Grįždama iš Gotlando, stabtelėjau daržinėje pasižiūrėti, kodėl Laisvūnė — taip aš pavadinau mamą katę — kelią tokį triukšmą. Ji tol purkštavo bei niurnėjo, kol nuvijau šalin didelį švilpiką ir prisėdau pažaisti su kačiukais. Buvo šilta ir tyku, tad netrukus prisnūdau.
Mane pažadino beprotiškas Derono šauksmas. Jis stovėjo visai šalia ir atrodė nustebęs bei susierzinęs. Netrukus atkurnėjo Vytis, jam iš paskos — Kiskas, Laisvūnė ėmė kniaukti, o jie stvėrė mane ir nusitempė į namelį it kokią iš pamokų pabėgusią mokinukę.
Kodėl aš miegojau daržinėje? Kodėl visų pirma užėjau tenai? Gal visas šis reikalas man atrodo nerimtas? Į šitą galiu neatsakyti, tačiau kodėl iš karto neprisistačiau? Šitaip urmu į mane svaidomi klausimai užčiaupė mane geriau, nei bet kokie teisybės vaistai. Nejau aš nesuvokiu, kad jie pamanė, jog esu nebegyva? įdomu, kodėl jie taip pagalvojo? Todėl, kad negrįžau!
— O kodėl man kas nors turėjo nutikti? — užblioviau, kai pasitaikė galimybė. Ten nebuvo nieko daugiau, tik tunelis, atbraila, o virš jos kitas tunelis, kuriame gulėjo tik krūvos juodų akmenų.
— Tu neturėjai ten lįsti! — suklykė Vytis.
Kiskas liepė Deronui nuvesti Vytį šalin, o tada mudu įsitaisėme svetainėje ir aptarėme mano kelionę. Užtikrinau jį, kad abu tuneliai buvo neįdomūs ir netgi nykūs.
— Be to, šiek tiek erzino kažkur virš galvos kliokiančių krioklių keliamas triukšmas, — patikslinau.
Tai jį sudomino.
— M-2 yra daugybė krioklių, o kai kurie iš jų tiesiog milžiniški, todėl tame matmenyje niekur nebūna visiškos tylos, — paaiškinau.
Į kitą jo klausimą atsakiau, kad triukšmas iš tikrųjų buvo garsesnis tolimajame antrojo tunelio gale. Sėdėjau kėdėje perkryžiavusi kojas ir rankomis pasirėmusi smakrą.
— Kodėl išsyk nepasakėt, kad labiausiai jus domina triukšmas? Manot, kad tai dar kažkas be krioklių, ar ne? Pažadu tai iššniukštinėti, kai tik pajodinėsiu Banditu, pramankštinsiu Gūgsę ir pašersiu Laisvūnę. Spjaukit į tuos kvailus tunelių tikrinimus po vieną, siekiant susivokti, ar žinau, ką darau. Tiesiog, nueisiu ir išsiaiškinsiu, iš kur tas triukšmas.
Sprendžiant iš to, kaip giliai susivarė krumplius į akis, jas gerokai perštėjo.
— Visai priimtina mintis, — tarė, nežiūrėdamas į mane. — Vis dėlto nenorėčiau, kad eitum už šachtos. Dar ne šį kartą. Aišku?
— Tikiuosi, kad atpažinsiu šachtą vien ją pamačiusi. Gerai, neisiu užjos.
Visą likusią popietę Vytis neatstodamas tąsėsi man įkandin.
— Aš tiktai rūpinuosi, kad būtum patenkinta. Juk tai nieko blogo, ar ne? Norėjau pasakyti, jog toks mano darbas. Esu tavo slaugė, netgi žindyvė.
— Vadinasi, į mane žiūrima kaip į vaiką. Klausyk, Virtonai, tai, kad nerandu savo gimimo liudijimo, dar nieko nereiškia. Kaip žinai, aš gerokai vyresnė, nei atrodau.
— Nevadink manęs šitaip. Geriau jau Vyčiu. O kelionę į šachtą įsakau atšaukti. Vietoj to tu įsėsi į autobusą ir išsinešdinsi iš čia. Ši vieta ne tau.
— Kiek jūsų trijulė jau spėjo sukišti į šią mėsmalę?
— Apie ką čia pliauški?
— Argi nerėkei, kad žudote vaikus?
Negražus jo veidas nuraudo, o balsas pakilo.
— Kaip drįsti taip kalbėti? Niekas nežudo jokių vaikų!
— Jūs siunčiate juos su užduotimi į M-2, iš kur jie nebegrįžta. Kaip kitaip tai pavadinsi?
Vytis sudejavo.
— Nekreipk į tai dėmesio. Čia tik įprasti Kisko juokeliai. Jis nesitiki, kad, pasiekusi šachtą, sugrįši atgal. Jis nori, kad tai padarytum, nes jam reikia informacijos, tačiau nesitiki jos gauti. Aš taip pat. Lauk manęs saulei leidžiantis kelio gale, ir aš nuvešiu tave į autobusų stotelę.
