— Dar ne, — pasakė jis, — dar ne. — Frodą prislėgė didžiulis nuovargis, lyg kūną ir dvasią veiktų kokie pragaištingi burtai. — Aš turiu pailsėti, — sumurmėjo jis.
Golumo baimė tapo tokia didelė, jog gniauždamas delnais burną jis išdrįso sušnypšti:
— Ne čia, ne. Čia negalima ilsėtis. Kvailiai! Akys mus pamatys. Jie išeis ant tilto ir mus pastebės. Lipkite, lipkite! Greičiau!
— Eime, pone Frodai, — tarė Semas, — jis teisus. Mes negalime čia pasilikti.
— Gerai, — silpnu balsu atsakė Frodas, kalbėdamas lyg pro miegus, — aš pabandysiu. — Hobitas svyruodamas atsistojo.
Bet buvo jau per vėlu. Tą akimirką uola po jais susiūbavo ir sudrebėjo. Galingas dundesys, daug garsesnis negu ankstesnieji, nusirito per žemę, aidu atsimušdamas kalnuose. Tada staiga plykstelėjo raudona ugnis. Ji iškilo danguje už rytinių kalnų — debesys apsitaškė kruvinu raudoniu. Iš slėnio, slegiamo tylos bei blankaus švytėjimo, ugnis atrodė nesulaikoma ir žiauri.
Gorgorotas liepsnodamas riaumojo. Nutviekstos šviesos, į juodą dangų šovė Mordoro kalnų viršūnės, savo iltis iššiepė kalnagūbrių keteros. Smogė griaustinis.
Minas Morgulas atsiliepė į Saurono kvietimą: tvykstelėjo žaibų salvės, iš tvirtovės bei ją supančių kalvų į niūrius debesis nuūžė raudonos ir mėlynos liepsnos liežuviai. Žemė sudejavo, o iš miesto pasigirdo šiurpus klyksmas: ploni džeržgiantys balsai, lyg maitvanagių choras, siuntančių iš baimės žirgų žvengimas ir kažkieno stingdantis širdį cypimas susipynė į vieną uolas plaišinantį garsą — jis darėsi vis plonesnis, šaižesnis ir pagaliau tapo negirdimas. Hobitai užsispaudė ausis ir krito ant žemės.
Klyksmas po truputį rimo, virsdamas vimdančiu staugimu. Galų gale stojo tyla. Frodas lėtai pakėlė galvą. Skersai siaurą slėnį, visai čia pat, dunksojo baisiojo miesto sienos. Jose žiojėjo vartų gerklė, išsiviepusi lyg vaiduokliška burna su žibančiais dantimis. Pro vartus žygiavo kariuomenė.
Visa kariauna vilkėjo juodus kaip naktis drabužius. Blyškiame kelyje Frodas aiškiai matė mažas juodas figūras, greta po gretos, nesibaigiančia srove tyliai ir greitai plūstančias iš vartų. Pirmi jojo raitelių pulkai — grėsminga šešėlių kavalerija. Juos vedė didingas stiprus vyras. Tai buvo Raitelis — visas juodas, tik ant galvos piktai blizgėjo karūnos pavidalo šalmas. Jis artėjo prie tilto, ir Frodas jį sekė negalėdamas atitraukti akių. Nejaugi tai buvo Devyneto Raitelių vadas, sugrįžęs į žemę ir vedantis pragaro armiją į mūšį? Taip, tai iš tikrųjų buvo blyškusis karalius, kadaise šalta ranka ir mirtinu durklu persmeigęs Žiedo Nešėją. Sena žaizda vėl sutvinksėjo skausmu, ledinis šaltis sukaustė kūną.
Prisiminimams šmėkštelėjus Frodo galvoje ir sustingdžius širdį, Raitelis staiga sustojo tiesiai prieš tiltą. Už jo sustojo visa kariauna. Tvyrojo mirtina tyla. Galbūt Žiedas pašaukė Šmėklų Valdovą — jis akimirką susimąstė, savo slėnyje pajutęs kažkokią kitą jėgą. Šalmuota galva gręžiojosi, juodomis akimis skrosdama šešėlius. Nepajėgdamas net pajudėti Frodas laukė, kaip paukštis laukia artėjančios gyvatės. Staiga jis pajuto nepaprastai stiprų, stipriausią iš visų girdėtų, įsakymą užsimauti Žiedą. Jo jėga buvo milžiniška, bet Frodas nepajuto didelio troškimo tai padaryti. Jis aiškiai suvokė, kad Žiedas jį tik išduos, o jis dar negali mesti iššūkio Morgulo karaliui, netgi užsimovęs Žiedą. Tačiau, nors Frodas mintyse nepakluso magijos jėgai, jo pirštai patys colis po colio ėmė slinkti prie grandinėlės (Frodas žiūrėjo į viską lyg iš šalies). Jie buvo jau visai arti Žiedo, kai pabudo paties Frodo valia — jis sunkiai atitraukė ranką ir palietė kitą daiktą, paslėptą ant krūtinės. Daiktas buvo sunkus ir šaltas: Galadrielės Buteliukas, taip ilgai brangintas, beveik pamirštas. Vos hobitui palietus stiklą, visos mintys apie Žiedą kuriam laikui išnyko iš galvos. Jis atsiduso ir nulenkė galvą.
