— Kryžkelė, taip, — pirmą sykį tą vakarą prabilo Golumas. — Reikia eiti ten, — pasukęs į rytus, jis nuskubėjo šlaitu aukštyn. Keliautojai atsidūrė tiesiai prieš Pietinį Kelią, kuris, vingiuodamas kalnų šlaitais, vedė į didžiųjų medžių ratą.
— Kito kelio nėra, — šnibždėjo Golumas. — Takų daugiau nebebus. Jokių takų. Reikia eiti prie Kryžkelės. Bet greitai ir tyliai!
Kaip šnipai, žvalgantys priešo stovyklą, jie nušliaužė kelkraščiu — tylūs lyg šešėliai, pilki lyg akmenys tarp akmenų. Keliautojai atsidūrė plačiame medžių rate: jų kamienai priminė didžiules tamsias sugriuvusios salės kolonas. Pačiame viduryje susitiko keturi keliai. Už keliautojų nugarų driekėsi kelias į Moranoną, priešais jis tęsė savo ilgą kelionę į pietus. Iš dešinės ėjo kelias į senąjį Osgiliatą, o į viršų kilo ir rytų tamsoje tirpo ketvirtasis, kuriuo reikėjo eiti.
Kupinas pagarbios baimės Frodas netikėtai pastebėjo iš kažkur sklindančią šviesą — ji apšvietė šalia stovinčio Semo veidą. Frodas pasisuko į vakarus, kur tiesus kaip styga į Osgiliatą skubėjo senasis kelias. Ten, už šešėlių apgaubto liūdno Gondoro, pagaliau suradusi plyšį storoje debesų uždangoje, leidosi saulė. Paskutinieji spinduliai grėsminga šviesa nudažė milžinišką figūrą rato viduryje, panašią į akmeninius Argonato Karalius. Metai ir negailestingos rankos ją suluošino: galvos nebuvo, vietoj jos kažkas ant pečių užritino grubiai aptašytą akmenį su laukinių rankų nutepliotu šlykščių veidu ir vienintele raudona akimi kaktoje. Statulos keliai, didingas sostas bei visas pjedestalas buvo išraižyti bjauriomis keverzonėmis, pramaišiui su Mordoro orkapalaikių naudojamais simboliais.
Staiga Frodas pastebėjo senojo karaliaus galvą: kažkieno nuridenta ji gulėjo kelio pakraštyje.
— Žiūrėk, Semai! — sušuko nepaprastai susijaudinęs Frodas. — Žiūrėk! Karalius vėl turi karūną!
Galvos akys buvo iškapotos, o raižyta barzda nulaužta, tačiau aukštą rūstų veidą iš tiesų vainikavo sidabrinė ir auksinė karūna: kaip baltos žvaigždutės kaktą apsivijo pražydę vijokliai, o akmeninėse garbanose skleidėsi geltonieji šilokai.
— Jie negali nugalėti visiems laikams! — tarė Frodas. Staiga užgeso paskutinis spindulys. Saulė nusileido, lyg užpūtus lempą, pasaulį prislėgė tamsi naktis.
8
Kirit Ungolo laiptai
Golumas tampė Frodą už skverno šnypšdamas iš baimės ir nekantrumo.
— Mes turime eiti. Mes negalime čia stovėti. Reikia skubėti! Frodas nenoriai nusisuko nuo akmeninio valdovo ir nusekė paskui vedlį į tamsą rytuose. Jie išėjo iš medžių rato. Kelias vedė kalnų link. Jis irgi kurį laiką ėjo tiesiai, bet vėliau suko į pietus, prie didžiulės, iš tolo matomos uolos. Tamsesnė už tamsų dangų ji pakibo hobitams virš galvų. Kelias nėrė per jos šešėlį ir pasukęs į rytus ėmė staigiai kilti.
Frodas su Seniu sunkiai kiūtino, jau nebesijaudindami dėl gresiančių pavojų. Frodo nešulio svoris, pamirštas nuo Itilieno iki Kryžkelės, vėl lenkė krūtinę prie žemės. Pajutęs, kad kelias po kojomis tapo statesnis, Frodas pakėlė pavargusią galvą ir išvydo tai, apie ką šnekėjo Golumas: Žiedo Šmėklų miestą. Su siaubu jis prisispaudė prie akmeninės sienos.
Ilgas nuožulnus slėnis — gili šešėlių įlanka — smigo į kalnus. Kitoje jo pusėje, ant didžiulės uolos, ant akmeninių Pelenų Kalnų kelių, kilo Minas Morgulo sienos su bokštais. Ir žemė, ir dangus aplink buvo tamsūs, tačiau tvirtovė švytėjo. Tai buvo ne ta blyški mėnulio šviesa, kadaise sklidusi pro marmurinius Minas Itilio, Mėnulio Tvirtovės, langus. Ne puikus ir gaivus švytėjimas kalnų slėnyje, bet pykinančiai balta, mirganti kaip nuodingi puvėsiai šviesa, kuri nieko neapšviečia, — mirties dvelksmas. Nesuskaičiuojami sienų ir bokštų langai žiojėjo bedugnėmis skylėmis, o aukščiausio bokšto viršūnė sukiojosi tai į vieną, tai į kitą pusę, kaip milžiniškos šmėklos galva, išsišiepusi nakčiai. Trys bendražygiai nepajėgdami atplėšti akių susigūžę žiūrėjo į baisiąją tvirtovę. Pirmasis atsipeikėjo Golumas. Tylėdamas jis skubiai trūktelėjo hobitams už apsiaustų. Jam teko tiesiog tempti juos į priekį. Laikas sustojo: rodėsi, kad iki pakelta koja vėl paliečia žemę, praeina kelios minutės.
