— Ne, niekada nesibaigs. Tačiau veikėjai į ją įžengia ir išeina, kai tam ateina laikas. Mūsų vaidmuo anksčiau ar vėliau baigsis.
— Tada galėsime pailsėti ir numigti, — pasakė nusijuokęs Semas. — Aš turiu omeny paprastą poilsį, miegą ir darbą sode pabudus, pone Frodai. Tai viskas, apie ką aš pastaruoju metu svajoju. Dideli svarbūs reikalai manęs netraukia. Dar norėčiau sužinoti, ar pateksime į kokią nors dainą arba sakmę. Tai yra, mes jau į ją patekome, bet man įdomu, ar kas nors po daugelio metų pasakos ją vakare prie židinio, o gal skaitys iš didelės knygos su juodomis ir raudonomis raidėmis. Vaikai sakys: „Tėti, papasakok apie Frodą ir Žiedą. Tai viena iš mūsų mėgstamiausių pasakų. Frodas buvo labai narsus, ar ne, tėti?" — „Taip, vaikai, jis buvo narsiausias iš hobitų, o tai jau daug reiškia".
— Net per daug! — pritarė Frodas ir skambiai iš širdlos nusikvatojo. Šitose vietose juokas neskambėjo nuo tada, kai Į Vidurkinį atėjo Sauronas. Seniui pasirodė, jog visi akmenys sukluso ir uolos palinko virš jų galvų. Tačiau Frodas nekreipė į tai dėmesio — jis juokėsi:
— Semai, klausydamas tavęs aš pagalvojau, jog pasaka Jau parašyta. Bet tu pamiršai vieną svarbiausių veikėjų: Somlumą Ištikimąjį. „Aš noriu išgirsti daugiau apie Semą, tėti. Paskaityk, kaip šauniai jis kalba— visi pasijuoksim. Juk Frodas nebūtų toli nuojos be Semo, taip, tėti?"
— Pone Frodai, — paraudo Semas, — kam juokauti? Aš juk šnekėjau rimtai.
— Aš irgi rimtai, — atsakė Frodas, — tačiau mudu nuklydome į dausas, Semai. Esame užstrigę pačioje bjauriausioje pasakos vietoje ir, ko gero, vaikai tuoj ims prašyti: „Tėti, užversk knygą, mos daugiau nebenorime!"
— Galbūt. Bet aš to neprašyčiau, — atsiliepė Semas, — juk pasakoje viskas atrodo kitaip. Netgi Golumas gali pasirodyti geras, geresnis nei yra iš tikrųjų. Jis sakė mėgęs klausytis pasakų. Įdomu, kas jis sau pačiam — didvyris ar niekšas?
— Golumai! — pašaukė jis. — Ar norėtum būti didvy... ei, kur jis vėl dingo?
Nei prie išėjimo, nei už jo Golumo nesimatė. Kaip visada, jis atsigėrė, bet atsisakė valgyti, o tada susirangė miegoti. Vakar jis, be abejo, ieškojo sau patinkamo maisto, bet ką jis čia gali rasti?
— Man įtartini šitie jo dingimai nieko nepasakius, — piktai tarė Semas. — Ypač dabar. Čia nėra jokio maisto, kuris jam patiktų, nebent akmenys. Net samanos neauga!
— Neverta beprasmiškai pykti, — ramiai tarė Frodas, — be jo mes vis tiek niekur nenueisime, tad teks taikstytis. Jei jis mus apgaudinėja, mes nieko negalime padaryti.
— Šiaip ar taip, aš norėčiau jį matyti šalia, — tarė Semas. — Tuo labiau, jei jis iš tiesų mus apgaudinėja. Ar prisimenate, kad Golumas mums nė neužsiminė apie tai, jog tunelis saugomas? Tas bokštas gal ir apleistas, o gal ir ne. Gal jis paprasčiausiai nuėjo atvesti orkų ar dar ko nors?
— Aš taip nemanau. Jei jis būtų išdavikas, tai galėjo daug sykių įduoti mus orkams, o ne vargti tempdamas čia. Ne, jei jis mus ir apgaudinėja, tai tik turėdamas kokią nors savo paties slaptą klastą.
— Turbūt jūs teisus, pone Frodai, — pritarė Semas. — Bet aš irgi neklystu: įduoti mane orkams jam būtų lengviau, nei sau ranką pabučiuoti. Pamiršome vieną dalyką: jo Mieliausiąjį. Vargšo Smygolo Mieliausiasis — tai turbūt vienintelė mintis varganose smegenyse. Nesuprantu, kam jis mus čia užbogino?
— Gali būti, kad jis nė pats nežino. Manau, jog jis iš tikrųjų stengiasi kiek galėdamas išsaugoti Žiedą nuo Priešo. Golumui būtų galas, jei Sauronas jį atgautų. Taigi jis gali paprasčiausiai laukti tinkamos progos.
— Taip, Lipčius ir Smirdžius ginčijasi jo mintyse, — linktelėjo Semas. — Kuo Priešo žemė arčiau, tuo stipresnis darosi Smirdžius. Paminėsite mano žodžius: jei mes ir pereisime tunelį, Golumas nepaleis savo Mieliausioje pražūti Gorgorote.