Prieš saulėlydį buvau M-2, vaikydamasi ir pati vaikoma slokų. Man siaubingai nesinorėjo lįsti į tą tunelį. Visų pirma, jis buvo pernelyg siauras. Įveikusi vos tris metrus, žinojau, kad tai ne mano išgalėms, tad atsitraukiau iki pat Žemės, ketindama susirasti ką nors tinkamesnio. Materializavusis už rančos daržinės, nuskuodžiau per lauką, vydamasi mažesnį apskritimą, beveik idealiai atitinkantį pirmąjį. Šį kartą aptikau Gotlande keliolika tunelių, į kiekvieną kurių būtų pralindę trys mano dydžio gotai. Angos lygia eile rikiavosi viena šalia kitos, ir aš įrisnojau į daugmaž viduriniąją, kadangi ji man labiausiai patiko.
Viduje viešpatavo toks didžiulis triukšmas, jog nieko daugiau nesigirdėjo, todėl atidžiai žiūrėjau tiek į priekį, tiek į užnugarį. Prabėgusi penkiasdešimt metrų, įveikiau lankstą ir sustingau vietoje. Už kelių metrų slokas taršė goto likučius. Jis balansavo ant savo apatinės smailės kaip storas apvalus akordeonas ir, ištiesęs kaklą prie maitos, kaukšėdamas dantimis draskė ją į gabalus.
Atsargiai atsitraukiau ir palikau tunelį. Antrasis, kurį išmėginau, buvo siauresnis bei tiesesnis, todėl galėjau matyti bent ketvirtį mylios į priekį. Kelias atrodė saugus, tad pasileidau greitais šuoliais.
Iš pažiūros viskas buvo tvarkoje, ir aš pramogavau, nejausdama jokios grėsmės, kol staiga pajutau, kaip pastyra mano sprando gaurai. Nestabdydama ir neprarasdama pusiausvyros, atlikau patį grakščiausią arklišką spyrį savo karjeroje. Remdamasi priekinėmis letenomis, leidau savo didžiuliam svoriui trumpam virstelėti į priekį, o tada pasvirau atgal ir švystelėjau savo didžiulėmis pėdomis, stipriu spyriu pasiųsdama kažką link tunelio lubų.
Su pasitenkinimu nužvelgiau sąmonės netekusį sloką. Ko gero, pramiegos kiaurą naktį. Uolienoje virš manęs buvo gili niša, kurioje ir tykojo šis padaras. Laimei, tobulai sureagavau, ir mano kojos pagavo bei nubloškė jį anksčiau, nei jis spėjo dryktelėti man ant kupros.
Slokai nešvytėjo protu, o gal tai buvo trūkumas tų, kurie jiems įsakinėdavo. Jie tūnojo nesunkiai aptinkamose nišose, išsidėsčiusiose kas ketvirtis mylios. Kol pasiekiau šachtą, spėjau pribaigti šešis baisuolius. Keturių atsikračiau gana paprastai. Nustačiusi nišos vietą, tyčia stryktelėdavau po ja ir staigiai atšokdavau, tad slokas mesdavosi ant jau dingusios nugaros. Dar jam nenusileidus, aš jau sėdėdavau ant jo apžargomis, nasrais gniauždama kaklą. Likusius du padarus suspardžiau iki sąmonės netekimo.
Nežinau, kodėl mane apstulbino šachtos įranga, kadangi net ir nepavojingasis Gorvynas sugebėjo transmutuoti paprastus daiktus į šarvus ar anestezuojančius ginklus.
Įrengimai buvo neaprėpiami, kaip ir pati šachta. Žinodama, kad bent jau laikinai už mano nugaros nieko nėra, priguliau ant iškyšos ir ėmiau stebėti maždaug du šimtus slokų bei gotų, besidarbuojančių šiame atvirame fabrike. Viską nustelbianti įranga priminė variklį su dvigubais grąžtais, dingstančiais dviejose kalno sienose. Būdama mažiau supratinga, pagalvočiau, jog tai patranka.
Atrodė, kad gotai viską darė laisvanoriškai. Bent jau kiek mačiau, niekas jų nevertė ir nespaudė. Santarvėje su slokais jie darbavosi prie mažų mechanizmų, sumontuotų išvalytoje teritorijoje, arba landžiojo pirmyn atgal po didžiulį variklį, šveisdami, tepdami, tikrindami mazgus, grąžindami monstrą į veikiančią būseną ar tiksliau gerindami arba palaikydami šią būseną, mat griozdas aiškiai veikė. Visa aplinka drebėjo bei virpėjo, atsiliepdama į čia generuojamą ir atpalaiduojamą galią.
Pakaitomis skaičiavau mechanizmus bei personalą ir dairiausi pro savo petį, kol koridoriumi atžygiavo būrys slokų, ieškančių to, kas atjungė jų sargybinius. Jie pastebėjo mane beveik tuo pat metu, kaip ir aš juos, tačiau pasirodė pernelyg lėti ir tiktai perskrodė orą toje vietoje, kur ką tik gulėjau. Stryktelėjusi ant atbrailos, kyšančios tiesiai virš tunelio angos, aš pritūpiau ir vieną po kito nušlaviau juos į šachtą.