Vandenų pasaulį jaukė vienas iš įprastų sūkurių, tik dabar žinojau, kad jie nėra tokie jau įprasti ir niekada nebuvo, o ekspertai klydo, atsargiai aiškindami, kad dundėjimas ir judėjimas šlapiajame matmenyje kilo dėl nuosėdinės veiklos. Iš tikrųjų tai buvo žemės drebėjimas, arba tiksliau — vandens drebėjimas, tas pats, kuris sudarkė Gotlandą bei Žemę…
— Tavo bėda ta, — vėliau pareiškė man Kiskas, — kad tikrą bombą sugebi mestelėti tarsi kokią nosinaitę. Atleisk, kad aš taip reaguoju.
— Jauskis nesmagiai, — tarė Vytis. — Iš savo fokusininko skrybėlės tu ištraukei tiesiog nenusakomą dalyką.
— Gal tai kasyba? — pakišo mintį Deronas.
Kiskas gūžtelėjo.
— Būtų panašu, tik neįsivaizduoju, kaip tai įmanoma.
— Bent jau ne aukso ir deimantų! — pareiškiau, pasirengusi išgirsti prieštaravimus. Kai trijulė paragino papasakoti viską iš naujo, taip ir padariau. Vamzdis prasidėjo M-3, ėjo tiesiai per žiedą į šachtą M-2 ir tęsėsi kažkur kitur. Ne, man neteko matyti ar girdėti, kad kas nors sugebėtų išlaikyti žiedą vienoje vietoje.
Nepaisant svilinančio karščio, išjojau į kalvas, o gerokai atsilikusi Gūgsė kuisnojo iš paskos. Žemė atrodė nuostabi, tačiau aš jaučiausi prislėgta. Atrodė, kad ničniekas nepajėgtų manęs sužavėti. Jau tada žinojau, kad svarbiausias dalykas mano gyvenime buvo ir bus mano užmegzti žmogiški ryšiai.
— Mudu, Bandite, esame vieno lizdo paukščiai, — garsiai pareiškiau. — Deja, mūsų perdėtą ryžtingumą žmonės vertina kaip akiplėšiškumą.
Ketinti ir veikti. Nepaisant mano ketinimų, aš, ko gero, niekada netapsiu puotos karaliene.
Staiga pliūptelėjo liūtis, ir mes pasislėpėme po didžiuliu medžiu. Banditui patiko jį merkiantis vėsus vanduo, tad prisėdau jam tarp kojų, o Gūgsė prigludo man prie šono. Vienintelis dalykas, kurio šiuo metu gailėjausi — kad negaliu pasiimti jų į M ir pradingti. Tiesiog nedrįsau. Kas žino, į ką jie pavirs anapus, jeigu iš viso išgyvens persikėlimą?
Gromuliuojant šį klausimą, man kilo viena mintis, tad, lietui aptykus, pramankštinau Banditą ir grįžau namo. Deronas norėjo pasikalbėti apie metalinį vamzdį, tačiau aš nuėjau šalin ir pasukau prie daržinės. Kai netoliese pasipainiojo tinkamas mėlynas žiedas, įžengiau į M-2 ir ėmiausi gyvo dri medžioklės. Vienas kaip tik kyštelėjo galvą iš mažyčio urvelio žemėje, pastebėjo mane ir pamėgino įsmukti atgal, tačiau, būdama staigesnė, užkabinau jį nagu ir, švelniai sukandusi, šokau pro geltoną žiedą. Netrukus laikiau dantyse riebią baltą žiurkę, pasiryžusią nukąsti man galvą. Gulėjau ant nugaros ir stebėjau ją sprunkančią per siaurą pievelę link senų ūkinių pastatų. Tai tiek apie tai.
Kitas mano sugautas dri virto maža rusvąja lūšimi, kuri, mums įžengus į M-1, dėbtelėjo į mane, suspiegė ir kiek įkabindama rovė link netolimo miško lopinėlio. Tai tiek apie tai.
Sugrįžusi į Gotlandą, atidžiau ištyrinėjau keletą dri. Atrodė, kad jie yra šešių ar septynių atmainų, panašaus dydžio bei kailio, tačiau besiskiriantys akių, ausų bei uodegų formomis. Greičiausiai visi buvo kilę iš Žemės ir atsidūrė čia po to, kai atsitiktinai arba netgi sąmoningai įžengė į mėlynus žiedus.
Grįžusi į rančą pamačiau, kad trys mano rūpintojėliai eilinį kartą ginčijosi dėl manęs. Vytis norėjo priversti kitus liautis siuntinėti mane į M — tarytum jų įsakymai iš tikrųjų galėjo mane paskatinti. Kiskas pageidavo, kad kurį laiką nepersistengčiau ir nekaišiočiau savo nosies ten, kur slokai yra sutelkę gynybines pajėgas prieš įsibrovėlius, o Deronas norėjo žinoti, kodėl manęs nepagrobė ir nenužudė. Jis skatino vėl uždaryti mane narve, kol pateiksiu keletą patenkinamų atsakymų. Kaip man pavyko nusigauti į priešų kompleksą toliau už bet kurį kitą jiems dirbusį mutuolį? Kodėl aš nesinaudojau žiedų kanalais, kaip kiti? Kodėl aš dar gyva?
