— Man tik įdomu.
— Suprantu. Prašau, pasisergėk beždžionių. Jei žaisi su narvo užstūma, gali ją atlaisvinti, ir jos išsigaus lauk.
Tą vakarą pavalgiusi sėdėjau savo mėgiamame poilsio kambaryje ir mąsčiau apie Kišką bei Ermą. Kažkodėl tomis dienomis jie buvo neatsiejami mano mintyse. Kodėl ta boba taip menkai stengėsi mane pribaigti? Vaizduotėje aš vėl mačiau save prikaustytą tamsiame rūsyje, ligotą bei drebančią nuo minties, kad ji žudo Kišką ir Deroną. Vytis netikėjo, jog M mane lydėjo bendrininkas, kuris atlieka visą nešvarų darbą, kai aš pati tiktai įtvirtinu savo gerą vardą bei susirenku vokelius su atlyginimu. Nors jis tiksliai nežinojo, kaip veikiu, visos mūsų pažinties metu neprasprūdo nė menkiausia užuomina apie mano slaptą partnerį.
Tokia buvo mįslingų klausimų, kartkartėmis sugrįžtančių pabakštinti mano sąmonės, esmė. Kieno galvoje kilo idėja apie mano partnerį? Jei tai Kisko ar Derono išsigalvojimas, Erma turėjo jį išpešti, kai laikė juos prirėmusi ant mirties krašto, pasirengusi pasiųsti anapus. O kaip Vytis? Nepaisant to, kąjis papasakojo Ermai, šioji išklausė ir visą tariamą tiesą, kurią išgirdo iš palaužtų aukų lūpų. Visai pagrįstai galima manyti, kad nevidone greičiau patikėtų kankinamais vyrais, nei sveiko neliesto išdaviko pasaka.
Tad kas gi belieka? Tik pati Erma. Ji galėjo perlaužti mane kaip kreidelę, bet štai aš čia tvirta ir žvali. Ji galėjo pasirūpinti, kad mano kūnas iki pasaulio pabaigos atgultų į gilų kapą, tačiau aš tupiu Mutate, apsirijusi ledų ir kenčiu dėl sutrikusio virškinimo.
Besėdint ir taip besvarstant, mano galvoje užgimė keista mintis. Erma niekad neketino manęs pribaigti; ne tik nuo tos akimirkos, kai susitikome rančos svetainėje, bet, ko gero, dar nuo anksčiau. Mano sulaužytas pirštas bei smūgis į žandikaulį jai tebuvo lengva mankštelė.
Mano apmąstymus nutraukė iš užnugario prisėlinęs Tedvaras.
— Jeigu nežinočiau, kad tau tarp ausų tik tuščia erdvė, galėčiau prisiekti, jog ką tik mąstei, — pareiškė.
— Dink, kol negavai į skudurus.
— Šis kambarys yra tiek pat tavo, kiek ir mano.
— Įdomu, kas tau primalė tokių nesąmonių? — paklausiau stodamasi ir ruošdamasi imtis reikšmingesnių veiksmų. Jis mikliai spruko už durų ir atsistojo koridoriuje, susinėręs ant krūtinės rankas bei kvailai šypsodamasis.
— Tu bjauriausia iš visų mano matytų mergiščių.
— Tu riebiausiais iš visų mano matytų skretenų.
— Tu kvailiausia iš visų kada nors gyvenusių vėplų.
— Mano pažymiai geresni už tavo, vadinasi, tavasis IQ toks pat, kaip lavono.
Jis tyčia seiliojosi, drabstydamas sau ant krūtinės.
— Ant mano rašomojo stalo gulėjo saldainio batonėlis, o dabar jo nėra.
— Ak, taip, ruošiausi už jį padėkoti. Kitą sykį išsirink su daugiau riešutų.
— Kitą kartą apšlakstysiu jį aršeniku. — Jis pasiglostė gumbą galvoje, įsigytą tądien sporto salėje, kai, nutaręs išmėginti ant manęs gatvės muštynių stilių, pargriuvo užkliuvęs pats už savęs. — Esi tokia liesa bei šlykšti, kad net tėvai tavęs nenorėjo, kitaip nebūtum našlaitė. Kertu lažybų, kad tave ištrenkė vos gimusią.
Nusivijau jį koridoriumi ir spėjau sykį padoriai uždrožti, kol jis įsmuko į savo kambarį ir užsirakino. Nors ir nutukęs, tas nenaudėlis lakstė lyg ant sparnų.
Gropas puikiai padėdavo man atsipalaiduoti, tad nuėjau pas jį, išleidau iš narvo, ir mes pasimetėme sviediniu. Jo diržingi, gumbuoti pirštai giliai susmigdavo į paplūdimio kamuolį, o porą sykių man pasirodė, kad tuoj suleis į jį ir dantis. Jis buvo labai protinga šimpanzė, rudaveidis ir riestanosis, maždaug metro su ketvirčiu ūgio bei tikras mitruolis. Gorvynas visada pakeldavo vėją pastebėjęs, kad buvau išleidusi vieną iš jo gyvūnėlių. Niekad jam nesakiau, kad Gropo draugiją vertinau labiau, nei Tedvaro, tačiau jis neabejotinai tai žinojo. Mokykloje turėjau nedaug mano amžiaus draugų, ir visi jie buvo išvykę vasaros atostogų, tad beliko nepaliaujami karai su Tedvaru, kurių šis, kaip atrodė, tiesiog troško, bei Gropas, už kurio egzistavimą buvau dėkinga, nes jam bent jau pakako proto suvokti, jog draugija geriau už vienatvę.
