— Bent jau pakankamai ilgai, kad išsiaiškinčiau, ar nemeluojat apie siųstuvą.
Dar nespėjus man nutilti, iš debesų išniro du greiti laivai ir pasuko link mūsų. Tai buvo mažos policijos mašinos, aptakios formos bei oficialios išvaizdos.
— Aš ne bėglys ir ne kas nors, apie ką galvoji, — tarė mano pašnekovas. — Beje, gali vadinti mane Krofu.
— O aš Darilė.
— Sveika! — Sulig šiais žodžiais jis spruko į žiedą, o aš jam iš paskos.
Po savaitės raita ant Bandito pasprukau iš rančos, apglėbusi dėžę su Laisvūne bei jos kačiukais, o Gūgsė šuoliavo mums iš paskos. Spėjome nudulkėti apie dvidešimt kilometrų už miestelio, o tada treileriu atlėkė Deronas ir grąžino mus atgal. Neturėjau ką pasakyti ir neatsakinėjau į klausimus.
— Aš tikrai nieko nepadariau, kas galėtų ją supykdyti, — tarė Kiskas. Buvo naktis, aš gulėjau lovoje, spoksojau į tamsias lubas ir klausiausi jų pokalbio.
— Turėjai, — pareiškė Vytis. — Mudu su Deronu niekaip nepajėgtume taip jos įsiutinti. Tu iškylavai Ispanijoje, ar ne?
— Na ir kas?
Vyčio balse girdėjosi nuovargio gaidelės.
— Tu man moki, kad ją prižiūrėčiau, nors tai yra visiškai neįmanoma. Visgi man atrodo, kad jau šiek tiek ją pažįstu, todėl ir klausiu, ką veikei iškylaudamas?
— Drybsojau įsaulyje, plaukiojau banglentėmis, užmezgiau keletą verslo kontaktų. Tai tiek.
— Tu įsitikinęs? Jokių kitokių kontaktų?
— Ką tai turėtų reikšti?
— Aš mėginu atsargiai išsiaiškinti apie tokį dalyką, kaip moteriškės.
— Nebuvo jokių. Tiesa, sutikau vieną moterį, kurią kadaise pažinojau. Mes kartu papietavome, o po to nuvežiau ją į oro uostą.
— Ir pabučiavai atsisveikindamas.
— Ką tai reiškia? — paklausė Kiskas. — Kur link suki?
— Ko gero, vaikelis tave sekė, — pareiškė Deronas. — Išsiaiškino, į kurią Ispanijos vietą vyksti, ir pasekė.
— Kokiu būdu?
— Šiandien tu užsimaukšlinęs nenuovokos kepuraitę. Mes gi kalbame apie žiedais šokinėjančią blusą, o ne eilinę mergiščią. Ji matė tavo aistringą pažintį, ir daugiau mums nebedirbs. Netgi nepapasakos apie paskutiniąją kelionę.
Vytis su Kisku išėjo iš namelio, o Deronas užsuko į mano kambarį. Uždegęs šviesą, klestelėjo į kėdę.
— Vytis prašė perduoti, kad džiaugiasi tavo sprendimu daugiau nebeiti į M. Dar užsiminė, kad jei būtų žinojęs, jog tave vejuosi, būtų man sutrukdęs. Anot jo, kitąkart daryk tai naktį, kai mes sumigę.
— Manęs šis pokalbis nedomina, — atsakiau jam. — Tiesiog, netikiu šiais tavo paistalais.
— Taip, žinau. Kaip atrodo šachta?
Pavargusi priešintis, pareiškiau:
— Gili bei triukšminga.
— Kiek mažųjų mechanizmų?
— Dvylika.
— Vadinasi, prisidėjo dar du. Tai energijos blokai. Jie varo variklį.
— Ir ką?
— Nieko, tik kelia triukšmą.
— Kam jis skirtas?
— Mes nežinome. Todėl mums tavęs ir reikia. Esu dėkingas, kad man pasakei. Žinai, gal tu tiesiog išsinešdink iš čia viena pati, o Vytis atsiųs gyvuliukus vėliau?
— Jūs susirastumėte kitą vaikigalį, — atsakiau.
— O koks tau skirtumas? Be to, aš labai tuo abejoju, nes rinka tuštutėlė. — Jis pažvelgė į mane rudomis, ramiomis, nedraugiškomis ir apgaulingomis migdolo formos akimis. — Gali apkvailinti juos, bet ne mane. Esi čia savo pasitenkinimui, o ne dėl tų gyvūnų, kuriuos galėjai nukniaukti bent tuziną kartų. Taip pat ir ne dėl pinigų ar infantilaus susižavėjimo vyru, tinkančiu tau į tėvus, bei kitų panašių dalykų. Visa tai sukasi tavo galvoje, bet tik tiek. M tavęs negąsdina. Niekas tavęs negąsdina. Kodėl?
