Aš nė nesirengiau pasinaudoti jo ferma Ohajuje. Palikusi Vyčio žmogų kažkur Pensilvanijoje, pasamdžiau kitą vairuotoją, ir mes pasukome į Džersį.
Mano išsinuomotoje fermoje gyveno moteris, vardu Olgerė. Ji tiesiog paliko tėvų namus ir persikraustė čionai. Mano pasirodymas jos pernelyg nenustebino, nes tai buvo neprastas nekilnojamojo turto gabalas, ir ji greičiausiai žinojo, kad anksčiau ar vėliau kas nors prisistatys bei pareikš savo pretenzijas. Trokšdama ir toliau čia likti, Olgerė sutiko pasirūpinti arkliu, kale bei visomis katėmis. Daviau jai pinigų ir leidimą surasti kačiukams gerus namus. Kai jau įsitikinau, kad viskas gerai, palikau juos ir grįžau prie darbo.
Nusprendusi, kad daugiau nebus jokių kvailysčių ar beatodairiško metimosi į pavojų, atsargiai nuplūduriavau Žaliajame pasaulyje iki pat priešų teritorijos, o tiksliau iki ventiliacijos angų, kur metalinis vamzdis persmeigė žiedą. Jei dėl įvairumo nebūčiau nutarusi saugotis, tikriausiai nebūčiau atsidūrusi beveik pačiame plūduriuojančio dumblių debesies viduryje ir aptikusi jame Mikės.
Kol įnirtingai darbavausi nagais ir plūkiausi, stengdamasi išsivaduoti iš didelio išdrikusios augalijos gniutulo, mano akiratyje pasirodė negyvas veidas, po to moters liemuo ir pora žvynuotų kojų. Veide liko sustingusi skausmo bei siaubo išraiška, o akys buvo išsprogusios ir tarsi tebestebinčios. Neabejojau, kad plūduriuodama ji įsivėlė į jūros dumblius, ir šie neleido jai nugrimzti. Iš nelygios žaizdos gerklėje nepasirodė nė lašelio kraujo. Tai reiškė, kad mirtis ištiko ne dabar.
Kadangi dydžiu gerokai pranoko mane, tai tik su dideliu vargu išpinkliojau ją iš dumblių raizgalynės ir nusistūmiau tolyn. Aplinkui nesimatė nė gyvos dvasios, tačiau aš baiminausi, kad žudikas gali grįžti pažiūrėti, kaip laikosi lavonas, todėl pasistengiau kuo skubiau išsinešdinti. Tik įsitikinusi, kad niekas nebegresia, prastūmiau ją pro geltoną žiedą į pažįstamą kukurūzų lauką Peorijoje.
Net ir nežinodama, kas iš viso to išeis, aš paprasčiausiai nenorėjau palikti jos irti Žaliajame pasaulyje. Tiesa, turėjau šiokių tokių vilčių, kurios pasitvirtino, kai vientisos, žmogiškos ir apsirengusios nusileidome tarp kukurūzų eilių. Transmutavimas visuomet prilygdavo stebuklui, bet tą dieną įspūdis buvo dar didesnis, kai perrėžta ir šiurpiai atrodanti dvynės gerklė staiga tapo lygut lygutėlė.
— Tai kuri iš jūsų būsi? — paklausiau.
Sekundę viskas buvo ramu, o po to ją ištiko šokas. Ranka šoktelėjo prie gerklės, ir sugrįžo senas siaubas. Galiausiai suvokusi, kad nebėra jokios žaizdos, ji atsisėdo ir apsidairė. Dar kartą apsičiupinėjusi gerklę, iškriokė sesers vardą:
— Pate!
— Mačiau tiktai tave vieną, — tariau. — Kieno tai darbas?
— Ta prasme — kas mus nužudė? — pratarė sudrebėdama, tarsi kas nors būtų užmetęs už apykaklės ledo gabaliuką. — Jos vardas Erma. Ji žadėjo pasistengti įkišti mūsų kūnus ten, kur niekas jų nebesuras. Jos sėbrai laikė mus vandenyje, o ji išsitraukė peilį… Pate!
— Liaukis, gal mums pavyks surasti ją toje pačioje vietoje.
Dvynes nusitempė į Žaliąjį pasaulį ir papjovė todėl, kad jos suerzino Ermą. Šioji norėjo pasikalbėti su manimi, o jos leido man pabėgti. Visa tai išgavau iš Mikės per tą laiką, kol ieškojome.
Antrąjį kūną aptikome įgrūstą į plūduriuojančio kalno urvą. Permesta į M-1, Patė taip pat atsibudo tvirta, energinga bei mirtinai persigandusi.
Gal jos ir jautėsi man dėkingos, kad išgelbėjau jų kailius, tačiau nepasirodė labai informatyvios. Žinojo apie Ermą tiktai tiek, kad vieną dieną ši prirėmė jas mokyklos teritorijoje ir pagrasino pribaigti, jei nesugrąžins manęs. Aišku, jos pasiskundė Gorvynui, bet šis pareiškė, kad dvynės viską išsigalvoja.
