Visagalis Žiedas, kurį visi manė dingus iš šio pasaulio. Boromiras bandė jį atimti jėga, ar ne? O jūs pasprukote? Pasprukote — ir tiesiai į mano rankas. Du maži miškavaikiai, didelis būrys stiprių vyrų, klausančių kiekvieno mano žodžio, ir Žiedų Žiedas. Kokia likimo dovana! Kokia proga kapitonui Faramirui Gondoriečiui parodyti, ko jis vertas! Cha! — Jis atsistojo: aukštas ir rūstus žmogus žėrinčiomis pilkomis akimis.
Frodas su Semu pašoko nuo kėdžių, nugaromis atsirėmė į sieną ir karštligiškai ėmė grabinėtis kardų. Akimirką tvyrojo tyla. Visi oloje esantys žmonės nutilo, su nuostaba žiūrėdami į juos. Faramiras atsisėdo į krėslą ir tyliai nusijuokė, bet tuoj pat surimtėjo.
— Vargšas Boromiras! Toks išbandymas buvo jam per skaudus, — tarė jis. — Dabar jūs jau pagilinote mano širdgėlą; jūs, du keisti keliautojai iš tolimos šalies, nešantys pavojų žmonėms. Bet judu menkiau suprantate žmones, negu aš — miškavaikius. Mes, Gondoro vyrai, visada laikomės duoto žodžio. Ir niekada nesigiriame: savo priesaiką įvykdome... arba mirštame. „Aš nepaimčiau to daikto, net jei jis gulėtų ant vieškelio",— pasakiau aš. Net jei iš tiesų trokščiau jūsų lobio, net jei suprasčiau davęs kvailą priešaiką, nes nežinojau, ką slepiate, vis viena nelaužyčiau savo priesaikos. Bet šie tamsūs jausmai svetimi mano širdžiai, o gal aš tiesiog žinau, jog yra pavojų, nuo kurių žmogus turi bėgti. Sėskitės ir nurimkite! Matyt, taip buvo lemta, kad tu, Semiumai, išsiplepėtum. Tavo širdis yra ne tik ištikima, bet ir išmintinga. Ji mato geriau nei akys. Kad ir kaip būtų keista, tačiau tau ji tikriausiai pasakė, kad manimi galima tikėti. Aš galiu padėti tavo mylimam šeimininkui. Aš pasistengsiu tai padaryti. Sėsk ir nusiramink. Daugiau neminėkime šio daikto vardo. Vieno karto pakanka.
Hobitai tylom atsisėdo. Žmonės ėmė gerti ir kalbėtis, manydami, jog jų vadas svečiams iškrėtė nedidelį pokštą.
— Na, Frodai, pagaliau mudu viską išsiaiškinome, — pasakė Faramiras. — Jeigu tu tą daiktą nešioji ne savo valia, tik kitų prašomas, tai aš tave gerbiu ir tavęs gailiuosi. Stebiuosi tavo sugebėjimu laikyti jį paslaptyje ir nepasinaudoti. Man jūs esate naujos būtybės iš naujo pasaulio. Ar visi miškavaikiai yra tokie kaip jūs? Jei taip, tai jūsų šalis turi būti ramybės ir džiaugsmo karalystė, o sodininkai joje, matyt, yra ypač gerbiami.
— Ir mūsų šalyje yra blogybių, bet sodininkai ten išties gerbiami, — nusijuokė nurimęs Frodas.
— Matau, kad kartais netgi daržininkystė įgrysta, kaip ir visi dalykai po saule. Gal todėl jūs čia: toli nuo namų ir išvargę kelionėje. Tačiau šiąnakt galėsite pailsėti. Miegokite ramiai, jei tik galite. Nebijokite! Aš visiškai netrokštu nei matyti, nei liesti jo, nes jau pakankamai sužinojau. Be to, Gondoro kapitonas nenorės pasirodyti esąs silpnesnis už miškavaikį Frodą, Drogo sūnų. Dabar eikite ilsėtis. Tik pirma pasakykite, kur norite keliauti ir ką daryti, — aš turiu apsvarstyti, kaip galėčiau jums pagelbėti. Laiko nėra, o jau rytoj mūsų keliai išsiskirs.
Praėjus pirmai baimei, Frodas pasijuto drebąs. Kaip debesis jį užgulė nuovargis. Hobitas daugiau nebegudravo ir nesipriešino.
— Aš ruošiausi ieškoti kelio į Mordorą, — vos girdimai tarė jis, — o tada keliauti į Gorgorotą. Ten privalau surasti Ugninį Kalną ir įmesti tą daiktą į Likimo Žiotis. Taip bent sakė Gendalfas, tačiau dabar netikiu, kad iki ten nusigausiu.
