Hobitams atnešė jų ryšulius (kurie pernakt šiek tiek pasunkėjo) ir įteikė po tvirtą medinę kaustytą geležimi lazdą su odiniu diržu, pervertu per drožinėtą galvą.
— Aš neturiu mūsų išsiskyrimui tinkamų dovanų, — tarė Faramiras, — bet paimkite šias lazdas. Jos pravers tiems, kurie kopia į kalnus. Jas dažniausiai nešioja žmonės iš Baltųjų Kalnų, tačiau šitos lazdos išdrožtos čia, tiktai jums. Jos padarytos iš puikaus lebetrono medžio, kurį taip mėgsta Gondoro drožėjai, ir turi stebuklingos galios sugrįžti. Tegu ši galia saugo jus Tamsoje, į kurią einate!
Hobitai žemai nusilenkė.
— O svetingasis šeimininke, — tarė Frodas, — Elrondas Elfietis sakė man, kad kelionėje rasiu netikėtą ir slaptą draugą. Matau, kad jis neapsiriko. Tu blogio tamsoje įžiebei gėrio šviesą.
Jie pasiruošė išvykti. Iš kažkokio kampo buvo atvestas Golumas, kuris jautėsi daug geriau negu praėjusią naktį, nors glaudėsi prie Frodo ir vengė Faramiro žvilgsnio.
— Tavo vedliui turime užrišti akis, — pasakė Faramiras, — bet tu ir Semas galite eiti be raiščių.
Tačiau žmonėms pabandžius užrišti Golumui akis, jis ėmė klykti, raitytis ir įsikibo į Frodą.
— Užriškite akis mums visiems, o man pirmam, kad jis matytų, jog niekas nesiruošia jo skriausti, — nusprendė Frodas.
Taip ir buvo padaryta. Juos išvedė iš Henet Anuino urvo. Nulipę laiptais ir perėję koridoriais hobitai vėl pajuto gaivų, saldų rytmečio orą. Jie žingsniavo užrištomis akimis, kildami tai aukštyn, tai žemyn. Pagaliau Faramiro balsas liepė nuristi raiščius.
Jie vėl stovėjo po medžių šakomis. Krioklio ūžimo nebesigirdėjo, o nuo lygumoje tekančios upės juos skyrė aukštas šlaitas. Vakaruose pro medžių šakas skverbėsi šviesa.
— Čia skiriasi mūsų keliai, — tarė Faramiras, — jeigu paklausytumėte manęs, siūlyčiau kol kas nesukti į rytus. Eikite tiesiai — daug mylių miškas bus jums priedanga. Keliaudami laikykitės plynaukštės krašto vakaruose: už jo išvysite plačius slėnius bei kalvas. Iš pradžių, manau, galėsite eiti dieną. Šitas kraštas dabar snaudžia trapioje ramybėje, blogis kol kas atsitraukė. Likite sveiki, laimingo kelio!
Faramiras apkabino hobitus, savo tautos papročiu, uždėjo rankas ant pečių ir pabučiavo į kaktą.
— Tegu jus lydi visų gerų žmonių maldos!
Hobitai iki žemės nusilenkė. Tada jis nusisuko ir neatsigręždamas nuėjo prie dviejų sargybinių, stovėjusių tolėliau. Akimirksniu trys žaliai vilkintys kariai išnyko hobitams iš akių. Miškas, kur ką tik stovėjo Faramiras, atrodė tuščias ir nykus kaip pasibaigęs sapnas.
Frodas atsidusęs pasisuko į pietus. Rodydamas neprielankumą visokioms mandagybėms Golumas suraukęs nosį rausėsi žemėje prie didelio medžio.
„Jis vėl alkanas? — pamanė Semas. — Na štai, viskas prasidėjo iš naujo".
— Ar jie išsidangino? — paklausė Golumas. — Bjaurūs-s, klas-stingi žmonės! Smygolui kaklas dar tebeskauda, taip, tebeskauda. Eime!
— Taip, eime, — pasakė Frodas. — Bet jeigu apie tuos, kurie tavęs pasigailėjo, gali šnekėti tik blogai, tai geriau patylėk!
— Puikus šeimininkas! — susigriebė Golumas. — Smygolas tik pajuokavo. Jis visada atleidžia, taip, taip, netgi mažas puikaus šeimininko klastelės. O taip, geras šeimininkas, geras Smygolas!
Frodas su Semu neatsakė. Pasitaisę ryšulius ir pasiėmę lazdas jie patraukė Itilieno miškais.
Tą dieną keliautojai du kartus ilsėjosi, užkrimsdami Faramiro įdėto maisto: džiovintų vaisių, sūdytos mėsos ir šviežios duonos. Atsargų turėjo užtekti daugeliui dienų. Golumas nevalgė nieko.
Saulė pakilo, persirito dangumi ir po truputį ėmė leistis' nuauksinusi visą mišką. Eidami hobitai laikėsi vėsių žalių šešėlių, aplinkui tvyrojo tyla. Netgi paukščiai, atrodė, išskrido ar užmigo.
