Likusi tos dienos atkarpa gerokai nuvargino. Vos atsidūrėme Gotlande, Krofas daug nedelsdamas spruko nuo manęs. Jis nusižiūrėjo įtrūkį kalne ir šmurkštelėjo į jį. Buvau pernelyg didelė, kad pajėgčiau įsisprausti atsiskyrėliui iš paskos. Kurį laiką sėdėjau, įbedusi snukį į plyšį, urgzdama ir seilėdamasi, klausinėdama, ką jis sugalvojo, bei primindama apie dėkingumo privalumus, tačiau galiausiai suvokiau, jog jis neišlįs. Ko gero, Krofas jau buvo išsprukęs pro kitą uolos angą ir atsidūręs anapus kalno.
Kai grįžau į rančą, Vytis su Deronu užerzino mane savo klausimais. Jie sutiko padėti ištraukti siųstuvą iš Krofo rankos, tačiau dabar norėjo žinoti, kam to reikėjo.
— Žinau tiktai tiek, kad jis bijojo policijos, — pasakiau. Visa tiesa buvo ne jų reikalas, nors aš ir pati jos nežinojau. Visų detalių išpasakojimas nebuvo mūsų sandėrio dalis.
— Iš kur jis?
— Nežinau.
— Jo pavardė?
— Nežinau.
— Kokios priežastys gali ką nors priversti apsigyventi M-2? Kam jis reikalingas policijai?
Negalėjau patenkinti jų smalsumo atsakymu į pirmąjį klausimą, nes jie nebuvo mutuoliai, o kalbant apie antrąjį, leidau suprasti, kad jie žinojo apie tai ne mažiau už mane, tai yra beveik nieko.
— Dėl tos išgrąžos… — prabilo Kiskas, tačiau aš nenorėjau klausytis ir nuėjau šalin. Jis nusekė paskui mane. — Aš abejoju, ar tu gali bent jau į ją patekti. Ten per daug…
Aš irgi to nepasakiau, tačiau nuolat apie tai galvojau. Jie nė sykio neužsiminė apie slokus. Man buvo įdomu, ar jie bent nuraukė, kaip atrodo priešas. Gal ir nelabai meniškai, tačiau pabandžiau nupiešti didoką egzempliorių ant miegamojo sienos, ir atvaizdas pasirodė pakankamai tikroviškas, kad Vytis imtų ant manęs baubti.
— Kodėl tu nuolat turi užsiiminėti nenormaliais dalykais? Tik pažvelk į šį košmarą!
— Ko gi tu taip spirgi? Geriau įsigilinus, jie ne tokie jau ir blogi. Sveria vidutiniškai šimtą penkiasdešimt kilų, turi apie aštuonis tuzinus dantų, o apimti nerimo keliauja šimto kilometrų per valandą greičiu. Beje, tokia būsena jiems būdinga devyniasdešimt aštuonis procentus laiko.
Kai jie galiausiai paliko mane ramybėje, išsėlinau per žiedą ir aplankiau Mutatą, kur išnaršiau gyvenamąsias Padarenkos bei Mikalos patalpas. Mažas jų bungalas kėksojo medžių giraitėje šiauriniame mokyklos teritorijos pakraštyje.
Mėginimas pavaizduoti objektų sankaupą, kuri transmutuotų į dėklą ir užtaisytą anestezuojantį ginklą, tolygus mėginimui išvardinti daiktus, kuriuos stiprus vėjas įnešė į laiptinę. Tai buvo maži nuolaužų gabaliukai, suverti į blizgantį vėrinį, įskaitant plytgalius ir kvarco atskalas, apdžiūvusius klijus, skiautelę popieriaus, į vašką įterptą vandens lašelį, aspirino tabletę bei keletą man nepažįstamų daiktų. Arba Gorvynas buvo genijus, arba pakankamai išprotėjęs, kad turėtų kantrybės bei atkaklumo visa tai išmąstyti. Norint, kad procesas sėkmingai vyktų, šis šlamštas turėjo rikiuotis ant vėrinio tam tikra tvarka.
Labai atsargiai išėmiau užtaisytą vėrinį iš dėžutės po Padarenkos lova ir apsivyniojau apie juosmenį, palikdama pakankamai palaido galo, kad galėčiau jo nusitverti. Nepaisant to, kai po kelių minučių nusileidau M-2, ginklas bei dėklas taip suveržė man krūtinę, kad net sugargaliavau.
Kiskas klydo sakydamas, kad nepateksiu į šachtos išgrąžą. Paaiškėjo, jog tai tik mano judrumo bei gudrumo klausimas plius savotiškas asmeninis nutrūktgalviškumas. Gaudynės M-2 keldavo neprilygstamąjaudulį, o gotų kūno sandara buvo skirta būtent tokioms pramogoms.
