Nežinau, kaip jis nutraukė mano grandines, nes nuolat atsijunginėjau. Galbūt, tiesiog pergraužė į dvi dalis. Tiesa, vėliau jis lyg ir minėjo, kad susirado plaktuką bei kirstuką ir iš širdies jais pasidarbavo, kol atkabino mane nuo sienos. Vyriokas nuolat kartojo, kad lauke turi karutį, kuriuo ketina pristatyti mane į už dvidešimties kilometrų esančią ligoninę. Aišku, už atlygį. Kai pareiškiau, kad jam nepavyks taip toli nugabenti šiuo karučiu trijų žmonių, jis patikino, jog, neskaitant jo, aš buvau vienintelis gyvas daiktas visame pastate.
Jis užkopė, o aš užšliaužiau per tris laiptatakius iki kambario, kuriame tysojo Kiskas su Deronu. Valkata pašvietė žibintuvėliu į jų nuogus kūnus, ir, kol aš verkiau, atliko dar vieną veidrodžio mėginį, tikrindamas, ar iš jų šnervių sklinda bent mažiausia ūkanėlė. Galiausiai pareiškė, kad viename iš jų gal dar ir liko šiek tiek oro, tačiau pridūrė, kad mūsų abiejų gabenimas visus tuos kilometrus kainuos man viską, ką turėjau abiejose — beje, jo jau iškraustytose — džinsų kišenėse.
Tikriausiai savo geresniais laikais jis užsiėmė svorių kilojimu, tačiau, tiesą sakant, niekad šito ir nesužinojau, nes, ilgai negaišavęs, valkata iškrovė mus priekiniame ligoninės prieangyje ir išsinešdino su beveik keturiais šimtais mano dolerių.
Gydytoja pareiškė, kad mano galvoje tūno trombas, kuris artimiausiu metu gali mane pribaigti, o aš nusistebėjau, ką gi jis ten dar veikia po tiek mėnesių. Tada ji irgi nusistebėjo ir pareiškė, kad gal geriau padarys dar keletą tyrimų, nes paprastai trombai ilgai nedelsia. Paprašiau jos nesivarginti.
Aš ne itin pergyvenau dėl savo būklės. Kadangi po meilaus Ermos kepštelėjimo likau vientisa ir be nepataisomų sužalojimų, dar kartą paprašiau gydytojos nesukti sau galvos dėl mano maudžiančios kaukolės. Kur kas daugiau nerimo man kelianti Kisko sveikata. Ji atsakė, kad visiškai tuo nesistebi. Nepaisant to, jog buvome labdariniai atvejai, mums būsiąs paskirtas pats geriausias gydymas, koks tik įmanomas šiame amžiuje. Ir vis dėlto neverta tikėtis stebuklų. Juk gydytojai tėra tik žmonės.
Po trijų mėnesių mudu su Kisku išėjome pro paradines duris. Mus pasitiko ankstyvas sniegas. Ėjome susikibę už rankų, kadangi jis visiškai nesiorientavo aplinkoje. Keletą pastarųjų dienų ploviau grindis gatvės gale esančioje skerdykloje, ir to, ką uždirbau, pakako kelionei autobusu iki Džersio.
Olgerė nudžiugo mane pamačiusi, nes jos lėšos po truputį seko. Pasamdžiau mieste brigadą, kad įrengtų Kiskui guminį kambarį, po to užrakinau jį ir žiedais nukeliavau į rančą. Aptikau ją tokią nusiaubtą, kad nebebuvo ką pasiimti, nebent seifą, paslėptą svetainės sienoje. Visa kita buvo sulaužyta arba dingę. Išvogtos visos tvoros, o taip pat priekinio ir galinio priebučių sienojai. Kadangi atvykau tiktai pasiimti pinigų, tai pernelyg nenusivyliau. Sinoptikai numatė šaltą žiemą, tad ilgainiui bus ištampyti malkoms ne tik ūkiniai pastatai, bet, ko gero, ir pats namas. Iki pavasario nebeliks nė ženklo, kad kažkada ten gyvenau su vienu draugu, vienu pusdraugiu ir vienu išdaviku. Keista, kaip visa trijulė neatsiejamai tūnojo mano mintyse.
Kartu su Olgerė sugebėjome pratempti žiemą, leisdamos Kiskui pasprukti vos vieną vienintelį kartą. Tądienąji pakurstė atvirame židinyje kaitrią anglies bei medžio ugnį, o aš storai apsitūlojau ir išėjau jo ieškoti. Užtikau viena pižama gulintį sniego pusnyje ir klykiantį iki išprotėjimo.Nesipriešino man, nes jau buvo išsekęs po kautynių plikais bei kruvinais kumščiais prieš ištisą demonų legioną, tad parsivedžiau jį atgal į namelį, nuprausiau ir aprengiau ilgais apatiniais, o po to vėl uždariau jo kambaryje, apšildomame elektriniu kaitintuvu, paslėptu po guminiais apmušalais.