Šmėklų Valdovas nusigręžė, spustelėjo arklį ir vesdamas visą juodą kariuomenę perjojo per tiltą. Gal elfų apsiaustai suklaidino jo akis, o gal mažojo priešininko valia sustiprėjusi nubloškė Raitelio mintis, bet Morgulo karalius nuskubėjo tolyn. Jau išmušė lauktoji valanda, ir jis Didžiojo Šeimininko įsakymu žygiavo į karą prieš Vakarus.
Jis ištirpo kaip šešėlis šešėliuose — perkirto tiltą ir nujojo vingiuojančiu keliu. O iš miesto vis dar plūdo juodi pulkai. Nuo pat Izilduro laikų iš šito slėnio nebuvo išėjusi tokia milžiniška kariauna. Dar niekada tiek daug tamsos karių nežygiavo prie Anduino Brastų. O juk tai buvo tik viena ir tikrai ne pati didžiausia Mordoro armija.
Frodas sujudėjo. Staiga jis mintimis grįžo pas Faramirą. „Pagaliau atėjo audra, — pagalvojo jis, — visos šitos ietys ir kardai traukia į Osgiliatą. Ar Faramiras suspės persikelti per Upę? Jis nujautė bėdą, bet ar žinojo, kada ji ateis? Kas galės išlaikyti Brastas, kai pasirodys pats Devyneto Raitelių vadas? O tai tik dalelė Tamsos kariaunos. Aš pavėlavau. Aš per daug gaišau. Viskas žuvo. Net jei aš atliksiu savo užduotį, apie tai niekas nesužinos. Neliks nė vieno, kam galėčiau papasakoti. Viskas veltui". Įveiktas silpnumo jis su-kūkčiojo. Morgulo armija tebežygiavo per tiltą.
Ir tada lyg iš toliausių tolių iškilo Grafystės prisiminimai — saulėtas vasaros rytas, visi langai ir durys atidaryti, o Semas šaukia:
— Pabuskite, pone Frodai! Pabuskite! — jei jis būtų pridūręs: „Pusryčiai paruošti", Frodas net nebūtų nustebęs. Bet Semas nekantravo: — Pabuskite! Jie nuėjo.
Morgulo vartai dusliai subildėję užsidarė. Paskutinė iečių greta išnyko tamsoje. Tvirtovės žiburiai greitai geso, netrukus ji visa pasinėrė į juodą tylią tamsą. Bet miestas nemiegojo.
— Pabuskite, pone Frodai! Jie nuėjo, ir mums verčiau nešdintis. Čia kažkas mus seka — jei ne žvilgsniu, tai mintimis. Kuo ilgiau mes gaišime, tuo greičiau mus pastebės. Eime, pone Frodai!
Frodas pakėlė galvą ir atsistojo. Neviltis pasiliko, tačiau silpnumas atsitraukė. Jis niūriai nusišypsojo, aiškiai suvokęs, jog privalo padaryti tai, ką privalo: visai nesvarbu, ar tai sužinos Faramiras, Galadrielė, Aragornas, Elrondas, Gendalfas ar dar kas nors. Jis pasiėmė lazdą į vieną ranką, o buteliuką — į kitą. Pamatęs, jog šiltas švytėjimas kiaurai peršviečia pirštus, jis paslėpė buteliuką užantyje. Tada hobitas nusisuko nuo Minas Morgulo, dabar tapusio tik pilku šešėliu tamsioje įlankoje, ir pasiruošė kopti į viršų.
Morgulo vartams atsidarius, Golumas paliko hobitus ir nušliaužė į tamsą prie pat prarajos. Dabar jis grįžo, kalendamas dantimis, visas drebėdamas.
— Kvailiai! Išvėsėliai! — sušnypštė jis. — Reikia skubėti. Tegu jie negalvoja, kad pavojus jau praėjo. Ne, jis nepraėjo. Reikia skubėti!
Hobitai neatsakė, tik atsargiai žengė briauna. Po tiek patirtų pavojų šitas atrodė ne menkesnis, bet jis greitai baigėsi. Netrukus takas pasiekė tokią vietą, kur šlaitas vėl šoko į viršų. Keliukas nėrė į siaurą kiaurymę uoloje. Čia prasidėjo pirmieji laiptai, kuriuos buvo minėjęs Golumas. Aklinoje tamsoje jie nematė net ištiestų savo rankų, kelią rodė tik švytinčios retkarčiais atsisukančio Golumo akys.
— Atsargiai, — sušnibždėjo jisai, — laipteliai. Daug laiptelių. Turit būti atsargūs.
Atsargumo iš tiesų reikėjo. Frodas su Semu iš pradžių nusiramino abipus apčiuopę tvirtas sienas, bet laiptai buvo statūs kaip kopėčios, tad lipdami vis aukštyn ir aukštyn jie suvokė, kokia praraja žioji apačioje. Laiptai buvo seni, slidūs, klastingi: vieni — nudilę, kiti — suskilinėję, o dar kiti subyrėdavo vos pastačius koją. Hobitams teko net rankomis laikytis viršutinių laiptelių, skaudančios kojos nebenorėjo lankstytis. Laiptai graužėsi gilyn į statų kalną, sienos kilo vis aukščiau ir aukščiau.