Jis pasižiūrėjo į skaistų kardo smaigalį ir pagalvojo apie tamsą bei kritimą į nebūtį. Ne, ir tai nebuvo išeitis. Ne dėl to jie keliavo.
— Tai ką man daryti?! — sušuko Semas. Bet tą pačią akimirką jis jau žinojo atsakymą — keliauti ten, kur buvo keliauta, pačiu vienišiausiu, baisiausiu keliu.
„Kaip aš nusigausiu prie tų Likimo Žiočių?! Be to, man reikėtų paimti iš jo Žiedą. Kaip aš galėsiu tai padaryti? Juk Pasitarimas Žiedą patikėjo jam!"
Atsakymas suskambo tuoj pat: „Ir Pasitarimas paskyrė jam bendražygius tam, kad užduotis nežlugtų. Tu likai paskutinis iš Žiedo Brolijos. Užduotis turi būti įvykdyta".
— Ak, kodėl aš? Kodėl aš paskutinis? — suvaitojo Semas. — O, kad čia būtų senasis Gendalfas ar dar kas nors! Kodėl niekas man negali padėti apsispręsti? Aš suklysiu. Negalima imti Žiedo kaip kokiam išsišokėliui.
„Tu ne išsišokėlis. Likimas taip nusprendė. Ponas Frodas ir ponas Bilbas irgi ne patys rinkosi savo kelius".
— Gerai, aš turiu spręsti pats. Aš apsispręsiu. Bet apsispręsiu neteisingai. Ko dar galima laukti iš Semo Gemdžio?
„Pala, pala. Jeigu ponas Frodas bus surastas čia su Žiedu, tai šis atiteks Priešui. Tada galas viskam: Lorienui, Rivendeilui, Grafystei. Gaišti negalima, nes irgi bus galas. Karas jau prasidėjo, viskas krypsta Priešo naudai. Grįžti atgal nebeįmanoma. Lieka arba sėdėti prie šeimininko ir laukti, kol mane užmuš, o Žiedą atims, arba pačiam jį pasiimti ir keliauti, — Semas giliai atsiduso. — Aš paimsiu Žiedą!"
Jis pasilenkė, labai švelniai atsegė grandinėlę ir, pabučiavęs šaltą Frodo kaktą, nuėmė ją. Ramus veidas nė nekrustelėjo. Tai buvo galutinis įrodymas, jog Žiedo Nešėjas mirė. Mirė neatlikęs užduoties.
— Likite sveiki, brangusis šeimininke, — sumurmėjo Semas. — Atleiskite Semui. Kai viskas bus atlikta, jis grįš ir niekada jūsų nebepaliks. Iki tol ilsėkitės ramybėje, tegu jūsų nesuranda joks šlykštus padaras. Jeigu valdovė Galadrielė galėtų mane išgirsti ir išpildyti mano vieną norą, aš pageidaučiau vėl jus surasti. Sudie!
Semas pasilenkė ir užsikabino grandinėlę sau ant kaklo. Galva tuoj pat nulinko: ne lengvutis žiedelis, bet sunkus akmuo svarino ją žemyn. Lėtai, tarsi įgaudamas naujų jėgų, tarsi savo valia įveikęs Žiedo burtus, jis išsitiesė. Sukandęs dantis hobitas atsistojo. Žiedas jo neparklupdė. Hobitas suprato, kad jam leista nešti šią naštą. Semas dar sykį iškėlė buteliuką ir jo švelnioje šviesoje kaip tylų vasaros vakarą išvydo draugo veidą — nebe žalsvą, bet blyškų ir puikų, kupiną elfiško grožio. Su skausminga šypsena Semas nusisuko, paslėpė šviesą ir klupinėdamas nuėjo į tamsą.
Tarpeklis buvo visai šalia, gal tik už kokių šimto pėdų, prieblandoje aiškiai matėsi takas, tarp uolų vingiuojąs į viršų. Kiek toliau jis staiga siaurėjo. Greitai Semas priėjo ilgus plačius laiptus. Niūrus orkų bokštas stūksojo tiesiai virš jo, ten tebedegė raudonas žiburys, bet Semą slėpė tamsūs šešėliai. Jis užlipo laiptais ir pagaliau atsidūrė tarpeklyje.
„Aš apsisprendžiau, — kartojo Semas, bet vis labiau tuo abejojo. — Gal aš suklydau? — murmėjo jis. — Gal reikėjo elgtis kitaip?"
Kai statūs tarpeklio šlaitai susispaudė aplink, kai jis jau buvo viršūnėje, kai pagaliau takas pasuko žemyn, į Bevardę Šalį, Semas atsisuko. Apimtas nenugalimų dvejonių jis žiūrėjo atgal. Kaip maža dėmelė prieblandoje dar juodavo tunelio anga, o hobitas tarėsi matąs, kur guli Frodas. Semui rodėsi, jog iš ten sklinda blyškus švytėjimas. O gal jam tik pasivaideno, ašarų kupinomis akimis žvelgiant į vietą, kur sugriuvo visas jo pasaulis?
— Mano vienintelis noras: grįžti ir likti su juo, — atsiduso hobitas. Sukaupęs visą valią jis nusisuko ir žengė kelis žingsnius — sunkiausius savo gyvenime.
