Kelionė lėktuvu truko neilgai, o tada persėdome į kitą automobilį ir atsidūrėme vaiduokliškame mieste, kuriame bestovėjo tik keturi ar penki aukšti pastatai. Oras dvokė senais teršalais, o iš keliais kvartalais atokiau kūpsančio cheminio sąvartyno virto geltoni dūmai. Klupinėjau ant išsiklaipiusio šaligatvio, tačiau užteko Ermai kilstelėti savo dešinę ranką, ir aš išsyk įgijau sparnus. Aukštas pastatas, kuriame atsidūriau, dvelkė šalčiu bei kapaviete.
Jie uždarė mane rūsyje, atokiai nuo visų kitų. Nusistebėjau, ar tik kažkoks ankstesnis gyventojas nelaikė čia didelio gyvulio, mat grandinė, prie kurios mane prikaustė, buvo taip patikimai įtvirtinta į betoninę sieną, kad ją išlupti pajėgtų tik dramblys ar koks kitas begemotas. Ant kaklo man užsegė metalinį antkaklį, kuris trynė, braižė ir šaldė it ledinė apykaklė. Sėdėjau ant grindų ir spėliojau, kaip greitai pasigausiu plaučių uždegimą.
Kiekvieną sykį, kai kuris nors iš pagrobėjų užsukdavo manęs patikrinti, jis arba ji nešdavosi pliką lempą, nuo kurios tįsėsi iš pažiūros begalinis laidas. Dažniausiai apsireikšdavo Erma.
— Ar aš gausiu bent kokio maisto arba vandens? — kartą pasidomėjau.
— Užsičiaupk.
— Aš tik noriu žinoti…
— Užsičiaupk. Mes žinome, kad turi neįprastą draugužį, kuris gali it išprotėjęs šuoliuoti per žiedus. Mums tereikia jo vardo bei dabartinės buvimo vietos.
— Iš kur jūs žinote, kad tai ne ji?
Erma pasilenkė ir įbedė lempą į mano ranką.
— Tai kažkas didelis. Man sakė, kad su vaistais nieko iš tavęs neišpešime, tačiau radus laiko tai dar reikės išsiaiškinti.
Ji linksminosi tikrindama, kaip man sekasi atšokti nuo karštos lemputės, kaišiojamos prie pliko kūno. Buvo greita, o grandinė — ne per ilgiausia.
— O jeigu aš neturiu draugužio? — paklausiau, atsirėmusi nugara į sieną ir stebėdama šviesą.
Ji čiupo mane už kojos ir apvertė ore.
— Nori pasakyti, kad visus tuos dalykus M-2 išdarinėjai viena pati?
Leidusi man nudribti ant galvos, tęsė:
— Pabaigusi su tais dviem viršuje, aš žinosiu giliausias jų sielos paslaptis, nors kai dabar apie tai pagalvoju, man net bloga darosi.
— Deronas su Kisku ničnieko nežino. Jeigu juos paleisit, išklosiu jums viską, ko panorėsite.
— Tu tik moskitas. Tūnok sau ramiai, kol tavęs nepritrėškiau.
Kai ji išėjo, aš nugrimzdau į savigailos klaną. Jie neketino manęs paleisti, kitaip aprūpintų dalykais, palaikančiais kūną bei sielą drauge, pavyzdžiui, paklode ar bent jau kuo nors geriamu.
Nebesiorientavau laike ir nežinojau, ar diena, ar naktis. Kartą Erma suvarė man į ranką adatą, ir aš išsijungiau, kaip užgesinta lemputė. Kai atgavau sąmonę, ji šėlo tarsi išprotėjusi, gerokai mane pasvilino ir išpešė keletą kuokštų plaukų.
Vieną dieną ji atsivedė Deroną ir, apšvietusi patalpą tuzinu lempučių, pridaužė jį mano akivaizdoje iki sąmonės netekimo. Vargšelis neturėjo jokių galimybių. Manau, kad Ermos sieloje buvo tiek priešiškumo, jog ji galėjo sumušti bet ką. Kita vertus, ji buvo didesnė už normalų vyrą ir stipri kaip bulius. Kai Deronas galiausiai suvokė, kad niekas daugiau čionai neateis ir nesutrukdys, jo veido išraiškoje atsirado tvirtumo, ir jis pabandė su ja boksuotis. Tačiau Erma mokėjo ir tai. Ji tol talžė jo veidą akmeniniais kumščiais, kol prakirto lūpą bei antakius ir nulenkė nosį iš pradžių vienon, o po to — kiton pusėn. Nors ir tokia didžiulė, ji greitai judėjo.
Net ir tada, kai po jos spyrio trakštelėjusi nukaro dešinė Derono ranka, Erma nesiliovė talžiusi jo savo pavojingais kumščiais bei batais. Atatupsta pasitraukiau į kampą ir užsidengiau akis. Girdėjau, kaip jis nugriuvo, kaip Erma jį pakėlė ir vėl partrenkė, tol tvatindama, kol galų galėjai nusibodo, ir ji ištrenkė Deroną pro duris.
