Pagaliau, kai hobitai manė daugiau nebeištversią, į juos vėl sužiuro balkšvos Golumo akys.
— Užlipome, — sušnibždėjo jis. — Pirmieji laiptai baigėsi. Vikrūs hobitai, užlipo aukštai, labai vikrūs hobitai. Dar pora laiptelių ir bus viskas, taip.
Apsvaigę iš nuovargio hobitai užšliaužė paskutiniais laipteliais ir sugriuvo ant žemės, trindamiesi kojas bei kelius. Jie buvo giliame griovyje, kuris vėl kilo į viršų, tik ne taip stačiai ir be laiptų. Golumas neleido jiems ilgai ilsėtis.
— Yra dar vieni laiptai, — pasakė jis. — Daug ilgesni laiptai. Pailsėsime, kai jais užlipsime. Ne dabar.
— Dar ilgesni? — sudejavo Semas.
— Taip, taip, ilgesni, — atsakė Golumas, — bet ne tokie statūs. Hobitai užlipo Stačiaisiais Laiptais. Dabar bus Suktieji Laiptai.
— O tada? — paklausė Semas.
— Pamatysime, — tyliai tarė Golumas. — O taip, mes pamatysime!
— Man rodosi, tu sakei, jog ten bus koridorius, — prisiminė Semas. — Ar ten yra koks koridorius?
— O taip, ten yra tunelis. Bet hobitai galės prieš jį pailsėti. Jeigu jie pereis tunelį, tai jau bus netoli viršūnės. Labai netoli, jeigu tik jie pereis tunelį, o taip.
Frodas sudrebėjo. Lipdamas jis suprakaitavo, tad dabar, iš neįžvelgiamų aukštumų pučiant lediniam skersvėjui, bjauriai šalo. Jis atsistojo, pasipurtė.
— Na, eime, — tarė jis. — Čia ne vieta sėdėti.
Griovys tęsėsi kelias mylias. Šaltas vėjas nenustojo pūsti nė akimirkai, lyg kalnai būtų bandę mirtinu kvapu įbauginti juos, atitraukti nuo savo paslapčių arba nupūsti į tamsą apačioje. Jog priėjo griovio pabaigą, hobitai suprato tik tada, kai dešinėje dingo siena. Beveik nieko nesimatė. Juodos beformės dėmės ir šešėliai grūdosi aplink juos, retkarčiais po debesimis blyksteldavo blanki raudona liepsna, apšviečianti aukštas kalnų viršūnes, panašias į milžiniškas kolonas, remiančias dangaus stogą. Jie, matyt, užlipo daug šimtų pėdų ir dabar atsidūrė atvirame kyšulyje. Iš kairės buvo uola, iš dešinės — bedugnė.
Golumas nuvedė juos kyšuliu, laikydamasis arčiau sienos. Kurį laiką nereikėjo lipti aukštyn, bet buvo dar sunkiau, nes po kojomis dūlavo uolų nuolaužos. Eiti teko labai atsargiai. Nei Frodas, nei Semas nebesuprato, kiek valandų praėjo nuo tada, kai jie išėjo iš Morgulo Slėnio. Naktis, atrodė, tęsiasi amžinai.
Pagaliau prieš juos atsivėrė dar vieni laiptai. Keliautojai atsikvėpė ir vėl pradėjo lipti. Išvargusiems hobitams kopti buvo labai sunku. Šįkart laiptai kildami sukosi aplink milžinišką uolą, o ne vedė jos vidun: kelias vingiavo bedugnės kraštu. Frodas žvilgtelėjo žemyn ir išvydo plačią juodą duobę, o jos apačioje — Morgulo Slėnį. Žibėdamas kaip nuodingas šliužas nuo Mirusio Miesto iki Bevardžio Tarpeklio raitėsi kelias. Hobitas skubiai nusisuko.
Posūkiai pagaliau baigėsi — trumpi tiesūs laipteliai išvedė juos į naują plynaukštę. Takas dabar krypo nuo pagrindinės perėjos į kitą plyšį tarp didžiųjų Efel Duoto viršūnių. Hobitai žvelgė į jas ir šiurpo, matydami tarpeklių raizgalynę, kur užsilikę praėjusių žiemų sniegai godžiai, be atvangos ėdė niekada saulės neregėjusias uolas. Raudona šviesa danguje sustiprėjo, bet jie negalėjo pasakyti, ar virš Šešėlių Šalies iš tikrųjų aušta siaubingas rytas, ar tai tik Saurono įtūžio liepsna kankina Gorgorotą. Frodas pažvelgė į viršų, kur turėjo baigtis jų vargingas kelias. Purpuriniame rytų danguje ryškėjo gilus plyšys, įsirėžęs tarp dviejų gūbrių, ant kurių stūksojo po akmeninį ragą.
Frodas stabtelėjo įsižiūrėti atidžiau. Kairysis ragas buvo aukštas ir plonas, jame degė raudona šviesa. Hobitas neapsiriko: tai iš tiesų buvo juodas bokštas, iškilęs virš kalnų perėjos. Jis timptelėjo Semą už rankovės ir parodė ugnį.
