Semas pliaukštelėjo liežuviu, tačiau nieko nepasakė.
— Neišgalvok sau vardų, Smygolai! — tarė Frodas. — Tai neprotinga, kad ir kokie jie būtų — teisingi ar ne.
— Smygolas turi priimti tai, kas jam duodama. Šitaip jį pavadino malonusis ponas Semiumas, hobitas, kuris tiek daug žino. Frodas žvilgtelėjo į Semą.
— Taip, pone, aš taip pasakiau, nes staiga pabudęs pamačiau jį visai šalia. Aš atsiprašau, bet turbūt tuoj atsiimsiu žodžius atgal.
— Užmirškime tai, — nusprendė Frodas. — Klausyk, Smygolai, gal mes galėtume toliau eiti vieni? Tunelis visai čia pat — mūsų sutartis, galima sakyti, pasibaigė. Tu atlikai tai, ką žadėjai, ir esi laisvas: laisvas eiti kur nori, tik ne pas Priešo tarnus. Vieną dieną aš atlyginsiu tau už vargą. Arba tie, kurie ateis vietoj manęs.
— Ne, ne, dar ne! — suinkštė Golumas. — Jie neras kelio patys, ne, ne, tikrai neras! Dar yra perėja. Smygolas eis kartu. Nei maisto, nei poilsio, nieko. Dar ne dabar.
9
Šelobos guolis
Anot Golumo, dabar buvo diena, bet hobitai nematė didelio skirtumo. Gal tik neperžvelgiamos nakties juodumą, pasislėpusią bedugnėse ir slėniuose, pakeitė pilki išskydę šešėliai, apgaubę akmenuotą pasaulį. Golumas priekyje, hobitai už jo — keliautojai žygiavo ilga dauba pro vėjų nudraskytas uolas, dunksančias iš abiejų pusių lyg kolonos ar milžiniškos netašytos statulos. Nesigirdėjo nė garso. Maždaug už mylios priekyje dūlavo didžiulis pilkas skardis, lygi kalnų siena. Kuo arčiau jie ėjo, tuo aukščiau į dangų kilo sienos kraštas, užstodamas viską aplink. Skardžio papėdėje gulėjo gilūs šešėliai. Semas pauostė orą.
— Fu! Tas kvapas! — sumurmėjo hobitas. — Jis vis stiprėja. Jie įžengė į tamsų šešėlį. Sienos viduryje žiojėjo urvas.
— Štai, — tyliai tarė Golumas, — štai įėjimas į tunelį.
Golumas nepasakė jo vardo — Torek Ungolas, Šelobos guolis. Iš vidaus sklido dvokas, ne salsvas Morgulo pievų puvėsių kvapas, bot šlykštus nepakeliamas tvaikas, lyg ten būtų laikomos baisiausiai smirdinčios atliekos.
— Ar tai vienintelis kelias, Smygolai? — paklausė Frodas.
— Taip, taip, — atsakė jis. — Taip, mes turime eiti šituo keliu.
— Tai tu jau esi čia buvęs? — nepatikliai paklausė Semas. — Fu! Gal tau patinka šitas dvokas? Golumo akys sužvilgo.
— Jis nežino, kas mums patinka, ne, mieliausias. Ne, jis nežino. Bet Smygolas viską iškentės. Taip. Jis jau čia buvo. Taip, įėjo ir išėjo. Taip, čia vienintelis kelias.
— O iš kur šitas kvapas? — paklausė Semas. — Juk dvokia beveik kaip... hm... geriau nesakysiu. Šitoje skylėje orkai su savai smarve turėtų gyventi šimtus metų.
— Kvepia ar dvokia, jeigu tai yra vienintelis kelias, reikės juo eiti, — tarė Frodas.
Giliai įkvėpę jie žengė į vidų ir po poros žingsnių atsidūrė aklinoje tamsoje. Nuo pat Morajos Kasyklų Frodas su Semu nebuvo patekę į tokią tamsą. Čia ji buvo dar juodesnė ir dar tirštesnė. Morajoje bent retkarčiais papūsdavo vėjelis, skambėjo aidai ir išliko erdvės pojūtis. Čia oras buvo pridvisęs, troškus, mirtinai tylus. Į plaučius sroveno ne oras, bet pati naktis. Nuo jos temo akys ir protas: iš atminties išbluko mintys apie spalvas, formas, šviesą. Buvo tik naktis, liko tik naktis, bus tik naktis.
Kurį laiką jie dar sugebėjo lytėti. Pirštai tapo skaudžiai jautrūs. Jie apčiuopė lygias sienas bei grindis su vienu kitu laipteliu, kurios po truputį kilo aukštyn. Tunelis buvo aukštas ir platus, toks platus, kad ištiestomis rankomis liesdami priešingas sienas hobitai turėjo išsiskirti. Tamsa juos perkirto, išskyrė.
Golumas ėjo tik per keletą žingsnių priekyje. Iš pradžių prieš save jie girdėjo šnypštimą bei švokštimą, bet vėliau lytėjimas ir klausa atbuko, hobitai grabinėdamiesi žygiavo vedami tik valios jėgos, valios, kuri suteikė drąsos čia įeiti, kuri skatino nepasiduoti, nugalėti tamsą ir pasiekti aukštuosius vartus už kalnų.
