Frodas žemai nusilenkė.
— Aš patenkintas ir prisiekiu tarnauti jums visur ir visada, jei tik esu vertas tokios garbės.
— Esi vertas, — linktelėjo Faramiras. — Taigi ar tu imi šitą padarą, Smygolą, į savo globą?
— Taip, aš imu Smygolą į savo globą, — atsakė Frodas.
Semas garsiai atsiduso. Žinoma, ne dėl parodyto iškilmingumo, kurį visi hobitai taip vertina — Grafystėje tam būtų prireikę daug daugiau žodžių bei nusilenkimų.
— Tada štai ką tau pasakysiu, — tarė Faramiras, atsisukęs į Golumą. — Esi pasmerktas mirti, bet tol, kol keliauji su Frodu, būsi saugus. Jeigu koks nors Gondoro vyras užtiks tave klaidžiojantį be šeimininko, nuosprendis bus iš karto įvykdytas. O dabar atsakyk: kur jūs einate? Tu buvai miškavaikių vedlys. Kur juos vedei?
Golumas neatsakė.
— Šitą paslaptį aš vis viena sužinosiu. Atsakyk arba pakeisiu sprendimą!
Golumas tylėjo.
— Aš atsakysiu už jį, — pasiūlė Frodas. — Kaip buvau prašęs, jis mane atvedė prie Juodųjų Vartų, bet praeiti pro juos buvo neįmanoma.
— Į Bevardę Šalį nėra atvirų kelių, — tarė Faramiras.
— Tuo įsitikinę, mes pasukome Pietiniu keliu, — kalbėjo Frodas. — Jis sakėsi žinąs slaptą taką prie Minas Itilio.
— Minas Morgulo, — pataisė Faramiras.
— Aš tiksliai nežinau, bet manau, jog tas takas kyla į kalnus šiaurinėje slėnio pusėje, kur stovi senasis miestas. Tada eina aukštu tarpekliu ir ima leistis žemyn.
— Ar tu žinai aukštojo tarpeklio vardą?
— Ne.
— Jis vadinamas Kirit Ungolu.
Golumas sušnypštė, ėmė kažką burbuliuoti.
— Ar toks jo vardas? — pasisuko į jį Faramiras.
— Ne! — pasakė Golumas ir staiga sukliko lyg nuo baisaus skausmo. — Taip, taip! Kartą mes girdėjome tą vardą. Bet kas iš to? Šeimininkas sako, jog turi įeiti, tad mes turime bandyti. Kito kelio nėra, ne, nėra.
— Nėra? — paklausė gondorietis. — Iš kur tu žinai? Ar esi ištyrinėjęs visus tos tamsios šalies kampus? — Faramiras ilgai ir įdėmiai žiūrėjo į Golumą, paskui vėl prabilo: — Išvesk šitą padarą, Anbornai. Elkis atsargiai ir atidžiai. Smygolai, geriau nebandyk šokti į krioklį, nes ant aštrių akmenų mirsi greičiau, nei tikiesi. Dabar pasiimk savo žuvį ir išeik!
Anbornas išsivedė verkšlenantį Goluraą. Faramiras su hobitais užsitraukė užuolaidą.
— Frodai, manau, tu elgiesi labai neišmintingai, — tarė Faramiras. — Neverta keliauti su šituo klastingu padaru.
— Ne, jis nėra visiškai blogas.
— Galbūt, bet pagieža jį ėda, o blogis ima viršų. Jis tave suklaidins ir pražudys. Jei su juo išsiskirs!, aš pažadu saugiai jį nugabenti į bet kurią vietą už Gondoro ribų.
— Nieko neišeis, — papurtė galvą Frodas. — Jis vis tiek seks paskui mane, kaip tai darė anksčiau. Be to, aš jam pažadėjau savo apsaugą ir sutikau eiti jo vedamas. Negi tu nori, kad sulaužyčiau pažadą?
— Aš ne, bet mano širdis norėtų, — atsakė Faramiras. — Visada yra lengviau patarti kitam sulaužyti žodį, negu pačiam tai padaryti, tuo labiau, kai matai, kad draugui nuo to bus tik geriau... Tebūnie taip, kaip tu nori. Tačiau tu juk nepažadėjai keliauti į Kirit Ungolą? Aš iš karto pamačiau, jog Golumas papasakojo daug mažiau, nei pats žino. Neik į Kirit Ungolą!
— Tai kur tada man eiti? — paklausė hobitas. — Atgal prie Juodųjų Vartų ir pasiduoti sargybiniams? Ką tu žinai apie tą vardą, kad jis tau kelia siaubą?