— Iš mūsų tu nieko gero nepeši, — tarė Patė. Bent jau galvojau, kad tai Patė. — Žinome apie Ermą tiktai tiek, kad yra didelė ir pasižymi emio protu.
— Leiskit man trumpam pakeisti temą, — pasakiau. — Jūs šniukštinėjote mano kambaryje Mutate. Kodėl?
— Mums liepė Gorvynas.
— Gal sakė, kuriems galams?
— Tikriausiai visiškai be jokios priežasties. Žinai gi, koks jis paikas. Turėjome ieškoti bet kokio neįprasto dalyko. Lengvas darbas, kadangi neturėjai nieko panašaus.
— Ar kada nors pasakojote jam arba kam nors kitam apie mane?
— Ta prasme, kad mutuoji į tokią didelę gotę? Ne, mes niekam apie tai nesakėme. Gorvynas laiko mus idiotėmis ir niekad neužmezga rimto pokalbio. Esame jam tik sargūnės.
Dvynės buvo pergąsdintos ir be lėšų. Liepiau joms likti, kur yra, kol atnešiu truputį pinigų.
Deja, taipjau susiklostė, kad vėl jas pamačiau gana negreitai. O tuo tarpu nuskuodžiau per kukurūzus iki gilios pralaidos, tada stryktelėjau žemyn ir nudūmiau palei žemės linkį. Dingusi joms iš akių, pastebėjau mėlyną žiedą ir nėriau į Gotlandą, o ten žengiau į geltoną, grąžinusį mane atgal į rančą. Susibrukusi rankas'į kišenes, švilpiniuodama nukulniavau keliu, nesitikėdama jokių netikėtumų, nors netrukus paaiškėjo, kad tų netikėtumų tiesiog per akis.
Išvydus svetainėje besibūriuojančius žmones, visas mano ramumas bematant išgaravo. Kiskas sėdėjo atsilošęs kėdėje, jo burna buvo užklijuota lipnia juosta, rankos surištos priekyje, o už jo stovinti didžiulė moteris be perstojo baksnojo ginklu į sprandą. Deronas tysojo ant sofos, susiėmęs už kraujuojančio viršugalvio. Likusieji atvykėliai buvo sėdiniuojantys arba stoviniuojantys vyrai, tuščiais veidais spoksantys į savo vadę.
— Labutis, — tariau. — Gal kartais galėčiau iš jūsų paskambinti? Sugedo mano mamos mašina…
— Čiupkit ją, kol neišėjo už durų, — paliepė didžioji dama vos man sujudėjus.
Nedaug tenuėjau, vos tris metrus atatupsta, kol kažkas stvėrė mane už sprando ir parbloškė vidury kilimo.
— Palaukite, kol apie tai sužinos mano mamytė! — sušukau. — Jus, žmogeliai, reikėtų geriau supažindinti su įstatymais!
Erma apėjo Kisko kėdę ir sugrūdo ginklą man į burną. Iš parako skonio supratau, kad neseniai juo šaudė, tad ėmiau nerimastingai dairytis.
— Mes girdėjome, kad čia gyvena mutuolis, sugebantis gerai strykčioti žiedais, — pareiškė Erma.
— Iš tikrųjų? Ką gi, nieko apie tai nežinau. Mano mamos mašina… — Buvo nelengva kalbėti apžiojus vamzdį.
Plienas ėmė makaluotis po burną, barškėdamas man į dantis. Kiek supratau, vaikučių ji nemėgo.
— Užuot melavusi, geriau iš viso patylėk. Ką reikės, papasakosi vėliau, kai įkišime tavo mažą tuščią kaukolytę į geležinius spaustuvus.
Matyt, jie bijojo ką nors pražiopsoti ir aiškiai nepasitikėjo Vyčiu, nes pratūnojo čia dar dvi dienas, ir tik tada išsinešdino, kartu pasiimdami ir mus.
— Turi būti dar kažkas, — pasakė Erma. — Kažkas žymiai stambesnis už šiuo du paukštelius. Gal koks imtynininkas ar intermedijų apsigimėlis. — Retsykiais ji prieidavo prie mano kėdės ir imdavo būgnyti ginklu per galvą. — Kur didysis mutuolis, ožkele? Juk žinai, apie ką kalbu. Begemotas. Gargantiua. Tas, kuris nualino mus M-2.
7
Pakeliui į nuosavą oro uostą sėdėjau Ermai ant kelių užpakalinėje elektromobilio sėdynėje, o kairė jos ranka nestipriai laikė mane už plaukų. Visą tą laikąji be perstojo rangėsi, sukinėjosi bei šnarpštė kaip uodžiantis pėdsakus skalikas, o laisvos rankos pirštais nepaliaujamai barbeno į kelį. Kada ne kada stipriau sugniauždavo mano plaukus, tačiau darė tai be didesnių pastangų. Ko geroji netgi negalvojo apie mus ar kitus ją supančius žmones. O gal aš klydau. Gal ji svajojo apie kokį nors keistą malonumą, pavyzdžiui, galimybę padaryti iš mano galvos blyną arba sudaužyti Kišką su Deronu tarsi obuolius. Erma nebuvo itin panaši į intelektualę ir mažai šnekėjo.