Keli žingsniai, paskui dar keli, jis nusileis apačion ir galbūt niekada nebeišvys savo šeimininko. Staiga Semas išgirdo riksmus ir sustojo kaip įbestas. Orkai. Jie buvo už nugaros ir priekyje. Semas apsisuko. Iš tunelio pasipylė raudoni deglai, ginklų žvangėjimas sklido iš tolimosios tarpeklio pusės. Medžioklė prasidėjo. Raudonoji akis bokšte nebuvo akla. Semas pateko į spąstus.
Mirgantys deglai ir plieno žvangesys jau buvo visai arti. Po minutės jie pasieks viršūnę ir užklups hobitą. Kur bėgti? Kaip ištrūkti pačiam ir išgelbėti Žiedą? Žiedas. Semas nepagalvojo apie tai, o dabar nebeliko laiko dvejoti: kiekviena akimirka buvo lemiama. Hobitas išsitraukė grandinėlę, sugniaužė Žiedą saujoje. Tiesiai prieš jį iš už uolos išlindo pirmasis orkas. Semas užsimovė Žiedą.
Pasaulis pasikeitė. Laikas sulėtėjo, sekundės, atrodė, virto valandomis. Hobito akys apsiblausė, tačiau klausa nepaprastai paaštrėjo. Viskas apsitraukė rūku, jis, vienišas lyg maža pilka uola, stovėjo vidury kalnų, o Žiedas, karšto aukso grynuolis, slėgė kairę ranką. Semas visiškai nesijautė nematomas, greičiau atvirkščiai, nes žinojo, jog kažkur jo dairosi siaubingoji Akis.
Jis išgirdo akmenų braškėjimą ir vandens teškenimą toli Morgulo Slėnyje, beviltiškas Šelobos dejones kažkur urvuose ir balsus bokšto požemiuose, tunelį žvalgiusių orkų riksmus ir kurtinantį iš priekio atžygiuojančių priešų kojų dundėjimą. Semas prisispaudė prie uolos. Jie kaip vaiduokliai praėjo pro šalį — baimės šmėklos su blyškiomis ugnimis rankose. Jie praėjo. Semas susigūžė, bandydamas nutykinti į kokį kampą ir pasislėpti.
Hobitas įsiklausė. Abu orkų būriai pamatė vienas kitą ir rėka-lodami nuskubėjo susitikti. Semas viską aiškiai girdėjo — jis suprato, ką šneka orkai. Gal Žiedas galėjo atskleisti visų kalbų paslaptis? O gal tik tų, kuriomis šnekėjo Sauronas bei jo pavaldiniai? Dar daugiau: galbūt Žiedas tiesiog leido suprasti, skaityti kitų mintis? Kuo arčiau Mordoro, tuo labiau stiprėjo Žiedo galia. Tik vieno dalyko jis negalėjo suteikti — drąsos. Susigūžęs Semas troško tik pasislėpti, kol viskas nurims. Jis nežinojo, kur yra orkai, jų balsai skambėjo tiesiog hobito ausyse.
— Holą! Gorbagai! Ką veiki kalnuose? Pavargai kariauti?
— Vykdau įsakymus, stuobry! O ką tu čia darai, Šagratai? Pavargai slėptis ir nusprendei pakariauti?
— Aš taip pat vykdau įsakymus. Aš atsakau už tarpeklį, todėl šnekėk mandagiau. Ką čia veiki?
— Nieko.
— Hai! Hoi! Hai! — riksmai nutraukė vadų pašnekesį. Iš tunelio išėję orkai kažką pamatė ir nuskubėjo į tą pusę. Kiti nudundėjo iš paskos.
— Hai! Holą! Čia kažkas yra! Drybso tiesiai ant kelio! Šnipas, šnipas!
Kilo baisiausia erzelynė. Visi kaip vienas orkai kažką rėkalojo vienas kitam. Subliuvo ragai.
Semas akimirksniu nusikratė visų baimių. Jie surado šeimininką. Ką jie darys? Semas buvo girdėjęs tokių istorijų apie orkus, nuo kurių stingo kraujas. Tai būtų nepakeliama. Užmiršęs užduotį ir visas abejones Semas puolė pirmyn. Hobitas žinojo tik viena — jis turi būti su šeimininku. Jaunasis Gemdžis pasileido laiptais ir nuskubėjo taku. „Kiek jų ten yra? — mąstė Semas. — Trisdešimt ar keturiasdešimt išėjo iš tvirtovės, dar antra tiek iš tunelio. Kiek aš galiu nukauti? Orkai iš karto pamatys liepsnojantį kardą, tad anksčiau ar vėliau mane pribaigs. Įdomu, ar kokioje nors dainoje bus užsiminta, kaip Semiumas žuvo Aukštajame Tarpeklyje, užvertęs jį priešų kūnais? Ne, dainos nebus. Žinoma, ne, jokių dainų nebus, jei jie atgaus Žiedą. Bet tai ne mano valioje. Mano vieta prie pono Frodo. Jie turi tai suprasti — Elrondas ir Pasitarimas, visi didieji valdovai, valdovės ir išminčiai. Jų planai žlugo. Aš negaliu būti Žiedo Nešėjas. Negaliu be pono Frodo".