Žinojau, kodėl Erma dar nesiėmė manęs. Ko gero, aš ištverčiau ilgiausiai penkiolika sekundžių, o ji dar nebuvo pasirengusi paversti mane lavonu. Jau po pirmųjų dviejų dienų būčiau išklojusi jiems viską, kas juos domino, tačiau jie manęs neklausė ir netgi nesiklausė. Lyg būčiau epizodinė šios situacijos veikėja, kažkas, gyvenęs rančoje, tačiau nenuveikęs nieko reikšmingesnio.
Per trumpas ir smurtingas jų ekskursijas į mano drėgnas, šaltas bei purvinas gyvenamąsias patalpas išsiaiškinau, kad jie tikėjo, jog Kiskas pasamdė mutuolį meistrą, tuo tarpu aš buvau lyg raudonoji silkė, nukreipianti šniukštinėtojus nuo tikrojo pėdsako. Nors ir vaikščiodavau į M, kur dėdavosi pavojingi dalykai, dariau tai anaiptol ne kaip pagrindinė šnipė. Jeigu Erma su savo komanda nebūtų patikėjusi šiais paistalais, tai, ko gero, jie būtų padalinę mane į mikroskopines daleles, stengdamiesi išplėšti tiesą. Tačiau jie paliko mane ramybėje ir visą savo dėmesį sutelkė į Deroną su Kisku. Nors šie galiausiai palūžo ir išpliurpė tiesą, jog aš buvau vienintelė jiems dirbanti mutuolė, Erma, veikiama savo gausių ir labai įvairiapusių klaidingų pažiūrų, tuo nepatikėjo. Be to, jos viršininkai būtų daug daugiau išlošę, paskirdami šią užduotį žmogui, nesistengiančiam išpešti iš savo darbo pernelyg daug pasitenkinimo. Ji taip įsitraukė į tai, ką darė, jog pamiršo savo pirminį tikslą, o kai susiprato, jos aukos jau nebegalėjo suteikti jokios informacijos.
Nežinodama, kaip sekasi Kiskui, tysojau ant šalto betono ir svarsčiau, ar Deronas atlaikė talžymą. Išalkusi ir ištroškusi, drebanti iš baimės ir nuo peršalimo, mėginau neleisti tamsai užvaldyti mano proto.
O tada Erma atėjo manęs pribaigti. Nors ir beveik įvykdę savo užduotį, jie taip ir nesužinojo to, ką norėjo sužinoti. Mano grobėja buvo pertekusi pasibjaurėjimo žmonija. Kitą pusvalandį ji praleido sukinėdama pirštus iš sąnarių, o aš arba klykiau, arba žadėjau viską papasakoti, jei tik ji įleistų Kišką arba Deroną, kad įsitikinčiau, jog jie vis dar gyvi. Tačiau Erma nė nemanė meilikauti ar maldauti bei neatvedė mano draugų, todėl padariau išvadą, jog iš jų nebeliko nieko rodytino. Nepalūžau net tada, kai ji sulaužė nykščius, tad tikriausiai nusprendė, jog tiktai gaišta laiką. Arba ją užvaldė kraujo kerštas.
Kai Erma kyštelėjo man prie veido savo lempą, pastebėjau, kad į mane tarsi mėsinga lavina atskrieja jos didžiulis dešinysis kumštis, ir pagalvojau, jog šis smūgis bus man paskutinis. Turėjau mažai laiko, kad į jį sureaguočiau. Labiausiai stengiausi praplėšti savo akių vokus, kad galėčiau pamatyti, į kurią pusę man mestis. Tamsios Ermos akys buvo kupinos pasipiktinimo, o putnios lūpos papūstos iš nepasitenkinimo. Mano kairės akies vokas prasivėrė pačiu laiku, kad spėčiau pastebėti baltą luitą, atzvimbiantį per erdvę tiesiai man į galvą. Pasitraukiau ne apgalvotai, o greičiau instinktyviai. Kadangi ji buvo tokia įsiutusi, jog regėjo ne geriau už mane, tai tikriausiai nepamatė, kaip aš skubomis žengtelėjau atatupsta. Man nepavyko visiškai išvengti smūgio, tačiau, prieš užgęstant vidinėms šviesoms, spėjau su viltimi pagalvoti, kad mano smegenys gal ir nepapuoš šių sienų…
Mane atgaivinęs senas valkata pareiškė, kad prieš šešias dienas, ieškodamas kaimynystėje kokių nors gėrybių, pastebėjo mūsų šutvę, įžengiančią į šį namą. Slapstydamasis tarp griuvėsių, jis tol trynėsi aplinkui, kol pamatė išeinant penkis žmones. Tai reiškė, jog trys liko viduje. Anot jo, pirmosiomis dienomis girdėjosi daug triukšmo, bet po to, kai penkiukė pasišalino, daugiau daugiausia atsklisdavo lango girgždesys. Valkatai sukilo smalsumas, tad jis nutarė atsargiai pasidomėti.