Tylų mišką greitai apgaubė tamsa. Prieš pat naktį pavargę keliautojai sustojo. Nuo Henet Anuino juos jau skyrė beveik dvidešimt mylių. Frodas atsigulė po senu medžiu ir tuoj pat užmigo. Semas gulėjo šalia nerimaudamas: jis dažnai pabusdavo, tačiau Golumo nebuvo nė pėdsako, jis išnyko dar prieš sugulant. Golumas nepasakė, ar naktį praleido kokioje skylėje, ar vaikštinėdamas ir burbėdamas, tačiau su pirmaisiais aušros spinduliais jis sugrįžo pažadinti savo bendražygių.
— Reikia keltis, taip, taip, keltis, — pasakė jis. — Laukia ilgi keliai į rytus ir pietus. Hobitai turi skubėti!
Diena buvo lygiai tokia pati kaip ir vakar, tik tyla dar labiau slėgė, o kvėpuoti tapo sunkiau ir troškiau. Atrodė, jog kaupiasi audra. Golumas dažnai stabčiojo, uodė orą, murmėjo po nosimi ir reikalavo skubėti.
Kai popietę jau keitė vakaras, miškas praretėjo: medžiai augo didesni ir labiau išsimėtę. Plačiose pievaitėse žaliavo didžiuliai, glėbiu neapimami bukmedžiai, šen bei ten pasitaikydavo žilų uosių ar milžiniškų ąžuolų, dar tik leidžiančių rusvai žalius pumpurus. Aplink juos žėlė žolė, nusagstyta nakčiai užsivėrusiomis baltomis ir mėlynomis anemonėmis bei laukiniais hiacintais, kurių liauni varpelio formos žiedeliai kėlė galvas virš žemės. Niekur nesimatė jokio gyvo padaro — nei žvėries, nei paukščio, tačiau Golumas bijojo atvirų vietų, tad dabar trijulė keliavo atsargiai, perbėgdama nuo vieno didelio šešėlio prie kito.
Jau prieblandoje jie išėjo iš miško ir atsisėdo po senu gumbuotu ąžuolu, kurio šaknys kaip gyvatės rangėsi stačiu šlaitu žemyn. Prieš juos driekėsi gilus tamsus slėnis. Jo kitoje pusėje vėl kilo mėlynai pilki miškai ir driekėsi toliau į pietus. Dešinėje, toli vakaruose, ugniniame saulėlydyje žėrėjo Gondoro kalnai. Kairėje buvo tamsa: ten stūksojo Mordoro sienos. Nuo jų driekėsi ilgas slėnis, kuris vis platėdamas skubėjo prie Anduino. Tuo slėniu tekėjo upokšnis. Tyloje Frodas girdėjo jo akmenuotą balsą. Šalia, į šaltas, saulėlydžio nepaliestas ūkanas, kaip blyškus kaspinas vingiavo kelias. Toje pusėje Frodas įžiūrėjo virš šešėlių jūros iškilusius tamsius senovinių tvirtovių bokštus ir apleistus griuvėsius.
Frodas atsisuko į Golumą.
— Ar žinai, kur mes esame?
— Taip, šeimininke. Pavojingos vietos. Tai kelias iš Mėnulio Tvirtovės, šeimininke, kuris leidžiasi žemyn iki sugriauto miesto prie Upės. Sugriautas miestas, taip, bjauri vieta, pilna priešų. Mums nereikia klausytis žmonių patarimų. Hobitai toli išklydo iš kelio. Reikia eiti tiesiai į rytus, — jis mostelėjo liesa ranka į juodus kalnus. — Negalima eiti keliu, o ne! Iš tvirtovės juo vaikšto žiaurūs žmonės.
Frodas pasižiūrėjo žemyn. Šiaip ar taip, tuo metu kelyje niekas nejudėjo. Jis atrodė vienišas bei apleistas, kaip ir tie griuvėsiai rūke. Tačiau ore tvyrojo blogis, lyg nematomi padarai šmirinėtų čia pat. Pažvelgęs į tolimus bokštus naktyje, Frodas sudrebėjo, o upelio balsas jam pasirodė šaltas ir žiaurus. Tai buvo Morgulduinas, nuodingas upokšnis, ištekantis iš Šmėklų Slėnio.
— Ką darysime? — paklausė Frodas. — Šiandien ilgai ir toli keliavome. Ar pasiieškosime kokios atkampesnės vietos miške, kur galėtume pailsėti?
— Negerai slėptis tamsoje, — paprieštaravo Golumas. — Jei hobitai nori, tegu slepiasi dienomis, taip, dieną.
— Nešnekėk niekų, — burbtelėjo Semas. — Mums vis tiek reikia pailsėti, net jei kelsimės vidury nakties. Liks pakankamai laiko naktinei kelionei, jei tik žinai kelią.
Golumas nenoriai sutiko, tačiau nieku gyvu nedrįso pasilikti netoli niūriojo kelio, todėl pasiginčiję jie nužingsniavo į mišką. Draugai nutarė pernakvoti didžiuliame ąžuole: dvi storos jo šakos buvo išaugusios taip, kad tarpušakyje galėjai puikiai pasislėpti ir patogiai pailsėti. Visiškai sutemo. Frodas su Semu užvalgė duonos su džiovintais vaisiais, atsigėrė vandens, o Golumas iš karto susisuko į kamuoliuką ir užmigo. Hobitams nesisekė sumerkti akių.