Turėjo būti truputį po vidurnakčio, kai pabudo Golumas — hobitai staiga išvydo jo baltas, blizgančias, nemirksinčias akis. Jis įsiklausė, apšluostė — Smygolas taip atspėdavo nakties laiką.
— Ar mes pailsėjome? Ar saldžiai numigome? — pasidomėjo jis. — Reikia eiti!
— Nepailsėjome ir nenumigome, — suniurzgė Semas. — Bet jei reikia, tai reikia.
Golumas vikriai išsliuogė iš medžio. Hobitai išsiropštė šiek tiek lėčiau.
Golumas nuvedė juos į rytus, tolydžio statėjančiu šlaitu. Naktis pasitaikė tokia tamsi, kad hobitai pamatydavo medžių kamienus tik į juos atsitrenkę. Žemė tapo nelygi, eiti pasidarė sunkiau, tačiau Golumui tai netrukdė. Jis brovėsi per gervuogių brūzgynus, apeidavo pasitaikančias duobes, lindo į krūmais apaugusias daubas ir vėl iš jų ropšdavosi, tačiau leistis tekdavo vis rečiau, o pakilimai darėsi vis ilgesni bei statesni. Jie nuolat kilo: atsisukę hobitai pamatė mišką, iš kurio jie išėjo, — juodą dėmę ne ką šviesesniame danguje. Iš rytų slinko keista tamsa, ryjanti žvaigždes nakties skliaute. Mėnuliui pavyko pasprukti nuo persekiojančio debesies, tačiau jį apjuosė šleikščiai geltonas rūkas.
Pagaliau Golumas pasisuko į hobitus.
— Greitai diena, — tarė jis, — hobitai turi skubėti. Šitose vietose nesaugu pasilikti atvirame lauke. Greičiau!
Jis paspartino žingsnį, pavargę hobitai bidzeno iš paskos. Greitai jie ėmė kopti į stačią keterą, tankiai apaugusią prožirniais, mėlynių krūmais bei žemais dygliuotais erškėčiais. Šen bei ten atsiverdavo nedidelės laukymės: paliktų laužų randai. Prie viršūnės prožirniai tapo dar tankesni. Seni krūmai jau leido geltonus pumpurus, kurie skleidė vos juntamą saldų kvapą. Augmenija buvo tokia aukšta, kad hobitai ėjo lyg mišku, retkarčiais nulauždami kokią "trukdančią šakelę.
Pačioje kalvos viršūnėje keleiviai sustojo. Ieškodami užuoglaudos jie pasuko į erškėčių brūzgyną. Surizgusios krūmų šakos linko prie žemės ir pynėsi su tankiomis gudobelėmis. Čia draugai rado jaukią vietelę, minkštai nuklotą sausomis šakomis bei dengiamą išsprogusių pavasarinių lapelių. Ten jie ir pasiliko, nebeturėdami jėgų net pavalgyti, pro skyles stebėdami lėtai auštančią dieną.
Tačiau dienos nebuvo. Tamsą atskiedė tik nesveikai rudos spalvos prieblanda. Rytuose, po žemais debesimis, tvino dulsvas raudonis, tačiau tai nebuvo aušra. Pro kuprotą slėnį į juos niūriai žvelgė Šešėlio Kalnai. Jų papėdėje tebemurksojo juoda naktis, nė nemanydama trauktis. Į dangų grėsmingai kilo dantytos viršūnės, nutviekstos paslaptingosios šviesos iš rytų. Vakaruose kyšojo juodas kalnų petys.
— Kur dabar? — paklausė Frodas. — Kas yra už tos kalvos? Morgulo Slėnis?
— O koks skirtumas? — nusižiovavo Semas. — Mes vis tiek šiandien niekur nebeisime, jeigu tik tai galima pavadinti diena.
— Galbūt ne, galbūt ne, — atsiliepė Golumas. — Bet greitai vėl turėsime eiti, prie Kryžkelės. Taip, taip, prie Kryžkelės. Tuo keliu, šeimininke.
Kruvinasis švytėjimas virš Mordoro užgeso. Dar labiau sutemo, kai iš rytų sukdamiesi pakilo juodi dūmų tumulai. Frodas su Seniu truputį užkando ir atsigulė, tačiau Golumas nerimavo. Jis nieko nevalgė, tik atsigėrė ir, murmėdamas sau po nosimi, ėmė šniukštinėti aplink krūmus. Tada netikėtai išnyko.
— Tikriausiai pamedžioti, — tarė Semas ir plačiai nusižiovavo. Buvo jo eilė ilsėtis, tad hobitas užmigo. Jis sapnavo, jog vėl atsidūrė Begendo sode ir kažko atkakliai ieško, o sunkus ryšulys ant pečių verčia lenktis prie žemės. Viskas atrodė labai apleista, erškėčiai su paparčiais jau gožė tvorelę. „Na ir darbo turėsiu, o aš toks pavargęs, — pasakė Semas, staiga prisiminęs, ko ieško: — Mano pypkė!" — riktelėjo jis ir pabudo.
— Kvailys, — pasakė Semas atsimerkęs ir tebegalvodamas, kad guli po tvorele. — Pypkė visą laiką buvo tavo ryšulyje! — Staiga hobitas suprato, jog, pirma, pypkė gali būti ryšulyje, bet tabako ten nebus nė pauostyti, ir, antra, kad jis pats yra per šimtus mylių nuo Begendo. Jis atsisėdo. Buvo beveik tamsu. Kodėl šeimininkas leido jam miegoti iki pat vakaro?
