Netrukus visi slokai bei gotai jau ropštėsi kopėčiomis pas mane. Kai jie paliko šachtos dugną, aš liuoktelėjau žemyn ir, pasiekusi dešinėje kasinėjimų pusėje esantį grąžtą, nurūkau viršutine jo dalimi.
Keli slokai išlindo pro milžiniško variklio duris, o pavieniai atstovai nusivijo mane metaliniu vamzdžiu. Svarstydama, ko toliau griebtis, pastebėjau žalią žiedą, didžiuliu greičiu išlendantį iš kalno sienos. Paderinusi žingsnius ir judėdama lygiagrečiai su juo, stryktelėjau į šoną ir bloškiausi per jo centrą. Tuo pat metu vienas gotas nušoko nuo žemos atbrailos ir pasekė mano pavyzdžiu.
Į Vandenų pasaulį įžengiau tik sekunde anksčiau už jį, tačiau to pakako, kad įsikibčiau į kriauklę ir įnerčiau jos vidun. Aš ir kriauklės gyventojas, rausva kirminiška būtybė, kartu stebėjome, kaip iš mėlynos spurgos išvirto vyriškos lyties plaukūnas. Jis apsidairė, pasirengęs pulti, tačiau, nematydamas nė gyvos dvasios, ėmė greitai sukiotis į visas puses, atidžiai žvalgydamasis. Kadangi kriauklė plūduriavo prieš pat jo nosį, jis pastūmė ją į šoną.
Visai šalia pasirodė jūros dumblių gniutulas, tad atsisveikindama pamojavau išgąsdintam kirminui ir pakeičiau slėptuvę. Kol plaukūnas sutrikęs dairėsi, gerai įsidėmėjau jo veidą. Jeigu dar kada nors jį pamatysiu, bent jau galėsiu atpažinti. Ir tai antras pagal svarbą dalykas, kurį apmąstysiu radusi laisvo laiko. O pirmuoju buvo kirminas kriauklėje. Kiek galėjau prisiminti, Vandenų pasaulyje neturėjo būti jokios gyvybės, išskyrus florą ir mutuolius.
Tai tiek apie draugus bei kompanionus. Vytis buvo vienintelis iš trijulės rančoje, nenorėjęs, kad vykčiau į šią savižudišką misiją. Tik tai, kad dydžiu lenkiau visus aplinkinius, išgelbėjo mane nuo sloko skrandžio.
Jaučiausi prislėgta. Jaučiausi nekenčiama ir atstumta. Nutariau, kad man reikia atostogų, taigi, užuot grįžusi į rančą, patraukiau į Paryžių. Tai buvo visai lengva. Kadangi jau teko tenai lankytis, puikiai žinojau, kokius žiedus pasirinkti.
Ant mano galvos kūpsantis Vyčio duotas stetsonas traukte traukė žmonių žvilgsnius. Mutuolė visada išeidavo iš M vilkėdama tuo pačiu, kuo ir įžengdama. Su savo kaubojiška apranga čionai atrodžiau šiek tiek ne vietoje. Sukrapščiusi kišenėje turėtus pinigus, nusipirkau japonišką pižamą bei šliures, ir nuo tol niekas nebekreipė į mane dėmesio.
Voltero bulvaras neatitiko savo reputacijos, suformuotos daugiausia tų, kurie regėjo tik atvirukus ar kelionių lankstinukus. Iš tikrųjų gatvė buvo turistams skirtas anachronizmas, mat jiems patikdavo priminimas, jog kadaise panašiai atrodė ir visa likusi miesto dalis, o iš esmės — ir daugumos kitų miestų gatvės. Iš vidaus pastatai buvo sustiprinti šiuolaikiniu plienu bei plastiku, tuo tarpu iš išorės irstančias plytas ir sienų apkalą retkarčiais apipurkšdavo stipriais skaidriais klijais, kad nebyrėtų ant šaligatvio. Visa tai gožė aplinkui dunksantys dangoraižiai. Gatvės gyventojai lindėdavo šiuose aptriušusiuose pastatuose tiktai darbo valandomis, o temstant skubėdavo į savo modernius butus. Jų specialybė buvo gyvenimas darbo vietoje.
Bastilija jau kadai virto griuvėsiais, o jos vietoje riogsanti bjauri raudona konstrukcija buvo visiškai dirbtinė. Tačiau turistams nerūpėjo, kad ji nėra autentiška, ir jie nesiliaudavo lankęsi Paryžiuje tik todėl, kad viskas, kas verta dėmesio, yra nukopijuota ir perstatyta daugelyje kitų pasaulio vietų. Atodūsių tiltas buvo ir Čikagoje, Londono Taueris styrojo Sibiro tundroje, o plastikinė piramidė darkė Oahaus kraštovaizdį.
