Orkų nesimatė. Staiga Semas suprato, koks jis yra išvargęs — kojos nebegalėjo jo nešti taip greitai, kaip jis norėjo. Takas, atrodė, tęsiasi mylių mylias.
„Kurgi dingo orkai? Štai jie!"
Toli priekyje pilkos figūros aplink kažką tupinėjo lyg šunys, užuodę pėdsaką. Semas sukaupė paskutines jėgas.
„Pirmyn, Semai! — r— riktelėjo mintyse pats sau. — Arba vėl pavėluosi".
Bėgdamas jis sugriebė kardo rankeną, tuojau, tuojau jis jį išsitrauks, ir tada...
Staiga pasigirdo džiugūs riksmai ir kimus juokas, orkai kažką kėlė nuo žemės.
— Jahoi! Jahoi! Ja bari hoi! Aukščiau! Aukščiau! Visus perrėkė vienas:
— O dabar greičiau! Atgal prie Žemutinių Vartų. Šiąnakt! Ji mums nekliudys.
Visas orkų būrys pajudėjo. Keturiese viduryje ant pečių nešė kūną.
— Jahoi! Jahoi! Ja hari hoi!
Jie pasiėmė Frodo kūną. Jie jau sugužėjo į tunelį. Semas negalėjo jų pavyti. Nešikai įėjo pirmi, paskui juos erzeliavo kiti. Semas skubėjo kiek galėdamas greičiau. Jis išsitraukė kardą, mėlyną liepsną virpančioje rankoje, bet orkai jo nematė. Paskutinis jų kaip tik išnyko juodoje tunelio skylėje.
Semas stovėjo gaudydamas kvapą, laikydamasis krūtinės. Jis persibraukė rankove per veidą, nusišluostė ašaras, prakaitą bei suodžius.
— Prakeikti bjaurybės! — riktelėjo jis ir taip pat išnyko tamsoje.
Tunelis nebeatrodė jam toks tamsus, tik rūkas akyse tapo kiek tirštesnis. Nuovargis kaustė kūną, bet valia liepė visa tai pamiršti. Priekyje degė nešami deglai, Semas niekaip negalėjo jų pasivyti. Orkai apskritai labai greitai vaikšto tuneliais, o šitą skylę pažinojo kaip savo penkis pirštus. Kad ir labai baisi buvo Šeloba, tunelis buvo trumpiausias kelias per kalnus nuo Mirusio Miesto. Kažkada, seniai seniai, čia buvo tik pagrindinis tunelis ir juoda gili duobė, kur gyveno Šeloba, tačiau atsikraustę orkai išrausė galybę šalutinių takų iš abiejų pusių ir nuolat jais siuvo, vykdydami vadų paliepimus. Šiąnakt orkai nesiruošė leistis žemyn, bet skubėjo į šoninį tunelį, kuris vedė atgal prie sargybos bokšto, stovinčio ant uolos. Jie džiūgavo dėl to, ką surado, todėl gagenimas bei klykimas skardėjo po visą tunelį. Semas neblogai girdėjo jų šiurkščius kimius balsus, tačiau aiškiausiai skambėjo du — garsesni ir artesni. Matyt, abiejų būrių vadai ėjo gale kivirčydamiesi.
— Pritildyk savo gaują, Šagratai! — suniurnėjo vienas balsas. — Mes nenorime įsiutinti Šelobos.
— Užsičiaupk, Gorbagai! Taviškiai klykauja dar labiau, — atrėžė kitas. — Tegu vaikinai linksminasi! Man rodos, nėra ko rūpintis dėl Šelobos. Atrodo, ji užsėdo ant vinies ir aš dėl to neašarosiu. Negi nematai šito jovalo, nutįsusio iki pat jos skylės? Tegu šaunuoliai linksminasi. Mums pavyko — pagaliau suradome kažką reikalingą Lagburzui.
— Reikalingą Lagburzui? O kas tai yra, ką? Atrodo kaip elfas, bet mažesnis. Ar jis pavojingas?
— Nežinau, kol neapžiūrėjome.
— Oho! Tai jie tau nepasakė, ko nori? Jie niekada mums visko nepasako. Netgi pusės nepasako. Bet ir Aukščiausieji klysta.
— Ša, Gorbagai! — Šagratas ėmė šnabždėti — net Semas, mūvintis Žiedą, vos suprato apie ką šnekama. — Jie turi akių ir ausų visur, mano būryje taip pat. Jie kažko sunerimę. Ir nazgulai apačioje, ir Lagburzas. Kažkas vos nesužlugo.
— Vos? — paklausė Gorbagas.
— Gerai, pašnekėsime vėliau, — pasakė Šagratas, — palauk, kol prieisime Žemutinius Vartus, tada galėsime ramiai pasikalbėti.
Netikėtai hobitas pametė iš akių deglus. Pasigirdo dundesys ir trenksmas. Semas suprato, jog orkai pasuko tuo tuneliu, kur juodu su Frodu manė esant aklavietę. Kelias ir dabar buvo užkirstas.