Galėjau susirasti atitinkamą žiedą ir materializuotis ant išgrąžos viršaus, tačiau nutariau tai padaryti labiausiai varginančiu arba įdomiausiu būdu. Nusėlinau tuneliu gilyn, pribaiginėdama lubų nišose besislapstančius slokus lygiai taip pat, kaip ir anuokart, tačiau su viena išimtimi. Šįsyk joks priešas nebeatseks man iš paskos, nes, pasinaudodama variklio keliamu triukšmu, suritau į vieną vietą keletą koridoriuje besivoliojusių luitų ir sukroviau juos į krūvą, taip užtverdama praeigą. Baigus šį darbą perštėjo tiek nosį, tiek ir letenas.
Siekdama ištuštinti šachtą, atsistojau tunelio įeigoje ir tol purkščiojau bei urzgiau, kol įkvėpiau visus buvusiuosius apačioje ropštis viršun gaudyti manęs.
Vienas iš pustuzinio ar daugiau dalykų, kuriuos reikėjo išmėginti prieš įžengiant į variklinę, tai patikrinti savo taiklumą šaudant migdančiuoju šautuvu. Taigi pykštelėjau slokui į uodegą, bet tai jo netgi nesutrikdė. Liuoktelėjo ant manęs su tokiu įkarščiu, kad prašvilpė virš galvos ir buvo nuspirtas į šachtą.
Man reikėjo išsiaiškinti, kas dedasi variklinėje, ar ten yra kokios nors durys bei pranašesnės priešo pajėgos. Atviras buvo tik kairiosios išgrąžos arkinis įėjimas. Įsmukusi pro jau beužsiveriančias duris, patekau į didelę, šviesią įgaubą. Gotas, mėginęs nosimi pasiekti mygtuką skirstomojoje lentoje, gavo migdančią strėlytę ausin, kitam teko į nugaros gaurus, o trečias susmuko pavaišintas į krūtinę. Durys sustingo.
Turėjau tik sekundę ar dvi, kad spėčiau apsidairyti prieš nerdama pro pusiau pravirą įeigą. Per tas kelias akimirkas išvydau gana daug brangios ultramodernios įrangos, kurią sudarė kompiuteriai, termometrai, slėgio matuokliai, energijos skalės ir panašūs dalykai. Ant sienos kabojo nedidelis arsenalas, susidedantis iš šaunamųjų ginklų, peilių bei kuokų. Regis, kiekvienas ginklas turėjo po magnetinį pritraukiklį, nes metaliniais šarvais apsikaustęs gotas bakstelėjo letena mygtuką, ir vienas ginklas nuskriejo skersai patalpos bei prigludo prie jo peties. Pasukęs galvą, jis liežuviu spustelėjo gaiduką, ir aplink mane pradėjo rikošetu lakstyti šratai. Kol atsidūriau kitapus slenksčio, vienas spėjo perskrosti mano uodegos kailį. Šuoliais leidausi iš pažiūros begaline išgrąža.
Vaizdas priminė blausiai pilko cilindrinio veidrodžio vidų, mirgančios švieselės metė tuzinus mano šešėlių, o griausmingi aidai grasinosi mane parblokšti. Man iš paskos lėkė slokai, o dar toliau — gotai. Tarpas tarp abiejų grupių sumažėjo, tad šiek tiek sulėtinau ir patikrinau, kaip sureaguos slokas, pritėkštas prie metalinės sienos. Pirmasis pasipainiojęs egzempliorius beveik išsyk liovėsi kelti man rūpestį. Jis atšoko nuo lubų ir, suglebęs it maišas, susmuko po savo bendrų kojomis.
Bėgti išgrąža buvo visai nesunku. Žvilgančiame paviršiuje nesimatė jokio įtrūkio, o mano svorio pakako, kad sukibimas būtų geras. Atrodė, jog maždaug septynių metrų skersmens cilindras tęsiasi mylių mylias. Žinojau, kad tol, kol padėtis išliks tokia pati, aš galiu visiškai nieko nesibaiminti. Tiesiog turėjau skuosti greičiau už savo persekiotojus.
Tiesi kaip strėlė išgrąža ar vamzdis driekėsi per M-2 visa vibruodama, beveik šokdama nuo galingo srauto, kuriuo ją maitino šachtoje stovintys energijos blokai. Bėgdama galvojau apie mašinos galią. Ji nieko nedarė, tik kėlė triukšmą, tačiau mano vaizduotėje sukilo baisios vizijos apie jos galimybes. Mačiau išgrąžąkaip nutaikytą ir pasirengusią šauti milžinišką patranką. Į ką? Galvon neatėjo joks konkretus atsakymas. Atrodė, kad nėra jokios priežasties, dėl kurios turėtų egzistuoti variklis ir jo vamzdžiai.
Mano gyvenimo modelis retai išlikdavo nekintamas. Ir šįsyk viešnagę metaliniame koridoriuje nutraukė priešakyje pasirodžiusi optinė iliuzija. Kai ją išvydau, buvau įveikusi kokius aštuoniasdešimt ar devyniasdešimt kilometrų.