Pasisotinusi vaizdais, nutariau paeksperimentuoti, tad susiradau žiedų kanalą purvinos upės pakrantėje ir akiplėšiškai į jį įbridau. Kanalas buvo gana erdvus. Atsiradęs tarytum iš niekur pačiame brūzgynų viduryje, jis keletą jardų plūdo upės krantu ir pranyko į nebūtį greta medžio. Kad ir kas nutiktų, norėjau sužinoti, ar galiu būti išskaidyta į tuziną dalių ir atsitiktinai paskirstyta M-1 ir M-2 vietovėse. Aš net nepagalvojau, kaip išsipainiočiau iš tokios situacijos, jeigu tai tikrai įvyktų.
Jausdama, kaip žiedams plūstant pro šalį, mane čiupinėja šimtas mažų pirštelių, galiausiai ėmiau nervintis. Mintyse nuolat jiems kartojau, kad nenoriu įjuos įžengti, tačiau jie akivaizdžiai troško manęs. Raudonas žiedas šastelėjo artyn tarsi praviri nasrai, ir aš, persigandusi, kad jis nepaisys mano norų, pabrukau uodegą ir šuoliais pasileidau iš kanalo.
Tai tiek apie draugus bei atostogas. Po valandos ar kiek daugiau klumpinau dulkėtu keliu į rančą. Paradiniame priebutyje miegojusi Gūgsė neprabudo net man prisėdus šalia. Ilgai ten rymojau, žvelgdama į tamsų horizontą, kol galiausiai kažkas stumtelėjo duris ir išėjo laukan. Kiskas nepratarė nė žodžio, tik stovėjo spoksodamas į mane lyg į šmėklą.
5
Nors senasis atsiskyrėlis tebelindėjo Gotlande, jo paieškos gerokai užsitęsė. Tris dienas sekiau jo pėdsakais, kol galų gale užspeičiau urve. Ko gero, jis tikėjosi sloko ar nedraugiškai nusiteikusio goto, nes, man pasirodžius, vos neapalpo iš išgąsčio. Buvo toks sukrėstas, kad negalėjo pratarti nė žodžio, tik gulėjo žiopčiodamas ir letenos mostais ginė mane šalin. Mėginau į jį prabilti, tačiau nesėkmingai. Ko gero, jam prireikė daug laiko, kol išmoko tai daryti.
— Neturėjai teisės! — tarė jis kiek vėliau pasipiktinęs, bet daugiausiai išsigandęs. Tuo metu buvome M-1.
— Liaukitės taip dairytis. Čia nieko nėra. Gal manote, kad aš bejausmė? Esame kukurūzų lauke Peorijoje. Kam galėtų šauti į galvą ko nors ieškoti tokioje vietoje?
— Didžiausia tavo problema yra neišmanymas! — atšovė jis. — Ir gana į mane vėpsoti.
— Negaliu susilaikyti. Atrodote kaip diplomatas ar aristokratas, arba abu viename asmenyje. Tuo tarpu M-2 jūsų aura buvo tiesiog menkavertė.
— O taviškė — kaip kilmingos damos, tad abudu klydome. — Jis be perstojo žvalgėsi aplink, daugiausia į dangų. — Turiu tučtuojau grįžti. Kaip tu drįsti paimti mane už pakarpos ir ištempti iš mano paties namų? Jeigu norėčiau gyventi čia, Žemėje, tai visų pirma mes nebūtume susitikę. Beje, kokiu būdu iš didžiulės kaip raganosis virsti mažu vaikigaliu? — Jis buvo liesas ir praplikęs, vilkėjo elegantišką juostuotą kostiumą su pakietinta balta apykakle ir avėjo žvilgančius batus. Buvo nesuprantama, kodėl jo aura taip drastiškai skyrėsi nuo tikrosios asmenybės. — Negaliu pasilikti, — tarė. Didelės jo akys žvelgė graudingai ir priminė Vyčio akis. Ištiesęs dešinę ranką, atsmaukė rankovę ir parodė siaurą randą. — Čia implantuotas siųstuvas. Jie prisistatys per penkias minutes, ir tada man galas.
— Stokai prisistatys neką lėčiau.
Jis nusipurtė.
— Geriau jau surizikuosiu su jais. Leisk man grįžti. Mielai likčiau čia keleriems metams ir tave patyrinėčiau, tačiau kai kalbama apie mano gyvybę, tu pasitrauki į antrą vietą.
— Kas jus medžioja?
— Patikėk manim, pavardės tau ničnieko nepasakys.
— O kaip Ektris?
— Niekad negirdėjau apie jį, ją ar tai.
Jis bent jau neprivalėjo grįžti ten, kur jį atkakliai medžiojo slokai. Kol kviečiausi pas save pažįstamo atspalvio riebų mėlyną
žiedą, senis paaiškino, jog jam niekada nepakakdavo penkių minučių, kad spėtų pasitraukti į Žemę, o po to susirastų tinkamesnę vietą Gotlande. Kaip ir kitiems mutuoliams, jam teko kliautis žiedų kanalais ar retu atsitiktinumu, kai netoliese pasipainiodavo naudingas apskritimas.
Žiedas stabtelėjo šalia mūsų ir pakibo ore.
— Niekad neteko girdėti apie tokią kaip tu. Kiek laiko gali jį taip išlaikyti?
Nepaisant nerimastavimo, jo balsas skambėjo šaltai.