Kadangi nuo mano paskutiniojo apsilankymo M buvo prabėgę jau nemaža laiko, tai, grąžinusi Kišką fermon, patraukiau į Vandenų pasaulį, nusiteikusi ilgokai ten pamirkti. Plūduriavimas bei dreifavimas žaliame vandenyje padėjo mąstyti. Atrodė, kad man reikia daug ką nuveikti, tačiau neturėjau jėgų apie tai net pagalvoti. Reikėjo ištirti metalinę siją, o taip pat įkalinantį plaukūnus tinklą, be to, būtina susirasti Krofą ir jį pakamantinėti. Laukė daugybė darbų, iš pažiūros nesuskaičiuojamų problemų sprendimai slypėjo už pat apčiuopos ir regos ribų, tad tereikėjo vieno dalyko — veikti.
Prisiversdama palikau trečiąjį matmenį ir persikėliau į antrąjį, triukšmingai įpuldama į tai, ką laikiau varikline Gotlando šachtoje. Nors man pasisekė, tačiau ne tiek, kad išvengčiau didelio išgąsčio bei pašėlusios kelionės.
Variklinė tebuvo laikinas dalykas, dabar paverstas kampine vamzdžių jungtimi arba apskritai išardytas ir pakeistas sandūra.
Vos spėjusi materializuotis gotės kailyje, pasijutau esanti vidury juodo sūkurio. Išsyk pasimečiau, kadangi Gotlandui nebūdingi tokie reiškiniai. Nepaisant to, skendėjau kažkokiame tirštame skystyje, kuris, blaškydamas mane nuo vienos sienos prie kitos, taip greitai sruveno iš pirmojo vamzdžio į antrąjį, kad apie kokį nors pagrindą po kojomis nebuvo kada nė pagalvoti. Akivaizdu, kad manęs laukė beprotiškas pasivažinėjimas, tad kiek galėdama atsipalaidavau ir leidausi vartaliojama bei plukdoma vamzdžiu tolyn. Kartais slysdavau, trindamasi į lubas ar šoninę sieną, tačiau visą laiką skystis nešė mane priekin. Tai nebuvo vanduo, purvas ar derva. Skoniu priminė rūgšties bei dumblo derinį.
Gotės būsena suteikia tą pranašumą, kad gali matyti bet kokioje ir beveik pro bet kokią medžiagą. Aišku, galiausiai aš pakliūsiu į kažkokią kitokią aplinką, bet kadangi sunku tikėtis, jog tai bus malonu ar bent jau priimtina, geriau būtų kuo greičiau iš čia išsikapstyti.
Turėjau vieną vienintelę galimybę ir nedelsdama ja pasinaudojau. Nežinojau plūstančios rūgšties galutinio tikslo ir šią akimirką nenorėjau jo žinoti, tad vos išvydusi toliau dešinėje kažką panašaus į geltoną šviesą, kiek galėdama pasisukau ir nėriau jos pusėn. Po sekundės išdribau Žemėje ant aukštos smėlio krūvos viršūnės, nusiritau šlaitu ir tėškiausi ant šiurkštaus karjero grunto.
Išsyk pasigailėjau, kad palikau vamzdį. Gal nieko drastiško jame nebūtų nutikę, be to, galėjau sužinoti, kam skirtas rūgštusis tirpalas. Dabar jau nebegalėjau rasti kelio atgal į vamzdį, nes per tą laiką, kol ritausi smėlio krūva žemyn, suteikęs man praeigą žiedas spruko šalin ir dingo iš akiračio. Netgi nespėjau pamatyti, kokia jo spalva.
Kitą dieną telefonu padaviau skelbimą į “Big City Bugle”: KROFAI, SUSITIKIME ANTRADIENIO VIDURDIENĮ PEORIJOJE. Po to kiekvieną antradienį žiedu keliavau į tą kukurūzų lauką patikrinti, ar pasirodė mano senas pažįstamas atsiskyrėlis. Pusvalandį palūkuriavusi, vėl grįždavau atgal.
Išgirdusi, kad Bostone yra keli žiedų ekspertai, aplankiau vienąjų aukštojo mokslo instituciją, kur jaunas sekretorius išdidžiu tonu pareiškė, jog daktaras Ektris nešvaisto laiko pokalbiams, juo labiau su pienburniais. Padėkojusi skubiai išsinešdinau. Atrodė, kad Vašingtonas buvo ne vienintelė Ektrio pamėgta vieta.
Vieną dieną bedūmodama Vandenų pasaulyje, kaip gera būti vienaląste besmegene būtybe, besirūpinančia tik tuo, kur kitą kartą paėsti, plaukiojau ir dreifavau su mažų sūkuriukų sukeltomis srovėmis, kol aptikau didžiulįjūros dumblių gniutulą, tapusį dviejų moterų ir dviejų vyrų kapinėmis. Jie buvo taip patikimai apraizgyti, kad niekada nebūtų savaime išslydę lauk.
Atnarpliojau juos ir vieną po kito išstūmiau pro geltoną žiedą į gatvę Nebraskoje, kur jie prisikėlė sveikutėliai, tačiau pilni išgąsčio ir kamuojami blogų prisiminimų.
