Jis nusivedė mane parodyti žiedų kanalo.
— Mano akimis, čia tik tuščia erdvė, tačiau šią vietą man nurodė daugybė mutuolių. O tu ką matai?
— Tai beveik trijų metrų aukščio srautas, — pasakiau. — Dauguma žiedų yra mažyčiai, tačiau keli tiesiog didžiuliai. Visi jie juda daugiau ar mažiau tiesia linija gal dešimties kilometrų per valandą greičiu. Tarp jų yra raudonų, žalių, mėlynų, rudų, pilkų ir daugybė bespalvių.
— Man jau bloga nuo tavo melagysčių, — pareiškė Deronas. — Kodėl tau neapsiribojus tam tikrais dienos periodais? Sunku tai kęsti nuolatos.
— Kaip pasakysi, — sutikau nė per nago juodymą nesuvokdama, kas jį taip priešiškai nuteikė.
Man atrodė labai keista, kad dauguma žmonių negali pamatyti žiedų. Miestelio žmonės kirsdavo srūvantį kanalą, tarsi šio visiškai nebūtų. O ar aš pati esu dariusi ką nors panašaus? Dabar, kai man kilo šis klausimas, pamačiau, kad neturiu į jį atsakymo. Kas nutiktų? Ar būčiau perkelta į M-1 ir M-2 keliomis porcijomis, o gal kelios aš atsidurtų keliose tų kitų matmenų vietose, o gal vienas iš jų pasigrobtų visas mane?
— Sunku pasakyti, — atsakė Deronas, kai jo paklausiau. — Tai yra, aš nežinau. Tiesa, girdėjau kelis atvejus apie nuklydusius į kanalą vaikus. Visi jie atsidūrė M-1 ar M-2 vientisi ir sveikutėliai. Kaip man aiškino, juo geresnis mutuolio regėjimas, tuo lengviau jis valdo žiedus. Tas, kuris mato juos neaiškiai, nelabai gali pasipriešinti jų vilionei. Tokie yra gyvuliai.
Tą vakarą Deronas mėgino joti Banditu ir, tėškęsis į vandens statinę, susilaužė ranką. Instruktuodamas Vytį, kaip ją atstatyti bei sugipsuoti, jis visus pietus prasėdėjo kivirčingai nusiteikęs.
— Ar jai būtina taip šniurkščioti? — paklausė.
— Ji peršalusi, — tarė Vytis.
— Kodėl tau jos neįsivaikinus?
— Man reikėjo pridėti į gipsą nuodingosios gebenės. Vos tik jo atsikratysi, aš sumalsiu tau žandikaulį. Ir dar vienas dalykas. Jei nukentės bent vienas to arklio plaukelis, sulaužysiu antrąją tavo ranką bei abi kojas.
Tuo tarpu aš drybsojau ant kilimo priešais šaltą židinį, tyrinėjau žemėlapius, žiedus bei labirintų planus ir gausiai prakaitavau. Kadangi dėl mano peršalimo išjungė kondicionierius, viduje buvo beveik trisdešimt laipsnių šilumos.
— Čia pernelyg daug darbo, — pareiškiau.
— Kokia man iš tavęs nauda, jei net nenori susipažinti su tau paskirta užduotimi? — tarė Kiskas. Netgi sėdėdamas minkštoje kėdėje, jis sugebėjo atrodyti įsitempęs bei nedraugiškas.
— Norėjau pasakyti, kad man nėra ko sukti sau galvos tais žemėlapiais. Jūs tik parodykit spalvą ir pasakykit, ką daryti.
Švystelėjęs man mėlyno žiedo fotografiją, jis tarė:
— Perbėk tunelį, kurį rasi kitoje šiojo pusėje.
— Ir tai viskas? — ėmiau stotis.
— Ne dabar. Ryte. — Jis pasitrynė akis.
Aš išsišiepiau.
— Po gero nakties miego. Kai būsiu pailsėjusi.
Ne mutuoliai nuolat pamiršdavo, kad keliaudami mes keičiame kūnus.
— Deronas neklydo. Tu protinga. Eik dabar, eik rytoj, eik velniop. Liepsiu jam nuvežti tave prie kanalo.
— Man nereikia kanalo.
— Aš negaliu laukti ištisą savaitę.
— Jei nebūtumėt išjungęs aliarmo signalų, tai žinotumėt, kad lauke yra apie šimtą žiedų.
— Jis turi būti tinkamo atspalvio. Kaip tu gali atpažinti reikiamą spalvą vien tiktai pažvelgusi į žiedą? Tu to negali.
— Turiu gerą akį. Ne, nelydėkit manęs laukan, nes aš nepakelsiu sielvarto jūsų veide.
— Protinga, protinga — tačiau saugokis. Jeigu nori gyventi…
— Neturėčiau iš viso eiti?
Kai po dešimties minučių grįžau į namelį, jis supyko.
