Kartą ji susitiko Golumą, landžiojantį po tamsias skyles. Jis jai nusilenkė ir pagarbino. Juoda Šelobos valia lengvai jį užvaldė, priversdama užmiršti šviesą ir atgailą. Golumas pažadėjo tiekti jai maistą. Bet jos geismas skyrėsi nuo jo geismo. Ji nieko nežinojo ar nenorėjo žinoti apie tvirtoves ir žiedus, ji troško tik naikinti kitus, ryti JŲ gyvybes ir tukti, tukti tol, kol kalnai nebegalės jos išlaikyti.
Tačiau šitas troškimas liko toli praeity. Dabar Šeloba alkana tūnojo savo guolyje, nes Saurono galybė augo, ir visi gyvi padarai bėgo iš jo šalies pakraščių. Miestas slėnyje mirė, iš ten nebeateidavo nei žmonių, nei elfų, o tik nelaimėlių orkų. Tai buvo prastas ir per daug atsargus maistas. Jie rausė naujus tunelius nuo tarpeklio iki savo bokšto, kad tik išvengtų kalnų siaubo, bet Šeloba rasdavo būdų, kaip juos sugauti. O dabar jai norėjosi saldesnės mėsytės. Golumas atvedė maisto.
— Pažiūrėsime, pažiūrėsime, — dažnai murmėjo jis po nosimi keliaudamas nuo Emyn Mulo iki Morgulo Slėnio. — Mes pažiūrėsime. Gali būti, o taip, labai gali būti, kad ji išmes kaulus ir tuščius drabužius. Mes surasime, mes atgausime Mieliausiąjį — atlygį vargšui Smygolui, kuris atveda puikaus maisto. Ir mes, kaip žadėjome, išsaugosime Mieliausiąjį, o taip. Ir tada mes jai parodysime, o taip, mes atsimokėsime, mano mieliausias, tada mes visiems atsimokėsime!
Tokios mintys sukosi Golumo galvoje. Jis stengėsi jas nuslėpti netgi tada, kai pabėgęs nuo hobitų atėjo jai nusilenkti ir pranešti, kad maistas atvyko.
Sauronas žinojo, kur ji tūno, ir jam patiko amžinas jos alkis — net norėdamas jis nebūtų sugalvojęs nuožmesnio sargo senajam takui. Orkai buvo geri vergai, bet jų jis turėjo per akis. Jeigu Šeloba kartais pagaudavo keletą, Sauronas nepyko, o retkarčiais net pats pasiųsdavo „savo katytei" (kaip ją vadino) niekam nebetinkamų belaisvių ir su malonumu klausydavosi pasakojimų apie tai, kaip Šeloba su jais žaisdavo.
Taip jie ir gyveno, vienas šalia kito, visai nebijodami atpildo už piktadarybes. Iki šiol jokia musė nebuvo pasprukusi iš Šelobos tinklų, tad iš įniršio ir alkio ji tiesiog siautėjo.
Vargšas Semas nieko nežinojo apie visas šias baisybes, tik jautė baimę bei augančią grėsmę, kuri kaustė kojas ir trukdė bėgti.
Aplink jį kaupėsi siaubas, priekyje laukė priešai, o šeimininkas galvotrūkčiais skubėjo pas juos. Nusisukęs nuo žiojinčios tunelio angos Semas pamatė du dalykus, kurie dar padidino jo baimę: kardas Frodo rankoje degė skaisčia žydra liepsna, o tamsiame danguje aiškiai matėsi bokšte žibanti raudona ugnis.
— Orkai! — sumurmėjo Semas. — Kaipgi mes prasiveršime? Juk visur pilna orkų, o gal ir blogesnių už orkus padarų.
Ūmai grįžo Semo savisaugos įprotis, hobitas skubiai pridengė žėruojantį buteliuką. Jo ranka akimirką sušvito skaisčiu raudoniu, Semas įkišo Galadrielės dovaną giliai į kišenę ir dar apgaubė elfų apsiaustu. Tada vėl nuskubėjo pirmyn. Šeimininkas lėkė už kokių dvidešimties žingsnių ir greitai galėjo dingti iš akių.
Tačiau vos Semas paslėpė brangųjį buteliuką, pasirodė ji. Šiek tiek priekyje, kairėje, hobitas išvydo iš juodos skylės lendant tai, ko jis neregėjo net baisiausių košmarų siaubuose. Voro pavidalo pabaisa, didesnė už didžiausius žvėris: gyvas žiaurumas, vaikštantis alkis, negailestingos akys. Trumpam nugalėtos, jos vėl švytėjo baisia liepsna. Į priekį tiesėsi šlykšti galva, kurią storas kaklas jungė su išpurtusiu, milžinišku kūnu, tabaluojančiu tarp jos kojų. Juodoje nugaroje augo du raudonai mėlyni ragai, o baltas pilvas švytėjo ir skleidė dvoką. Didžiuliai kreivų kojų, apaugusių kietesniais už plieną plaukais, sąnariai mataravo virš kūno, kiekvienos kojos gale stirksojo aštrus nagas.