Taip jie lėtai priėjo baltą tiltą. Čia blyškiai žibėdamas kelias kirto slėnio viduryje tekantį upelį ir vingiais kilo aukštyn, prie miesto vartų: juodos ryklės šiaurinėje išorinių sienų pusėje. Abiejuose upokšnio krantuose driekėsi pievos, nusėtos baltomis gėlėmis. Tai buvo gražūs, bet kartu ir baisūs žiedai — kaip bepročio sapnų vaiduokliai. Jos skleidė šleikštu puvėsių kvapą, tvinstantį ore. Pievas jungė tiltas. Ant tilto stūksojo grėsmingos figūros, kurioms įgudusi ranka buvo suteikusi siaubingų žmogaus-pabaisos bruožų. Apačioje tyliai čiurleno vanduo. Jis garavo, bet kylantys į viršų tumulai buvo mirtinai šalti. Frodas pajuto, kaip atbunka jausmai ir temsta protas. Staiga, lyg kokios galingos jėgos pašauktas, jis sukruto ir ištiesęs rankas, kratydamas galvą nubėgo į priekį. Semas su Golumu nulėkė iš paskos. Semas sugavo savo šeimininką, kai šis suklupo ir vos neparpuolė ant tilto slenksčio.
— Ne ten! Ne ten! — sušnibždėjo Golumas. Vos girdimas jo kvėpavimas skrodė tylą lyg pjūklas. Golumas iš siaubo prigludo prie žemės.
— Kelkitės, pone Frodai! — sušniokštė Semas Frodui į ausį. — Grįžkite. Tai ne tas kelias. Golumas taip sako, ir pirmą kartą aš su juo sutinku.
Frodas perbraukė ranka per veidą ir atplėšė akis nuo miesto, stovinčio ant uolos. Vaiduoklių tvirtovė traukė hobitą — jis grūmėsi su troškimu nubėgti žibančiu keliu prie jos vartų. Pagaliau jis nusigręžė ir iš karto pajuto, kaip priešinasi Žiedas, stengdamasis atsukti jo kaklą atgal, o akis uždengia nepermatoma juoduma.
Raitydamasis žeme kaip išgąsdintas žvėriūkštis, Golumas jau dingo tamsoje. Semas, stumdamas ir prilaikydamas šeimininką, kiek galėdamas greičiau nuskubėjo paskui jį. Netoli nuo upelio kranto akmeninėje sienoje šalia kelio buvo skylė, į ją keliautojai skubiai įsmuko. Semas pamatė, jog tolyn veda takelis, žibantis taip pat, kaip ir pagrindinis kelias. Tačiau už mirties gėlių pievos takelis užgeso ir vingiuodamas nuvedė aukštyn į šiaurinę slėnio pusę.
Eidami vienas šalia kito hobitai išvysdavo Golumą tik kai tas atsisukdavo, norėdamas juos paraginti. Jo akys degė žaliai balta liepsna: gal jose atsispindėjo nuodinga Morgulo šviesa, o gal jas įžiebė paties Golumo mintys. Siaubas nepaleido Frodo su Semu nė minutei, versdamas baimingai gręžiotis atgal ir dar baimingiau žvelgti į tako tamsą. Jie lėtai judėjo tolyn. Pakilus virš nuodingo gėlių dvoko ir upelio garų, kvėpuoti tapo lengviau, o galvos prasiblaivė, tačiau kojos taip pavargo, lyg jie būtų ėję visą naktį ar ilgą laiką plaukę prieš smarkią srovę. Pagaliau hobitai nebegalėjo žengti nė žingsnio.
Frodas sustojo ir atsisėdo ant akmens. Keliautojai buvo užlipę ant plikos kuprotos uolos. Priešais kelią kirto nuo slėnio atsišakojantis tarpeklis. Takas vedė jo pakraščiu: siaurutė iškyša prarajos sienoje. Toliau jis lyg randas vingiavo stačiais pietiniais kalnų šlaitais ir tirpo tamsoje.
— Aš turiu pailsėti, Seniai, — sukuždėjo Frodas. — Man labai sunku, drauguži, labai sunku. Kiek aš dar galėsiu jį nešti? Prieš einant ten, aš turiu atsikvėpti, — jis akimis parodė į siaurąją briauną priekyje.
— Ššš! Šš! — sušnypštė Golumas, puldamas prie hobitų. — Šššš! — prisidėjęs pirštą prie lūpų jis nekantriai mataravo galva ir, tampydamas Frodą už rankovės, rodė į taką. Bet Frodas nejudėjo iš vietos.