Susėdę ant grindų, pasidalinome bananą, o po to jis užmigo, pasidėjęs galvą man ant krūtinės, tuo tarpu aš, atsirėmusi į sieną, mąsčiau apie savo problemas.
Labiausiai reikėjo saugotis Tedvaro per kūno kultūros pamokas. Įsibėgėjęs jis galėjo būti grėsmingas kaip taranas, tad tekdavo nuolat dairytis, kad laiku pastebėčiau, kaip, plevėsuodamas raudonomis garbanomis, seilėdamasis bei suraukęs antakius, atidunda tiesiai į mane. Aplinkui būdavo per mažai mokinių, kad galėčiau tarp jų pasislėpti. Man gerai sekdavosi ant virvės bei buomo, taip pat galėjau prilygti bet kuriam mano ūgio žmogui bėgime bei komandiniuose žaidimuose. Deja, visi kiti klasiokai buvo aukštesni už mane, tad kiekvieną dieną atsilikdavau bėgimo takelyje, o grįžusi į kambarį susiskaičiuodavau naujas mėlynes, įgytas kontaktinėse sporto šakose.
Žinojau, jog Gotlandas pernelyg didelis, kad pajėgčiau jį apieškoti, bet vis tiek bandžiau, iš pradžių apsukdama visas pažįstamas dažnai lankomas vietas, o po to nuklysdama į neištirtus plotus. Aš tol klaidžiojau po šį matmenį, kol nuo jo pasidarė bloga.
— Grupę išardė pamišimas, — tarė Krofas. Buvo vėlyva popietė, o jis pyko, kad sugebėjau jį surasti. — Jau sakiau, kad nieko nežinau apie jokį sąmokslą. Dėl Dievo meilės, ką padaryti? Sukelti žemės drebėjimus? Eik jau! Taip, mes buvome šešiese, bet aš jau tai minėjau. Kitų tarpusavio santykiai buvo artimesni, nei su manimi, nes aš stengiausi laikytis nuošaliau. Beprotystė kilo prieš pat mus susemiant bei implantuojant radijo siųstuvus, o jos auka tapo Apis. Turbūt jo smegenys neatlaikė jo ego ar kažkas panašaus. Man atrodė, kad tai pagydoma būsena, bet jam ši mintis pasirodė neverta jo lygio. Ne, aš nežinau, kas nutiko kitiems, ir nebuvau sutikęs ko nors vardu Ektris, Erma ar Kiskas. Tik žinau, kad į tai buvo įsivėlęs toksai Badas Džiupiteris, nors negaliu pasakyti, kokiu būdu.
Krofas nepatyrė jokių finansinių sunkumų, nes, būdamas vienas iš autoritetingiausių pasaulyje žiedų specialistu, užkalė nemažą sumelę ir turėjo įžvalgumo prieš dingdamas Gotlande perkelti dalį pinigų į slaptas banko sąskaitas. Dabar jis gyveno tykų gyvenimą, kuris pagyvėdavo tik pajutus poreikį išvengti tam tikros parduotuvės ar kitos viešos vietos.
— Taip, man rūpi tai, kas vyksta, tačiau visi mano kontaktai yra nutrūkę, — tarė jis.
Sėdėjome pigioje užkandinėje už dvidešimties kilometrų nuo. jo gyvenamosios vietos, valgėme spagečius ir, po teisybei, springome nuo dūmų, kuriuos skleidė ant visų sienų degančios žvakės. Beje, jų dar visiškai nereikėjo, kadangi pakako iš lauko krintančios šviesos.
— Aš buvau įtakingas asmuo, — tarė Krofas seno atsiskyrėlio ar visiškai puolusio valkatos balsu. — Ko tu šaipaisi? Nesvarbu.
Valgyk pietus. Beje, tau reikėtų priaugti svorio, kad galėtum normaliai lytiškai subręsti.
Man jis patiko, ir norėjau, kad būtų mano tėvu. Kaip supaprastėtų mano gyvenimas, jei turėčiau su kuo aptarti savo bėdas, išpažinti nuodėmes ir dalinti nuoširdžius, bet tuščius pažadus. Kitapus gatvės įsikūrusio banko darbuotojai uždegė savo žvakes ir ruošėsi vakariniam antplūdžiui. Kadangi jie buvo įsirengę nedaug ventiliatorių, viduje turėjo būti kaip krosnyje. Kampe stovėjo jų kompiuteris, energiją ryjanti būtinybė, o gal prabanga mirgančiomis lempelėmis, patikimais elektroninės veiklos modeliais ir platinine išore. Bankininkystė yra grynas malonumas, bent jau taip skelbėjų reklama.