— Ar jūs net nenumigote, pone Frodai? — paklausė Semas. — Kuri valanda? Atrodo, jau vėlu.
— Ne, nevėlu, — atsakė Frodas, — tik diena vis tamsėja ir tamsėja. Kiek galiu spręsti, dar net nėra vidurdienio, tu miegojai vos tris valandas.
— Įdomu, kas čia darosi? Rodos, audra ateina? Jeigu taip, tai bus pati baisiausia audra, kokią tik esu matęs. Jau geriau lindėtume giliame urve, o ne po šitais lapais. — Jis įsiklausė. — Kas tai? Griaustinis ar būgnai?
— Nežinau, — tarė Frodas, — jau senokai tai girdžiu. Kartais ima žemė drebėti, kartais ausyse tuksi sunkus oras. Semas apsidairė:
— Kur Golumas? Ar jis dar negrįžo?
— Ne, jo nė ženklo.
— Ką gi, puiku, — tarė Semas. — Reikia pasakyti, jog su niekuo neatsisveikinčiau lengvesne širdimi, kaip su šituo padaru. Golumiš-kas pokštas — nuvesti mus tiek mylių ir palikti, kai jo labiausiai reikia, — jei tik iš Golumo apskritai gali būti kokios naudos.
— Tu pamiršti Pelkes, — paprieštaravo Frodas. — Tikiuosi, jam nieko neatsitiko.
— O aš tikiuosi, jog jis mums nieko neiškrės. Ir tikiuosi, jog Golumas nepateko į kitas rankas, nes jei taip įvyktų, mes greitai turėtume nemalonumų.
Tą akimirką vėl pasigirdo ilgas dundesys, tik šį kartą gilesnis ir garsesnis. Po kojomis sudrebėjo žemė.
— Rodos, mes jau turime nemalonumų, — tarė Frodas. — Bijau, kad kelionė artėja prie pabaigos.
— Galbūt. Bet kol gyvenu, tol tikiuosi, kaip sako mano Gaferas, — šyptelėjo Semas. — Užkaskite, pone Frodai, ir nusnūskite.
Lėtai slinko popietė, iš jų priedangos matėsi tik pilkšvai rudas dangus, lėtai skęstantis beformėje bespalvėje migloje. Buvo trošku, bet nešilta. Frodas miegojo neramiai, vartėsi, kažką murmėjo. Semui pasirodė, jog du kartus jis ištarė Gendalfo vardą. Laikas tiesiog sustojo. Ūmai Semas už nugaros išgirdo šnypštimą ir atsigręžęs išvydo ant keturių stovintį Golumą, blizgančiomis akimis spoksantį į hobitus.
— Paskubėkite, paskubėkite! Pabuskite, miegaliai! — sušnibždėjo jis. — Pabuskite! Negalima gaišti laiko. Mes turime eiti, taip, turime iš karto eiti. Negaiškime!
Semas įtariai į jį pasižiūrėjo: Golumas atrodė išsigandęs ir susijaudinęs.
— Eiti dabar? Ką tu vėl sugalvojai? Dar ne laikas. Dar netgi ne pietų metas, bent jau tuose padoriuose kraštuose, kur geriama arbata.
— Nesąmonė! — sušnypštė Golumas. — Čia nėra padorių kraštų. Laikas bėga, taip, labai greitai bėga. Negalima gaišti. Reikia eiti. Pabuskite, šeimininkė, pabuskite! — jis papurtė hobitą. Iš miegų prikeltas Frodas staiga griebė jam už rankos. Golumas išsilaisvino ir atšoko.
— Negalima kvailioti! — sušnypštė jis. — Reikia eiti. Negalima gaišti! — Tai buvo viskas, ką hobitai sugebėjo iš jo išpešti. Golumas nepasakė nei kur buvo, nei kas verčia jį taip skubėti. Semas atvirai abejojo savo vedliu, tačiau Frodas nesakė nieko. Jis atsiduso, užsimetė ryšulį ir pasiruošė eiti į vis gilėjančią tamsą.
Labai atsargiai, naudodamasis kiekvienu šešėliu bei užuoglau-da, Golumas nuvedė juos nuo kalvos keteros. Per atviras vietas jie bėgo susilenkę beveik dvilinki, tačiau net aštriaakis plėšrūnas būtų vargiai pastebėjęs ar išgirdęs hobitus: susisupę į elfų apsiaustus jie žingsniavo begarse Mažosios Tautos eisena. Nenulaužę nei šakelės, nesušlaminę nei lapelio, hobitai išnyko tamsoje.
Gerą valandą jie slinko vienas paskui kitą, prislėgti tamsos ir visiškos tylos, kurią retkarčiais nutraukdavo tolimas tylus grumėjimas. Nusileidę nuo kalvos keliautojai pasuko į pietus ilgu raižytu šlaitu — tiesiai kalnų link. Netikėtai priešais sudūlavo medžių juosta, panaši į juodą sieną. Didingi senoviniai medžiai stūksojo, šaknimis įsitvėrę žemės. Jų viršūnės buvo nulaužtos, tarsi kadaise jose būtų trankęsi žaibai ir audros, kurios taip ir nesugebėjo jų nei padegti, nei išversti.