Tikriausiai jie dar nebuvo nuėję labai toli, kai praradęs laiko ir atstumo nuovoką Semas liesdamas sieną priėjo tarpą: oras ten buvo šiek tiek lengvesnis. Tai, matyt, būta urvo atšakos. Bet hobitai ėjo tolyn.
— Čia yra daugiau tunelių, — lyg per vandenį sušvokštė Semas. — Tai pati orkiškiausia vieta, kokia tik gali būti.
Po pirmosios atšakos ir Semas dešinėje, ir Frodas kairėje praėjo dar po tris ar keturias, bet, be jokių abejonių, jie žygiavo pagrindiniu keliu, kuris nesisukinėdamas vedė į viršų. Kokio jis ilgumo, kiek dar jie turės kentėti visa tai ir ar iškentės? Kylant kvėpuoti darėsi vis sunkiau, aklinoje tamsoje hobitai juto ne vien šlykštaus oro pasipriešinimą. Kartais jiems per galvas ar rankas brūkšteldavo keisti daiktai — gal čiuptuvai, gal kokie augalai, hobitai negalėjo pasakyti. Dvokas vis stiprėjo. Smarvė liko vienintelis aiškus pojūtis, nebepakeliama kančia. Valanda, dvi, trys — kiek laiko praėjo šitoje skylėje? Galbūt jie čia jau kelios dienos ar net savaitės. Semas atsitraukė nuo sienos ir apčiuopomis suradęs Frodo ranką stipriai ją suspaudė. Draugo jie ėjo tolyn.
Už keleto žingsnių Frodas, grabinėdamas sieną iš kairės, vos neparpuolė. Hobitai priėjo pačią didžiausią iš visų urvo atšakų. Čia tvoskė tokia smarvė ir toks įniršis, kad Frodas net susvyravo. Šalia ėjęs Semas neišsilaikęs parpuolė.
Kovodamas su užplūdusia baime bei šleikštuliu, Frodas griebė Semą už rankos.
— Kelkis! — kimiai sušvokštė jis. — Visa smarvė, visas pavojus sklinda iš čia. Eime greičiau!
Sukaupęs visas jėgas bei valią jis pakėlė Semą ir privertė savo paties kojas judėti. Vienas, du, trys laipteliai — šeši laipteliai, baisioji skylė liko už nugarų. Iš karto, lyg praėjus kokią nematomą kliūtį, priešiška valia juos paleido, eiti tapo lengviau. Tebesilaikydami už rankų jie svirduliavo pirmyn.
Bet dabar iškilo nauja kliūtis: tunelis šakojosi. Tamsoje nebuvo įmanoma pamatyti, kuri atšaka tiesesnė ar platesnė. Kur eiti toliau — kairėn ar dešinėn? Jie neturėjo nieko, kas padėtų pasirinkti, o klaida tikrai būtų lemtinga.
— Kur nuėjo Golumas? — susigriebė Semas. — Kodėl jis mūsų nepalaukė?
— Smygolai! — pabandė šūktelti Frodas. — Smygolai! Jo balsas nutrūko, o žodis kaip negyvas nukrito vos išlėkęs iš lūpų. Jokio atsakymo, jokio aido, netgi oras nesuvirpėjo.
— Berods šį kartą jis iš tikrųjų dingo, — sumurmėjo Semas. — Ko gero, esame kaip tik ten, kur jis norėjo mus atvesti. Golumai! Jei kada pateksi man į rankas, tu pasigailėsi!
Pasukę į kairę jie greitai suprato, jog šis kelias užkirstas — arba tai buvo aklavietė, arba taką užtvėrė milžiniškas akmuo.
— Tai ne tas kelias, — sukuždėjo Frodas. — Reikia eiti kitur.
— Ir greitai, — pridūrė Semas. — Čia yra kažkas blogiau už Golumą. Aš jaučiu, kad esame stebimi.
Jie nespėjo nueiti net kelių jardų, kai už nugaros pasigirdo keistas, siaubingas, sunkią tylą suplėšęs burbuliuojantis gurgsėjimas ir ilgas nuodingas šnypštimas. Jie apsisuko, bet nieko nesimatė. Sustingę kaip akmenys hobitai stovėjo, žiūrėjo ir laukė patys nežinodami ko.
— Tai spąstai! — kimiai pasakė Semas, padėdamas ranką ant kardo rankenos. Palietęs ginklą jis prisiminė Pilkapio tamsą. Semas troško, kad čia būtų senasis Tomas. Ir staiga, kai hobito širdyje buvo vietos tik juodai nevilčiai bei pykčiui, jis išvydo šviesą, šviesą savo mintyse, iš pradžių nepakeliamai ryškią kaip saulės spindulys tam, kuris ilgai slėpėsi urve be langų. Po to ji sumirgėjo spalvomis: žalia, auksinė, sidabrinė, mėlyna. Kažkur toli, lyg mažučiame paveikslėlyje jis išvydo valdovę Galadrielę, stovinčią ant Lorieno žolės ir laikančią rankose dovanas. „O tau, Žiedo Nešėjau, — išgirdo Semas aiškų jos balsą, — aš dovanoju šį daiktą".