Patariau jiems keliauti namo ir pamiršti, kas nutiko, [tariu, jie plaukiojo, užsiėmę vien savo pačių reikalais, kai staiga tiesiog iš niekur išniro tinklas, susėmė juos ir nunešė ant sijos platformos, kur neįprastai didelė plaukūnė nudėjo juos harpūnu.
Viena iš moterų pasiskolino iš manęs autobuso bilietui ir išsinešdino kiek galėdama toliau, tuo tarpu kiti patraukė į policijos nuovadą, esančią už kvartalo. Aš pati pasekiau pirmosios moters pavyzdžiu.
— Tavo bėda ta, kad nesijauti laiminga būdama našlaitė, — pareiškė Gorvynas. — Pasąmonėje tu ieškai šeimos.
Šis pokalbis įvyko po kelių dienų. Aš sėdėjau priešais mokyklos direktorių ir uodžiau nuo jo sklindantį plėktelėjusi kvapą. Atsidūriau čia po to, kai užsukusi į prekybos centrą ledinukų, įkliuvau energijos nestokojančiam, tačiau nerandančiam ko nusitverti pareigūnui. Teko rinktis tarp Mutato ir policijos nuovados, tad pasakiau jam mokyklos adresą.
— Kurios aš nė iš tolo nesitikėjau čia rasti, — atsakiau Gorvynui. — Kaip laikosi trečiojo aukšto smarkuolės? Vis dar išsilieja ant gyventojų?
— Tarytum jos kada nors būtų tai dariusios.
— Jums žymiai geriau sektųsi čia tvarkytis, jeigu nebūtų manęs.
— Be jokios abejonės, tačiau yra toks dalykas, kaip įstatymai, o jie saugo tokias būtybes kaip tu. Sveika sugrįžusi.
— Kažkodėl niekur nematau Patės su Mike.
— Atrodo, jos pakėlė sparnelius. Gal rado geriau apmokamą darbą. Apgailestauju, kad jų nebėra, nes tai tikrai geros sargūnės.
— Tol, kol esu čia, šiek tiek pasiblaškysiu po žiedus.
Nors ir kaip atidžiai sekiau laikraščius, nieko neaptikau apie moterį bei du vyrus, nuėjusius į policiją pranešti apie jų pagrobimą ir nužudymą.
Po savaitės žingsniavau su Kisku per fermos ganyklą, stipriai įsikibusi į vieną jo ranką, kad negalėtų pabėgti. Jis visada tapdavo ramesnis, kai kas nors rasdavo laiko jį paliesti ir su juo pasikalbėti.
— Atėjo metas didžiajam eksperimentui, — tariau. Stovėjau priešais jį, o jis sėdėjo ant rąstgalio ir spoksojo į dangų, retkarčiais sumirksėdamas. — Toliau taip negali tęstis. Gydytojas sako, kad tai kenkia tavo smegenims.
Ore skraidė žiedai, ir aš pasikviečiau ryškiai mėlyną. Jo vainikas priminė marmurą, kai kur tamsų ir vientisą, kai kur ruožuotą.
— Tu žinai, kas yra periferinis regėjimas, — pasakiau prieš mane sėdinčiam vyrui. Tomis dienomis Kiskas maža ką suvokė, bet aš kalbėjausi su juo, nes buvau susijaudinusi. Egzistavo tikimybė, jog po kelių minučių kris negyvas.
— Kartais mes matome daugybę dalykų, kurie yra už tiesiosios mūsų regos linijos, tiesiog pačiais mūsų akių kampučiais, — tęsiau. — Kaip ir šešėliai, jie ne visada būna realūs, bet jei ten yra, vadinasi, jie tikri, ir net jei mes matome tik mažytę jų dalelę, jie jau kažką mums reiškia.
Vėjas kedeno mūsų plaukus, košė mane kiaurai, vertė nerimauti, kad draugužis neperšaltų. Nors gal geriau jam būtų numirti, nei likti tokiu kaip dabar?
— Vienintelė priežastis, kodėl mes čia, yra tavo dažnas mirksėjimas, — pareiškiau. Kiskas spoksojo į dangų, lyg niekad anksčiau nebūtų jo regėjęs. — Tikrai nereikia gėdintis, kad tave sumušė ir kankino pamišėlė. Gali nepergyventi, ji atsiims savo. Tai, kad ji tau parodė, kaip atrodo pragaras, dar ne priežastis gūžtis ir atsisakyti priklausomybės žmonių rasei. Bet kokiu atveju, tu mirksi, ir ilgainiui aš pastebėjau, kad darai tai tik tada, kai netoliese yra žiedų. Taip, kaip dabar. Ar supranti, ką sakau?
Gydytojas pareiškė, kad Kiskas turi pats išsikapstyti iš savo kiauto. Negalėjau sugalvoti geresnio būdo, kaip tai įgyvendinti. Mano sumanymu vyras turėjo atsistoti nugara į mane, o aš — apglėbti jį per juosmenį.
Žiedas nusileido priešais mus ir lėtai pasislinko kairiau, kur Kiskas galėjo geriausiai jį matyti, jei iš viso matė. Jeigu ne, Gotlande atsidursiu tik aš viena. Liko neaišku, kas nutiks jam ar mums abiem, jei jis matys tik dalį žiedo, tačiau nė nemaniau sukti sau tuo galvos. Šiaip ar taip, jis turėtų nenorėti ar nepajėgti atsispirti spurgos vilionėms.