— Kartais man atrodo, kad tu trokšti jos mirties! — pasipiktino Vytis. — Jei kada nors ir turėjai bent lašelį sąžinės, tai dabar nė tiek nebeliko.
O Kiskui pareiškė:
— Tu irgi neką geresnis. Sutartyje aš nepasižadėjau sekioti iš paskos, kol vaikutis vykdys pirmąją puolimo bangą. Nesuprantu, koks tu žmogus?
— Toks, kuris negali nė sekundei liautis įsakinėti. Ar tu įsitikinęs, kad nesi pasipriešinimo dalyvis? Nes priešintis moki geriau nei bet ką kita.
Vytis atrodė suniuręs.
— Kai visiškai suaugęs vyrukas negrįžta iš kurios nors mūsų užduoties, aš jaučiuosi prastai. Mėginu paguosti save tik tuo, jog gyvename bjauriame pasaulyje. Man nepavyko sukurti jai veiksmingo bromido. Kuo aš pasiguosiu, kai ir ji nebegrįš?
— Kada valgysime? — paklausiau.
Kai kiti sugulė, Vytis užsuko pasikalbėti.
— Žinau, kad vienintelė priežastis, dėl kurios mums dirbi, yra gyvūnai, — tarė jis. — Aš suradau jiems puikią vietelę. Tai tokia gražutė ferma Ohajuje, gana mažytė, bet tau patiks, be to, už ją jau sumokėta tavo vardu. Ką pasakysi?
— Geriau būtum to nedaręs.
Jo nukaręs smakras dar labiau atvėpo.
— Nieko nesuprantu. Tai ar tu nori paslėpti Banditą nuo Derono, ar ne?
— Verčiau nusipirksiu jį už savo uždirbtus pinigus.
— Tai taip ir padaryk. Kaip manai, kieno vardu jo popieriai bei visa, kas mus supa? Ogi mano, nes tai aš užsiimu žemės sklypų pirkimu.
— Kiek jis kainuoja?
— Kas?
— Banditas.
— Kas tau yra? — paklausė jis. — Nejau nesupranti, ką noriu pasakyti? Tau nebereikia pirkti arklio. Jis visas tavo.
Išsiropštusi iš lovos, nuėjau prie rašomojo stalo ir išsitraukiau voką su pinigais. Grįždama su banknotų krūvele, pasiteiravau:
— Ar tūkstančio dolerių pakaks?
Vytis atrodė išvargęs, o blyškiai melsvose akyse atsispindėjo pralaimėjimas.
— Nesuprantu tavęs. Tu nepanaši į jokį kitą mano sutiktą vaiką. Nori atiduoti visus pinigus, už kuriuos rizikavai savo galva, kad nusipirktum tai, ką bandau įpiršti už dyką.
— Tu vadovaujiesi savo logika, o aš — savo. Kur dokumentas?
Jis nuėjo prie seifo, paslėpto po tapetais svetainėje, ir grįžo su popieriaus lapu.
— Štai jis, su visais parašais. Arklys tavo.
— O šie pinigai tavo.
Vytis virpančiais pirštais pasitrynė kaktą.
— Gal aš jau pernelyg senas. — Jis pažvelgė į sloką, nupieštą ant sienos. — Man reikėjo gimti prieš šimtą metų. Negaliu pakęsti pastaruoju metu pagedusių gyvenimo sąlygų.
— Kiek suplojai už fermą?
— Galėtum uždirbti šiuos pinigus, dar kelis kartus surizikavusi savo gyvybe, ar ne? Nejau niekada negirdėjai apie labdarą?
— Tol, kol pajėgiu dirbti…
— Užsičiaupk, — tarė jis. — Patylėk. Tu esi žmogus, kurį reikia prižiūrėti, nes dėl kažkokios priežasties tau trūksta normalaus žmogiško apdairumo. Nejau nori likusią trumpą gyvenimo dalį praleisti bėgdama nuo pabaisų? Kas tai, sukrėtimų poreikis, ar ką? Negi įprastas gyvenimas tau nėra pakankamai jaudinantis?
— Tiesiog visi man meluoja, įskaitant ir tave. Jei žmonės bent kelis kartus pasakytų man teisybę, aš, ko gero, su malonumu pasitraukčiau.
— Žmonės nesako tau teisybės, nes jos nėra. Nejau nežinai, kad gyvename šlykščiame pasaulyje?
Prieš mus išduodamas, jis suteikė man pakankamai laiko perkelti gyvūnus, ir aš buvau už tai dėkinga, nes nenorėjau palikti jų ten, kur niekas jais nepasirūpins. Gal jis galvojo, kad retai būdama namuose, aš neįkliūsiu kartu su Kisku bei Deronu. O gal tikėjo, kad bus geriau, jeigu krisiu pakirsta greitos kulkos ar kuokos, nei sloko nasruose. Kaip ten buvo iš tikrųjų, paaiškėjo jau gerokai vėliau.