— Mes dar ten nepatekome.
— Dar ne, bet būkime pasiruošę visokiems netikėtumams. Smirdžius iš karto paims viršų, jei tik Golumas užtiks mus snaudžiančius. Jūs, šeimininke, gulkitės ir pamiegokite, o aš pabudėsiu ir žiūrėsiu, kad niekas į jus nesikėsintų.
— Miegoti! — svajingai pasakė Frodas ir atsiduso, lyg dykumoje būtų išvydęs miražą. — Netgi čia aš noriu miego.
— Ilsėkitės, šeimininke. Padėkite galvą man ant kelių.
Taip juos ir surado Golumas, po kelių valandų atropojęs takeliu, dūlavusiu priekyje. Sunkiai kvėpuodamas, palinkęs į priekį, Semas sėdėjo atsirėmęs į akmenį, o jam ant kelių padėjęs galvą kietai miegojo Frodas. Vieną ranką Semas laikė šeimininkui ant kaktos, kitą — ant krūtinės. Miegančiųjų veiduose švietė ramybė.
Golumas pasižiūrėjo į hobitus. Jo liesu, alkanu veidu perbėgo keista išraiška. Žibančios akys užgeso — jos tapo blausios, pilkos, pavargusios. Skausmo banga sutraukė jo kūną, Golumas nusisuko į tunelio pusę, purtydamas galvą, tarsi ginčydamasis su savimi. Tada vėl atsisuko ir lėtai ištiesęs drebančią ranką atsargiai palietė Frodo kelį— prisilietimas buvo beveik glamonė... Jei kas nors būtų jį pamatęs tą akimirką, būtų palaikęs senu, susitraukusiu hofoitu, kurį laikas ir vienatvė pavertė pasigailėtinu alkanu padaru.
Tačiau pajutęs prisilietimą Frodas sukrutėjo ir kažką per mlngus sumurmėjo. Semas akimirksniu pabudo. Pirmas dalykas, kurį jis pamatė, buvo Golumas, „besikėsinantis į šeimininką", kaip pagalvojo hobitas.
— Ei tu! — rūsčiai šūktelėjo Semas. — Ką čia sumanei?
— Nieko, — tyliai atsiliepė Golumas. — Puikus šeimininkas!
— Neabejoju. O kur tu, senas niekše, šmirinėja!, ką?
Golumas susigūžė, po jo sunkiais vokais vėl tvykstelėjo žalia šviesa. Dabar jis buvo panašus į vorą, išsproginusį akis. Trumpas švelnumo jausmas dingo ir niekada daugiau nebegrįžo.
— Šmirinėjai, šmirinėja!! — sušnypštė jis. — Hobitai visada labai mandagūs, taip. Puikūs hobitai! Smygolas veda juos slaptais kiliais, kurių niekas nežino. Jis pavargęs, jis ištroškęs, taip, ištroškęs, bet jis juos veda ir ieško takų, o jie sako „šmirinėja". Labai puikūs draugai, o taip, mano mieliausias, labai puikūs!
Semas pajuto sąžinės graužimą, bet įtarimų nesumažėjo, — Atsiprašau, — tarė jis. — Aš atsiprašau. Tu mane prikėlei, to dėl aš supykau. Neturėjau užsnūsti. Štai ponas Frodas, jis pavargo, todėl užmigo, o aš pažadėjau pasaugoti, na ir... kurgi tu buvai?
— Šmirinėjau, — kerštingai atsakė Golumas su tebedegančia akyse žalia liepsnele.
— Na, nepyk, — atlaidžiai tarė Semas. — Tai tikriausiai no taip jau toli nuo tiesos, bet mums būtų geriau šmirinėti kartu. Kuri valanda? Ar dabar dar šiandien, ar jau rytoj?
— Rytoj. Bent jau buvo rytoj, kai hobitai nuėjo miegoti. Labai kvaila, labai pavojinga miegoti, jeigu tik vargšas Smygolas nešmirinėtų saugodamas.
— Man rodos, tas žodis tuoj visiems įsipyks, — atsiduso Semas. — Reikia pažadinti šeimininką.
Jis švelniai nubraukė plaukus Frodui nuo kaktos Ir saldžiai sušnibždėjo:
— Pabuskite, pone Frodai! Pabuskite!
Frodas sujudėjo, atmerkė akis ir nusišypsojo virš savęs išvydęs Semo veidą.
— Anksti mane keli, ar ne, Semai? — tarė jis. — Juk dar visai tamsu.
— Čia visada tamsu, — atsakė Semas. — Sugrįžo Golumas, pone Frodai, ir jis sako, jog šiandien jau rytoj, todėl reikėtų keliauti. Laukia paskutinis žygis.
Frodas giliai atsikvėpė ir atsisėdo.
— Paskutinis žygis! — pakartojo jis. — Sveikas, Smygolai! Radai ko nors užkąsti? Pailsėjai?
— Nei maisto, nei poilsio, nieko Smygolui, — pasakė Golumas. — Jis senas niekšas, jis šmirinėja.