Keletą sekundžių Faramiras apstulbęs žiurėjo į Frodą, tada sugavo jau begriūvantį hobitą, švelniai pakėlė ant rankų ir nunešęs paguldė į lovą. Frodas tuoj pat užmigo.
Šalia stovėjo kita lova, skirta Semui. Šis stabtelėjo, labai žemai nusilenkė ir tarė:
— Labos nakties, kapitone! Jūs nepraleidote progos.
— Iš tikrųjų? — nustebo Faramiras.
— Taip, ir parodėte, ko esate vertas. Faramiras nusišypsojo:
— Tu gudruolis, pone Semiumai. Nors pagyrimas iš garbingų lūpų — vertingiausias pagyrimas, bet aš jo nenusipelniau. Nejaučiau nei pagundos, nei ypatingo troškimo pasielgti kitaip nei pasielgiau.
— Pone, — tarė Semas, — jūs pasakėte, kad mano šeimininkas dvelkia elfiškumu, ir buvote visiškai teisus. Tačiau leiskite pasakyti, kad ir jumyse, pone, rusena elfų dvasia, kuri man primena apie, apie... na, apie Gendalfą ir burtininkus.
— Galbūt, — sutiko Faramiras, — galbūt tu iš tolo pajutai senojo Numenoro kraują. Labanaktis!
6
Uždraustasis ežeras
Pabudęs Frodas pirmiausia išvydo virš jo pasilenkusį Faramirą. Akimirką atgimė senos baimės, hobitas atsisėdo ir pasislinko prie sienos.
— Nereikia bijoti, — pasakė Faramiras.
— Ar jau rytas? — nusižiovavęs pasiteiravo Frodas.
— Dar ne visai, bet naktis jau baigiasi, mėnulio pilnatis rieda dangaus kraštu. Ar eisi į ją pasižiūrėti? Be to, man reikia tavo patarimo. Atleisk, kad pakėliau, bet norėčiau su tavim šnektelėti.
— Gerai, — tarė Frodas, išsiropšdamas iš šiltų kailių bei antklodžių ir šiek tiek drebėdamas šaltoje salėje. Tyloje garsiai šniokštė vanduo. Frodas užsimetė apsiaustą ir nusekė paskui Faramirą.
Kažkokio instinkto pažadintas, pamatęs tuščią šeimininko lovą, Semas kaip įgeltas pašoko, bet tuoj pat pamatė dvi tamsias figūras, stovinčias vartuose, nušviestuose švelnios blyškios šviesos. Pro miegančių vyrų eiles pasieniuose Semas nuskubėjo prie jų. Išbėgęs pamatė, jog Užuolaida dabar virto nuostabiu šilkiniu šydu, išsiuvinėtu perlais ir sidabro gijomis: tirpstančiais mėnulio šviesos varvekliais. Tačiau Semas net nestabtelėjo pasigrožėti — jis šmurkštelėjo j siaurą plyšį salės sienoje, kur ką tik nuėjo šeimininkas.
Iš pradžių jie žingsniavo juodu koridoriumi, tada užlipo ilgais drėgnais laiptais ir atsidūrė mažoje, uoloje iškirstoje aikštelėje. Ją nušvietė blyškus mėnulis virš aukštų tarpeklio sienų. Iš čia vedė dar dveji laiptai: vienais, matyt, buvo kopiama į aukštą upės krantą, o kiti suko į kairę. Jais jie ir nužingsniavo.
Pagaliau Faramiras išvedė Frodą su Semu iš akmeninės tamsos, hobitai apsidairė aplink. Jie stovėjo ant plačios, plokščios uolos be jokių turėklų ar parapeto. Dešinėje, rytuose, per akmenis šniokšto kalnų upė. Ji suko į tiesų kanalą, užguldama jį tamsaus, blizgančio, kiek putoto vandens galybe, o tada sukdamasi ir kleketuodama beveik po jų kojomis krito nuo stataus skardžio bedugnėn, žiojin-čion kairėje. Ten stovėjo žmogus ir tyliai žiūrėjo į apačią.
Frodas atitraukė akis nuo vandens, nukreipė žvilgsnį į tolį. Priešaušrio pasaulis buvo tylus ir šaltas. Toli vakaruose skendo apvalus, baltas mėnulis. Didingame slėnyje apačioje mirgėjo blyškios ūkanos: sidabrinių putų įlanka, už kurios savo naktinius vandenis plukdė Anduinas. Už jo dūlavo tamsa, tačiau šen bei ten blyksteldavo šaltos, aštrios, tolimos ir baltos kaip šmėklų dantys Ered Nimraso — Baltųjų Gondoro Karalystės Kalnų — viršūnės, karūnuojamos amžino sniego.
Kurį laiką Frodas šiurpdamas stovėjo ant aukštos uolos, svarstydamas, kur šitose nakties platybėse yra jo draugai: miega, keliauja ar ilsisi kapuose? Kodėl Faramiras jį čia atvedė?