— Man tai nepatinka, — pasakė Semas. — Šitas tavo slaptas kelias irgi yra saugomas, — subambėjo jis, pasisukęs į Golumą. — Ar tu tai žinojai?
— Visi keliai yra saugomi, taip, — atsakė Golumas. — Žinoma, jie saugomi. Bet hobitai turi bandyti. Gal šitas kelias silpniau saugomas. Gal jie visi išėjo į didelį mūšį, taip, gal.
— Gal! — suniurzgė Semas. — Na, iki ten liko geras kelio gabalas, o mūsų dar laukia tunelis. Jums reikėtų pailsėti, pone Frodai. Aš nežinau, kas dabar— diena ar naktis, bet mes-žygiavome valandų valandas.
— Taip, reikia pailsėti, — pritarė Frodas. — Susiraskime kokį ramesnį kampą ir atgaukime jėgas paskutiniam žygiui.
Jam iš tiesų atrodė, jog taip ir bus. Siaubas už kalnų ir užduotis, kurią reikės ten įvykdyti, atrodė labai toli. Visas mintis, visas jėgas hobitas sukaupė tam, kad pereitų kalnus ir prasmuktų pro sargus. Jei jam pavyktų šitas neįmanomas dalykas, užduotis būtų beveik įvykdyta. Taip bent atrodė Frodui, tamsią nuovargio valandą sėdinčiam akmenuotuose šešėliuose po Kirit Ungolu.
Jie įsispraudė į nediduką plyšį tarp dviejų didžiulių akmenų — Semas su Frodu giliau viduje, Golumas — arčiau krašto. Ten hobitai paskutinį kartą pavalgė prieš eidami į Bevardę Šalį, o gal išvis paskutinį kartą, būdami dviese. Gondoro dovanų likučiai, šiek tiek elfiškų paplotėlių ir lašelis vandens — tik sudrėkinti perdžiūvusioms gerklėms.
— Kažin, kada mes vėl rasime vandens? — tarė Semas. — Aš manau, jog ten jie irgi geria. Orkai juk turi gerti, ar ne?
— Gerti tai jie geria, — atsiduso Frodas, — bet geriau apie tai nešnekėkim. Jų gėrimai mums netinka.
— Tada svarbiausia yra prisipilti gertuves, — pasakė Semas. — Aš abejoju, kad čia būtų kokia nors versmė. Be to, Faramiras mus perspėjo negerti Morgulo vandens.
— Jis pasakė — „vandens, ištekančio iš Imlad Morgulo", — tarė Frodas, — o mes jau aukštai virš to slėnio. Tad jei užtiksime kokį šaltinį, jis tekės į slėnį, o ne iš jo.
— Vis tiek aš nedrįsčiau gerti, — pasakė Semas, — nebent mirčiau iš troškulio. Šitoje vietoje aš jaučiu kažkokį blogį, — jis pauostė orą, — ir kvapą. Ar užuodžiate? Kažkoks keistas, troškus kvapas. Man jis nepatinka.
— Man apskritai niekas čia nepatinka, — tarė Frodas, — oras, žemė, vanduo — viskas prakeikta. Bet toks mūsų kelias.
— Taip, — sutiko Semas, — jeigu prieš iškeliaudami būtume žinoję nors truputį daugiau apie šį kraštą, tai mūsų, ko gero, čia nebūtų. Bet... — pagyvėjo jis, — senosiose legendose ir pasakose dažnai taip atsitinka — nuotykiai, kaip aš juos vadinu. Aš galvodavau, jog pasakų herojai ieško nuotykių tik pramogai, pasilinksminimui, jei suprantate, apie ką šneku. Tačiau gražiausiose legendose, kurios ilgam įsimena, jie tikriausiai irgi dvejodavo bei turėdavo progų pasukti atgal. Bet nepasukdavo. O jei pasukdavo, tai mes apie juos nieko nežinome, nes apdainuojami tik tie didvyriai, kurie eidavo iki galo. Tiesą sakant, dažnai tas galas būdavo visai ne laimingas, bent jau pačiam didvyriui. Laimė, paskui Bilbui viskas baigėsi gerai: jis grįžo namo, nors tie namai per laiką pasikeitė. Laimingų pasakų ne visada įdomu klausytis, bet visada norisi į jas patekti. Įdomu, kokioje pasakoje atsidūrėme mes.
— Įdomu, — atsakė Frodas, — bet aš nežinau. Juk pasakų veikėjai niekada nežino, kaip baigsis jų pasaka: gerai ar blogai. Ir tu nenori, kad jie žinotų.
— Žinoma, pone, nežino. Štai Berenas, jis net neįsivaizdavo, kad išplėš Silmarilą iš Geležinės Karūnos Tangorodrime ir vis dėlto tai padarė, nors jam teko pabuvoti dar baisesnėse vietose ir didesniame pavojuje negu mums. Žinoma, tai ilga, sena istorija, kupina džiaugsmo ir širdgėlos. Silmarilas atiteko Erendilui... Bet, pone, kaip aš apie tai nepagalvojau! Juk mes turime Silmarilo šviesos tame Žvaigždžių Buteliuke, kurį padovanojo Valdovė! Vadinasi, ir mes priklausome tai pačiai legendai! Ji tęsiasi. Negi didžioji istorija niekada nesibaigs?