— Kas yra? Ko gero, aš buvau teisus? Tau nepavyko rasti reikiamos spalvos. Nuostabu. Laikantis tokio tempo, tavo treniruotės užtruks mažiausiai dešimt metų.
— Nesuprantu, ko jūs siuntate. Padariau, ką liepėt, tai ko dar norit?
— Kur gi ne. Nukeliavai į tam tikrą M-2 vietą, nes vos per kelias minutes susiradai kieme tinkamą žiedą, o tada pralėkei reikiamu tuneliu ir grįžai man raportuoti.
— Būtent.
— Spėju, kad tas tunelis buvo spalvotas, o jo sienos nukarstytos sidabriniais cechinais.
— Jis buvo raudonas ir visas rumbuotas, o savo forma priminė smėlio laikrodį.
Kiskas triskart sumirksėjo ir švystelėjo man dar vieną nuotrauką.
— Aišku, laukiu tavęs po dešimties minučių.
Grįžau po devynių. Jis užfiksavo laiką savo laikrodžiu ir išklausė, kaip apibūdinu trumpą platų koridorių su dešinėje nupiešta balta rodykle.
— Pakaks, — nusprendė Kiskas. — Marš į lovą.
Kitą dieną jis privertė Deroną ištirti mano akis.
— Kas jam darosi? — paklausiau. — Kodėl jis visad toks įtarus?
— Be abejo, tai niekaip nesusiję su tavo regėjimu, — paaiškino Deronas. — Ir jis tą žino. Mes visi žinome. Čia kaltas kažkoks dalykas, slypintis tavo galvoje. Galbūt tai galima paaiškinti tavo fotografine spalvų atmintimi. Tačiau šis atsakymas netinka kitoms mįslėms, pavyzdžiui, kaip tu susirandi reikiamą žiedą, nesinaudodama kanalais. Ar galiu tikėtis, kad artimiausiomis dienomis man apie tai papasakosi?
Kai nieko neatsakiau, jis pasidomėjo:
— Ar visada galėdavai tuo naudotis?
— Neprisimenu, — džiugiai atšoviau.
Sužinojus, kad mano šios dienos užduotis — tunelis, pažymėtas dešimtuoju numeriu, Vytį ištiko tikras priepuolis. Aš pati net neįsivaizdavau, kas tai tokio.
— Tujos netgi neparengei! — aprėkė jis Kišką. — Nejau negalima prieiti prie to palengva, kaip su kitais? Jeigu jau taip trokšti jos nusikratyti, pavėžėk kokiu užmiesčio keliuku ir ištrenk lauk. Ji bent jau niekuo ne blogesnė už katę!
— Ji jau pasirengusi. Geriau eik, pasikrapštyk prie generatoriaus. Jis veikia taip pat prastai kaip ir tu.
— Aštuntasis tunelis!
— Dešimtasis. Reikšminga kiekviena valanda.
Prieš imdamasi darbo, išklausiau keletą Kisko pamąstymų. Jis pasikartojo sakydamas, kad jam nepatinka, jog teisybės vaistai greičiau užčiaupia man bumą, nei ją atveria, nes iki tol tai buvo vienintelis jo bendravimo būdas su užduotį atlikusiais pionieriais. Jų atsakymai į paprastus tiesius klausimus nebuvo labai patikimi, nes jie nesunkiai galėjo praleisti kokią nors smulkmeną.
— Labai apgailestauju, tariau. — Tačiau kiekvieną kartą, kai pagalvoju apie pratisą plepėjimą tiesiai iš pasąmonės, mano galvoje tarsi užsitrenkia kažkokios durys. Gal taip yra iš tikrųjų. Žinote, jeigu taip manimi nepasitikite, kad net negalite pasakyti, ko man ieškoti Matmenyje, aš greičiausiai imsiu ir tai pražiopsosiu. Pradedu galvoti, jog būtų geriausia, jeigu atiduotumėte man Banditą, Gūgsę bei kates ir tartumėte sudie.
Išsimirksėjęs, išsitrynęs akis ir nusibraukęs nuo veido kelis griausmingus žvilgsnius, jis sutiko apibūdinti keletą orientyrų, kuriais tą popietę turėčiau pasidomėti Gotlande.
Tai, ką išgirdau, manęs visiškai netenkino.
— Turiu apskaičiuoti atbrailos aukštį dešimtojo tunelio gale bei virš jo esančio tunelio įeigos perimetrą? — Spoksojau į jį tol, kol nusuko savo akis į šalį. — Mes vėl sugrįžome į išeities tašką, o jūs vis dar ničnieko man nepasakėte. Sužinojau tiktai tiek, kad man nereikia rūpintis kraštovaizdžio ypatybėmis, nes tai, ką turėčiau pamatyti, bus taip pastebima, jog tikrai nepražiopsosiu. Ką gi. Iki pasimatymo.
Keliuku nužingsniavusi už daržinės, apžvelgiau virš pelkės kybančių žiedų maišalynę ir pasišaukiau vieną pas save.