— Papasakokite man apie beprotystę, — paprašiau.
— Apie Apį? Jis visada buvo truputį ekscentriškas, visuomeniškas kaip baslys ir nė pusės tiek draugiškas, tačiau visuomet sukdavosi įvykių sūkuryje. Visi manėme, kad jis pasiekė savo, nes prieš mutuodamas kimšo save narkotikais. Nežinau. Tai buvo velniškai įdomus darbas, o dabar, žvelgiant į praeitį, atrodo dvigubai įdomesnis, ypač kai palyginu su savo šių dienų veikla bei laimėjimais.
— Ką jūs sužinojote apie M?
Jis susiraukė ir liovėsi valgęs.
— Tai paslaptis, ar, sakyčiau, M yra paslaptys. Prireiks daug laiko, kol pažinsime tuos pasaulius, ir dar daugiau, kol galėsime paaiškinti individualius žmonių skirtumus. O žemės drebėjimus, dėl kurių taip nerimauji, gali sukelti giluminiai gręžiniai vandenyne ieškant naftos, tačiau šioje srityje aš nieko negaliu nuveikti, nes, vos parodęs savo veidą, išsyk būčiau sukaustytas antrankiais. Jeigu pažinočiau bent vieną dorą policininką…
— O kiek nedorų esate sutikęs?
— Pastaruoju metu nė vieno. Pernelyg vertinu savo anonimiškumą, laisvę bei sveikatą. Faktiškai esu linkęs gyventi M-2, tačiau potraukis ten persikelti yra pernelyg stiprus, kad būtų kartu ir naudingas, tad aš tam priešinuosi.
Mes aptarėme ir mano savitus gabumus, tiksliau, jisai kalbėjo, o aš klausiausi. Ypač gyvai sureagavo, kai pasakiau, kad žalieji žiedai paverčia mane maža plaukūne. Aišku, tai nėra įprasta, pareiškė jis, o dar keisčiau visa tai atrodo dėl to, kad neprisimenu savo kilmės. Tas tariamas trombas, vis dar tebetūnantis mano galvoje, galėjo būti implantuotas prietaisas, tačiau Krofas nenumanė, kas sugebėtų tai padaryti, nors savo laiku pažinojo visus, kurie šį tą reiškė žiedų tyrinėjimuose. Spėlionė, kad taip pasireiškia prietaiso poveikis, jam atrodė neįtikėtina. Kaip jau porą sykių buvo minėjęs anksčiau, turėdamas laiko jis mielai mane patyrinėtų.
Krofas davė man savo buvusių kolegų adresus, bet ne todėl, kad šie kuo nors praverstų. Dėl rankose įsiūtų siųstuvų jie jau seniausiai visi aliai vieno bus pabėgę į M. Tiesiog galėčiau pamėginti ką nors išpešti iš kaimynų.
— Akivaizdu, kad nieko nežinai apie save dėl pakankamai rimtos priežasties, — tarė senis. — Siūlyčiau kuriam laikui apie tai pamiršti.
— Negaliu. Tai beveik vienintelis dalykas, kuris niekaip neišeina man iš galvos.
— Gali labai smarkiai apsirikti, darydama prielaidą, kad tavo asmeniniai keblumai kaip nors susiję su mano ar kitų, arba su nesuprantamais M esančiais įrengimais.
— Kodėl jūs taip tvirtinate?
— Pernelyg daug sutapimų.
Jis tiktai pliurpė, kas užėjo ant seilės, norėdamas mane apraminti, pakeisti mano smalsios nosies kryptį, nukreipti mane į viltingesnę dvasinę būseną. Nepykau ir netgi buvau už tai dėkinga, ir nė nebandžiau jo klausti, kaip būtų pasijutęs, jei jaunystėje staiga būtų suvokęs, jog, kad ir ką bedarytų, niekada nesusilauks kieno nors paramos.