Praspraudusi savo minkštą liulantį kūną pro plyšį ir atsirėmusi kojomis į žemę, pabaisa neįtikėtinu greičiu nulėkė pirmyn. Ji buvo tarp Senio ir šeimininko. Gal Šeloba nepamatė Semo, gal vengė jo skausmingos šviesos, tačiau visą dėmesį ji nukreipė į Frodą, likusį be buteliuko ir beprotiškai lekiantį keliu. Hobitas net neįtarė gresiančio pavojaus. Buvo aišku, kad Šeloba keliais šuoliais jį pasivys. Semas sustojo ir giliai įkvėpęs iš visų jėgų suriko:
— Atsargiai, už nugaros! Saugokitės, šeimininke! Aš... — riksmas nutrūko.
Minkšta šalta ranka užgniaužė jam burną, kita įsikibo į gerklę, kažkas apsivijo aplink kojas. Nelauktai užpultas hobitas susvyravo ir netrukus jau muistėsi priešo rankose.
— Sugavau! — sušnypštė Golumas jam į ausį. — Pagaliau, mano mieliausias, mes jį sugavome, taip, bjaurų hobitą. Mes — šitą, o ji — kitą. Taip, Smygolas pažadėjo nekenkti šeimininkui, jis ir nekenks. Bet jis pagavo tave, bjaurus smirdantis mažas slieke! — seilėjosi jis Semui už kaklo.
Įniršis ir baimė dėl šeimininko, kuriam grėsė mirtinas pavojus, suteikė Semui tiek jėgos, kiek Golumas jokiu būdu nesitikėjo iš lėto kvailo hobito, koks jam atrodė Semas. Hobitas nusikratė rankos, gniaužiančios burną, ir pabandė išvaduoti gerklę. Jis tebelaikė kardą, o ant kairės rankos kabojo Faramiro dovanota lazda. Įtūžęs Semas pabandė atsisukti ir persmeigti priešą, bet Golumas buvo greitesnis. Jo ilga kairė ranka sugriebė Semo riešą ir ėmė negailestingai sukti. Surikęs iš skausmo hobitas paleido kardą, tas žvangtelėjęs nukrito ant žemės. Visą tą laiką Golumo dešinė vis stipriau gniaužė Semui gerklę.
Tada Semas išbandė paskutinę gudrybę. Jis iš visų jėgų atsispyrė kojomis ir krito aukštielninkas. Nesitikėjęs tokio paprasto pokšto Golumas irgi parvirto, jam ant krūtinės tėškėsi Semas. Golumas šaižiai sušnypštęs paleido gerklę, bet tebelaikė suspaudęs ranką. Semas įsitempė, staigiai pašoko ir atsivedėjęs kaire ranka vožė Golumui lazda. Smūgis kliuvo tiesiai į alkūnę, sutratėjo kaulai.
Suklykęs Golumas paleido Semą. Hobitas, net neperėmęs lazdos į dešinę ranką, smogė dar kartą. Greitai kaip gyvatė Golumas slystelėjo į šoną ir smūgis, taikytas į galvą, teko nugarai. Lazda trekštelėjusi perlūžo. Bet Golumui užteko ir tiek. Jis buvo įpratęs griebti auką iš užpakalio, ir šitas senas žaidimas jam beveik visada pavykdavo, tačiau šįkart Golumas padarė nedovanotiną klaidą — pradėjo šnekėti bei girtis dar nespėjęs abiem rankomis sugniaužti hobitui kaklo. Visas jo puikus planas žlugo, kai tamsoje netikėtai pasirodė baisioji šviesa, o dabar prieš jį stovėjo įniršęs priešas. Tokios kovos Golumas nesitikėjo. Semas čiupo kardą ir iškėlė jį. Golumas sukliko, visomis keturiomis kaip varlė šoko į šoną ir nuskuodė į tunelį.
Mosuodamas kardu Semas lėkė paskui. Akimirką jis pamiršo viską — troško tik persmeigti Golumą. Bet išdavikas dingo tamsoje. Vos hobitas išvydo dvokiantį urvą, jo galvoje kaip žaibas plykstelėjo mintis apie Frodą ir pabaisą. Jis apsisuko ir nulėkė taku, šaukdamas šeimininko vardą. Semas pavėlavo. Golumo užmačia iš dalies pavyko.
10
Pono Semiumo svarstymai
Frodas aukštielninkas gulėjo ant žemės, o pabaisa palinko virš jo taip ištroškusi žudyti, kad nepastebėjo Semo, kol šis pribėgo visai arti. Frodas jau buvo nuo kulkšnių iki pečių apvyniotas gijomis ir vore pusiau pakėlusi ruošėsi jį temptis pas save.
Šalia gulėjo iškritęs iš rankos žibantis elfų kardas. Per daug nemąstydamas Semas šoko į priekį, kaire ranka griebė ginklą ir surikęs puolė. Visame laukiniame žvėrių pasaulyje nebūtum radęs nuožmesnio priešo už šį mažą įsiutusį padarą, ginkluotą vieninteliu dantimi ir puolantį ragų bei odos kalną, gliugantį virš žuvusio draugo.