Didžiulis akmuo tebebuvo savo vietoje, bet orkai kažkaip pro jį praėjo, nes jų balsai girdėjosi jau kitoje pusėje. Jie žygiavo į kalno gilumą, savo bokšto link. Semą apėmė neviltis. Tie šliužai velniai-žin kur neša šeimininko kūną, o jis negali net sekti paskui. Jis stūmė ir traukė akmenį, trankė jį — veltui. Staiga kažkur netoliese (ar bent taip atrodė) Semas išgirdo abiejų vadų balsus. Jis prigludo prie akmens ir įsiklausė, vildamasis ką nors sužinoti. Galbūt Gorbagas, kuris tikriausiai buvo iš Minas Morgulo, išeis, ir hobitas galės įsmukti vidun.
— Ne, aš nežinau, — pasakė Gorbago balsas. — Įsakymai ateina greičiau nei paukščiai. Bet man neįdomu, kas ten vyksta. Geriau nekišti nosies kur nereikia. Grr! Nuo tų nazgulų man oda šiurpsta. Jie iš karto nuplėš tau kailį ir paliks tamsoje džiūti kaip dvėselieną. Na, bet dabar jie yra Jo numylėtiniai, todėl geriau neniurzgėti. Sakau tau, mieste tarnauti ne juokas.
— Tau labiau patiktų tupėti čia kartu su Šeloba? — atrėžė Šagratas.
— Man patiktų tupėti ten, kur nebūtų nei vieno, nei kito. Kai baigsis karas, bus lengviau.
— Sako, jog karas vyksta gerai.
— Sako! — suurzgė Gorbagas. — Pažiūrėsim, pažiūrėsim. Jeigu viskas bus gerai, tai netrukus turėsime daugiau vietos. Ką pasakytum, jei su pora patikimų vaikinų kur nors dingtume, kur daug puikaus grobio ir jokių viršininkų?
— Aha! — linktelėjo Šagratas. — Kaip anksčiau.
— Tiktai vargu ar pavyks... Man neramu. Kaip sakiau, aukštieji, ai, — jis ėmė šnibždėti, — netgi pats Aukščiausias daro klaidų. Kažkas vos nesužlugo, ir mums reikia akylai žiūrėti. Visada juodas darbas tenka vargšams urukams. O ar nors kartą sulaukėme padėkos? Bet nepamiršk: priešai mūsų nekenčia taip pat kaip ir Jo, tad jei jie nugalės, mes irgi žuvę. Tiesa, kada jums liepė žygiuoti į urvą?
— Maždaug prieš valandą. Atėjo žinia: „Nazgulai nerimauja. Laiptuose šnipai. Padvigubinti budrumą. Nusiųsti sargybą ant laiptų". Aš iš karto išžygiavau.
— Prasti popieriai, — pasakė Gorbagas. — Mūsų Bebalsiai Sargai sunerimo dar prieš porą dienų, bet nuskambėjo Didžioji Sąšauka, Aukštasis Nazgulas išvedė savo kariuomenę į karą, tad Lagburzas sargybos niekur nesiuntė — jis neturėjo laiko klausytis Bebalsių Sargų.
— Akis buvo užimta kitur, — nusprendė Šagratas. — Girdėjau, kad Vakaruose vyksta didelių dalykų.
— Kurgi ne, — subambėjo Gorbagas. — O tuo metu laiptais vaikštinėja priešai. Man rodos, tau reikėjo saugoti laiptus, ką? Jei ne, tai kam tu reikalingas?
— Užteks mane mokyti! Mes visą laiką juos sekėme ir žinojome, kada prasidės linksmybės!
— Linksmesnių turbūt nebūna?!
— Aišku, nebūna — šviesos, riksmai ir medžiojanti Šeloba. Mano vaikinai matė ją ir jos Palaižūną.
— Jos Palaižūną? Kas jis toks?
— Jūs turėjote jį pastebėti: mažas, liesas, panašus į vorą ar perkarusią varlę. Prieš keletą metų jis išėjo iš Lagburzo ir mums buvo griežtai įsakyta jį praleisti, — pasakojo Šagratas. — Nuo to laiko jis dar keletą kartų buvo ant laiptų, bet mes į jį nekreipėme dėmesio: jis, berods, neprastai sutarė su Jos Malonybe. Tikriausiai neskanus, kitaip ji nebūtų kreipusi dėmesio į jokius įsakymus. Jis čia buvo ir dieną prieš visą šitą triukšmą, o jūs slėnyje net nepastebėjote. Naktį mano vaikinai pranešė, jog Jos Malonybė linksminasi, tad aš buvau ramus, kol atėjo įsakymas. Aš maniau, jog Palaižūnas jai atvedė kokį naują žaisliuką — belaisvį ar dar kąnors. Mes niekada nesikišame, kai ji žaidžia. Nuo medžiojančios Šelobos dar niekas nėra pabėgęs.
— Niekas? Tai gal tavo akys pakaušyje, ką? Aš sakiau, kad nerimauju. Kažkas perėjo laiptus! Jis perkirto voratinklį ir paspruko iš tos skylės. Yra apie ką pamąstyti!
— Bet ji vis tiek jį sugavo.
— Sugavo? Ką tokį? Šitą nupiepusį neūžaugą? Jei jis būtų buvęs vienas, tai jau seniai kabotų jos urve. O tau tektų jį iš ten traukti, nes Lagburzas liepė. Smagus darbas. Aš tau sakau, kvaily, kad jis buvo ne vienas!