Kiskas buvo pernelyg nepatikimas, kad turėtų kambaryje praustuvą ar klozetą. Olgerė išlaukdavo, kol jį apimdavo viena iš ašaringų nuotaikų, o tada apkuopdavo jį patį bei jo aplinką, kiekvieną kartą apšaukdama jį kiaule. Jis ne visada būdavo pasiutęs. Retkarčiais pasidarydavo ramutėlis ir netgi atrodydavo protingas, nors niekada nekalbėdavo. Tokiais atvejais leisdavome Kiskui sėdėti su mumis prie vieno stalo. Artėjant pavasariui jam nuėmė paskutinius gipso įtvarus.
Tą žiemą mudu su Olgere maža ką galėjome nuveikti, nes daugiausia sėdėjome prie židinio ir stengėmės nesušalti. Ranča turėjo pakankamai didelį generatorių, galintį aprūpinti energija visas mašinas bei šviesos instaliacijas. Tuo tarpu mūsų fermoje tebuvo vienas mažas generatoriukas, skirtas guminiam kambariui. Daugiau neturėjome jokių patogumų. Pasišviesdavome žvakėmis, o šildymui bei maisto gaminimui naudojome anglį bei malkas. Tiesa, turėjome tekantį vandenį. Galėjo nutikti ir taip, kad po pirmojo tikro atlydžio kam nors, atvažiavusiam traktoriumi iš miestelio pasidomėti, kaip gyvuojame, beliktų išgabenti mūsų kūnus ir pranešti apie mirtį.
Šalčiui slūgstant, Kiskas vis labiau rimo, tačiau įvykęs žemės drebėjimas viską taip pablogino, kad teko savaitei uždaryti vyrukąjo kambaryje. Vos prasidėjus virpesiams, jis puolė iš namo ir nuliumpino per sniegą, verždamasis į kažkokį jam vienam težinomą tikslą. Vijausi ištisą mylią, kol galiausiai išseko jo adrenalino versmė.
Nors ekspertai tokio drebėjimo nepavadintų stipriu, viskas priklausė nuo požiūrio taško. Žmonės, stebintys, kaip griūva tiltai, galvojo, kad tai didžiausia nelaimė, kokią teko patirti, ir lygiai tokios pat nuomonės buvo tie, kurių namai virto griuvėsiais. Valdžios vyrai pareiškė, kad nėra dėl ko panikuoti, kad antrojo ir trečiojo matmenų judėjimas už mūsiškio ribų ar net kiaurai jį sukėlė šiokį tokį dirvožemio sąslūgį ir panašiai. Aš žinojau geriau, beje, kaip ir Kiskas. Jis galėjo būti giliai nugrimzdęs į psichinę traumą, tačiau jo dvasia nebuvo tiek paralyžiuota, kad neatsilieptų į miegančio leviatano krustelėjimus.
Vyliausi, kad pavasaris pagerins jo sveikatą. Tais metais jis buvo ilgas ir puošnus, vienas iš tų, kada medžiai bei krūmai sprogsta ir žysta, kol visas pasaulis tampa panašus į didžiulį sodą.
Olgerė išnešė paskutinį kibirą pelenų ir ėmėsi šveisti sienas, tuo tarpu mudu su Kisku tingiai vaikštinėdavome. Laukiau, kada jis prabus ir vėl sugrįš į gyvenimą.
— Blogiausias vaikštomojo užsisklendimo atvejis, kokį teko matyti, — įvertino miestelio gydytojas. — Dažniausiai, esant tokiai prastai būklei, jie tiesiog atgula ir ima taip sąžiningai merdėti, kad tenka jungti prie gyvybės palaikymo sistemų. Aišku, kai taip elgiasi šiomis dienomis, tai ir numiršta, nes trūksta įrangą maitinančios energijos.
— Pasakykite man ką nors džiugesnio, — paprašiau.
— Jei neskaitysime prastai veikiančių smegenų, visa kita yra puikios būklės. Rentgenas rodo, kad visi lūžiai sugijo, tik dešinys petys liks šiek tiek silpnesnis. Beje, jūs man taip ir nepapasakojote, iš kur tie lūžiai. Gal jis susipešė su kukurūzų kapokle?
— Kuo galimajam padėti?
— Niekuo. Jam nieko blogo. Tiesiog turi perkelti dėmesį už nuosavo rūko ribų, ir tiek. Sakyčiau, jog tikimybė, kad tai nutiks per artimiausius penkiasdešimt metų, lygi nuliui. Patarčiau geriau atiduoti jį į namus, esančius ant anos kalvos, ir palikti. Ten ne taip jau ir blogai.
— Dėkoju.
— Aš tik noriu draugiškai padėti. Nežinau, kas jam nutiko. Skausmas yra pats subjektyviausias dalykas pasaulyje, netgi subjektyvesnis už skonį ar nuomonę. Kas nors kitas galėtų pereiti per tokią mėsmalę ir likti sveikutėlis, kai tuo tarpu dar kitas pakvaištų vos įpusėjus išmėginimui. Su žmogaus protu nevalia išdykauti. Savo laboratorijoje turiu aparačiuką, kuris gali suminkštinti tau smegenis vien silpnai pašvietus į akis. Nuvesk savo tėtušį į tuos namus ant kalvos ir tark jam sudie.