— Nieko tikro. Mes, Gondoro vyrai, nebekeliame kojos už Pietinio kelio ir niekas iš mūsų nėra buvęs Šešėlio Kalnuose. Šį tą apie juos žinome tik iš senų pranešimų bei dar senesnių gandų. Tačiau visi žino, jog tarpeklyje virš Minas Morgulo gyvena kažkoks siaubas. Vos išgirdę Kirit Ungolo vardą seniai ir menestreliai blykšta ir nutyla... Minas Morgulo slėnis atiteko blogiui labai seniai. Jis skleidė grėsmę dar tada, kai nugalėtasis Priešas gyveno toli toli, o Itilieną tebevaldėme mes. Kaip žinai, kadaise šitas miestas buvo tvirtas, puikus ir išdidus — Minas Tirito dvynys. Tačiau jį užėmė žiaurūs žmonės, paklūstantys tik Priešui, atsigavusiam po pralaimėjimo. Sakoma, kad jiems vadovavo buvę numenoriečiai, pražudę savo sielas burtais ir klasta. Priešas jiems padovanojo Žiedus ir pavertė gyvomis šmėklomis, siaubingomis ir kraupiomis. Jie užėmė Minas Itilį, o ten apsigyvenę pavertė slėnį blogio buveine. Jis atrodė tuščias, tačiau tarp nuniokotų griuvėsių dvelkė bevardė baimė. Ten gyveno Devyni valdovai, kurie, sugrįžus jų Šeimininkui, dar sustiprėjo. Tada Devynetas Raitelių išjojo pro siaubo vartus, ir mes negalėjome prieš juos atsilaikyti. Nesiartinkite prie tos tvirtovės. Jus pastebės ir sugaus. Tai amžinos grėsmės vieta, pilna bemiegių akių. Neikite tuo keliu!
— Tai kurgi eiti? Pats sakei, kad negali pervesti manęs per kalnus, tačiau aš privalau surasti kelią arba žūti jo ieškodamas, nes taip nusprendė Pasitarimas. Jeigu aš grįžčiau, pabūgęs pavojų, nuo manęs nusigręžtų ir elfai, ir žmonės. Tavo brolį šitas Daiktas jau išvarė iš proto, ar tu nori, kad tas pats atsitiktų visam Minas Tiritui? Kad atsirastų du Minas Morgulai, besislepiantys vienas kitam per išpuvusią ir mirusią žemę?
— To aš nenoriu, — tyliai pasakė Faramiras.
— Ką gi man daryti?
— Nežinau, bet nepasmerk savęs mirčiai ir kančioms. Manau, jog Mitrandiras irgi neitų tuo keliu.
— Bet jis žuvo, ir aš turiu pats rinktis savo kelią. O ilgai ieškoti laiko nėra, — pasakė Frodas.
— Tai baisus likimas ir beviltiška užduotis, — nuleido galvą Faramiras. — Tačiau bent jau prisimink mano patarimą: saugokis savo vedlio, Smygolo. Jis jau yra žudęs, tai matyti iš jo akių, — žmogus atsiduso. — Taigi mes susitikome ir išsiskiriame, Frodai, Drogo sūnau. Nereikia švelnių atsisveikinimo žodžių, nes nesitikiu vėl išvysti tavęs šioje žemėje. Eik, kur turi eiti, tegu tave ir visą tavo tautą lydi mano palaiminimas.
Dabar pailsėkite, kol jums bus paruošta maisto... Aš norėčiau išgirsti, kaip šitas šliužas Smygolas įsigijo ir prarado stebuklingąjį daiktą, bet nebevarginsiu jūsų. Jeigu kada nors tu sugrįžtum į gyvųjų žemes, tada, sėdėdami prieš saulę ir juokdamiesi, mes galėsime viską prisiminti ir išsipasakoti. Tačiau ar ateis tas laikas, nežino net Matantieji Numenoro Akmenys, Lik sveikas!
Jis atsistojo, žemai nusilenkė Frodui ir atitraukęs užuolaidą nuėjo į salę.
7
Kelionė iki kryžkelės
Frodas su Semu grįžo ir dar prigulė, kol vyrai sukruto bei prasidėjo dienos darbai. Nusipraususius hobitus nuvedė prie stalo, padengto trims. Faramiras valgė kartu su jais. Jis nesudėjo nė bluosto nuo mūšio, tačiau neatrodė išvargęs. Pagaliau visi pakilo nuo stalo.
— Tegu alkis niekada jūsų nebekamuoja, — palinkėjo Faramiras. — Jums buvo likę nedaug maisto, tad mes paruoSeme kiek atsargų kelionei ir įdėjome jums į ryšulius. Itiliene vandens netrūks, tačiau negerkite iš upelių, ištekančių iš Imlad Morgulo, Gyvosios Mirties Slėnio. Be to, štai ką dar turiu pasakyti. Ką tik sugrįžo mano žvalgai, kurie užklydo net prie Moranono. Visi jie pastebėjo keistą dalyką. Kraštas tuščias. Kelyje nesigirdi nei žingsnių, nei kanopų, nei ragų gaudimo. Virš Bevardės Šalies pakibo nerami tyla. Aš nežinau, ką tai galėtų reikšti, bet vyksta kažkas negera. Audra ateina. Skubėkite kiek galėdami! Jei jau pasiruošėte, eime. Saulė tuoj patekės iš šešėlių.