Niujorko bibliotekoje radau ištisus tomus apie transmutaciją, bet labai mažai apie tai, ką norėjau sužinoti. Kas tie mutuoliai? Kodėl jie turi papildomą chromosomą? Kas yra tie kiti matmenys? Šioje didžiausioje pasaulio bibliotekoje galėjai rasti apsčiai atsakymų, bet nė vienas neatrodė tikslus ar į temą. Gotai negali kalbėti? Pažinojau vieną galintį. Mutuolis priklausomas nuo atsitiktinio žiedų judėjimo? Pažinojau vieną nepriklausomą. Mutuoliai tiesiog apmainydavo vieno kūno masę į kito? Iš tikrųjų?
Transmutacijos ekspertų sąrašas buvo trumpas. Greta biografijų matėsi ir nuotraukos, o aš nustebau bei pralinksmėjau, išvydusi jauną Krofą, spoksantį į mane iš žvilgančio puslapio. Greta jo grynakraujų bruožų perskaičiau Dža Parlo pavardę. Nepažinojau ir neatpažinau jokio kito veido, nors vienas, vardu Badas Džiupiteris, atrodė šiek tiek matytas. Vešliabarzdis, su kupeta žilų plaukų, maždaug šešiasdešimties, jis man kažką priminė.
— Jūs man melavote, — kiek vėliau pareiškiau Krofui Gotlande. Kalbėjau ne savo balso stygomis, o braižydama ženklus purve greta ugnikalnio.
Jis tai paneigė. Jautėsi dėkingas, kad atvedžiau į šią saugią vietą, kur nėra slokų, ir tikrai nemelavo. Parlas buvo profesinė pavardė, naudojama universitete, tuo tarpu tikroji yra niekieno reikalas.
Mano nepasitenkinimui, jam greitai paskaudo gerklę ir jis nebegalėjo kalbėti. Tuo tarpu aš toliau dilinau savo dešinės priekinės letenos nagą. Kai mūsų pokalbis pasiekė priverstinę stotelę, pamojavau atsisveikindama, palikau matmenį ir sugrįžau į rančą.
— Tu išsilavinęs vyrukas, — tariau Deronui, visiškai nepataikaudama. — Ar kada nors girdėjai apie radijo implantus?
Kaip visada apdairiai, jis tarė:
— Kokius?
— Tokius, kuriais įstatymo sergėtojai gali sekti bėglius bei kitus karalystės priešus. Tik nepradėk aiškinti, kad tai neteisėta, nes tiek aš ir pati žinau. Taip pat žinau, kad tai nuolat daroma.
— Jeigu tiek daug žinai, tai kam dar kvaršini man makaulę?
— Tu girdėjai apie tas dvi išgrąžas šachtoje? — paklausiau. Jis tučtuojau įsitempė, ir mano smalsumas liko patenkintas. — Jei padarysi man paslaugą, aš prabėgsiu kairiąja.
Jam parūpo, ką turėjau galvoje sakydama, jog prabėgsiu išgrąža, tad paaiškinau, kad išsiaiškinčiau, kur ji veda. Tada Deronas pasakė, jog po tokios beprotiškos avantiūros aš tikriausiai nelabai įvertinčiau jo padarytą paslaugą.
— Būtent todėl tu turi pirmas įvykdyti savąją dalį, — pareiškiau.
Po kelių dienų vėl apstulbinau Krofą, šuoliais atidundėjusi žemo ugnikalnio šlaitu, nasrais čiupusįjį už pakarpos ir nėrusi per patogiai pastatytą geltoną žiedą. Vytis su Deronu jau laukė mūsų kambaryje. Vytis nutraukė išvaizdųjį Krofo švarką, užraitojo marškinių rankovę, susirado randą, apie kurį pasakojau, ir patepė jį antiseptiku bei anestetiku. Deronas, jau paruošęs grėsmingą peiliuką, perrėžė Krofo mėsą ir mitriai išlupo mažytį siųstuvėlį, kurį Vytis tučtuojau suspaudė plokščiareplėmis. Operaciją vainikavo kelios greitos siūlės bei užtėkštas tvarstis, o apsvaigęs Krofas tik sumišęs spoksojo į savo ranką.
Iškart po to Vytis su Deronu nėrė iš kambario ir nudundėjo žemyn. Mačiau pro atvirą viešbučio langą, kaip jų mašina nurūko tolyn.
— Ateikite čia, — tariau Krofui. Maždaug dešimčia pėdų žemiau laukė mėlynas žiedas.
— Jie tikrai spėjo nustatyti, kur mes esame, — pasakė atsiskyrėlis. — Turėjo tam pakankamai laiko, tad vis dar gali mane surasti. — Jis pažvelgė į žiedą, po to — į mane. — Tu juokauji, ar ne? — tarė pablyškęs. — Aš visada buvau siaubingai netaiklus. Žinau, kad galėjai pritraukti jį arčiau, tačiau tavyje slypi kažkas bjauraus.
Iš dangaus išpuolė policijos mašina, pasuko už pastato ir akimirkai dingo už stogo kraigo, bet to pakako, kad Krofas baubdamas drėbtųsi kiaurai per mėlyną žiedą. Galva žemyn nėriau jam iš paskos. M-2 turėjo tą gerą savybę, kad kritimas iš dvidešimties ar trisdešimties pėdų aukščio gotui niekuo negrėsė. Mūsų kūnai buvo pakankamai tamprūs, kad sugertų didesniąją smūgio dalį.