Atsisveikinome vos išėję iš užkandinės. Jis atsiprašinėjo, kad prapliurpė visą likusį dienos metą, tad išsiskirti tenka jau temstant. Viduje degančios žvakės ir išorėje spingsintys žibintai nepajėgė apšviesti plačios gatvės bei jos alėjų. Stebėjau, kaip susibrukęs rankas į kišenes ir pakumpęs, greitai tolsta vienas iš ryškiausių šalies protų, bevardžių nusikaltėlių pažemintas iki tamsybės, menkystės ir dykaduoniavimo. Kas buvo Ermos bosas?
Pro mane prašurmuliavusi jaunimo gauja pradėjo lupti degančius žibintus iš jų įtvirtinimų bei svaidyti juos į pastatus. Kadangi žibintų buvo ne per daugiausia, netrukus kvartalas paskendo visiškoje tamsoje. Saugodamasi slaptų sekėjų, žingsniavau į priekį ir stebėjau danguje kybančius žiedus. Jie švietė lyg keistos saulės, užklydusios į šią svetimą sistemą ir ieškančios, kur pabėgti. Dabar jų vainikų nesimatė, tiktai branduoliai žėrėjo mėlynomis, žaliomis, raudonomis ar rudomis spalvomis, o šen bei ten pastebėjau tokias juodas sferas, kad jas lengvai galėjai įžvelgti dangaus fone.
Mane pakvietė iš už kampo sklindantis žalias švytėjimas, ir aš supratau, kad žiedas tupėjo nusileidęs ant žemės arba slydo gatvės paviršiumi. Netrukus pamačiau, kad iš tikrųjų jis kybojo kelių metrų aukštyje, įsitaisęs tiesiai virš jaunimėlio gaujos, kuri, sustojusi tarp dviejų pastatų, draugiškai šnekučiavosi apie vakaro pramogas. Nė vienas iš jų nepažvelgė į švytintį žalią mėnulį, nė vienas neatrodė sunerimęs, nė vienas neužsiminė apie jį, tik pro nakties tamsą spoksojo vienas į kitą, tarytum pasaulyje nebūtų tikro apšvietimo, niekada jo nebuvo ir niekada nebus.
Iš pašalpų gyvenančios kartos beveik tikrąja žodžio prasme buvo genetiniai kastratai ir pasižymėjo labai ribotais norais. Jų kasdienybėje turėjo netrūkti daugybės dykaduoniavimo bei tuštumos valandų, kurias vadino laisvalaikiu. Tik tuomet jie jautė, kad egzistuoja. Apiplėšinėk, užpuldinėk, užsiiminėk kitais tamsiais dalykėliais, daug linksminkis ir truputį pakaifuok, tapk vietinių nusikaltėlių gaujų smulkmės pasiuntinuku, imkis kokių nors žygių, jei tik jie nereikalauja didelių pastangų, ir viskas bus puiku, kol galiausiai užsilenksi nuo kulkos, kuokos, peilio ar perdozavimo.
Kai smogė žemės drebėjimas, jie išsilakstė į visas puses. Abipus gatvės stovintys pastatai nusivožė savo stogus tiesiai ant jaunimėlio galvų, pažerdami cementą, plytas, plastiką, stiklą bei plieną tiesiog į žalią žiedą, apie kurį jaunuoliai nieko nežinojo ir kuris jiems visiškai nerūpėjo.
Padėdama gelbėtojų komandai juos atkasti, mąsčiau apie tai, kaip Krofas pakomentavo girdėtus gandus apie kitus žmones, pasižyminčius tokiais pat neeiliniais gabumais kaip manieji.
— Pagalvok, ką tai reiškia, — pasakė jis. — Rūšies augimas link genetinės didybės. Vienas egzempliorius su tokiais gabumais būtų išsigimėlis, tačiau didesnis kiekis byloja apie natūralų progresą.
Kur tie žmonės? Jokių vardų, tik tiek, kad kadaise apie juos buvo užsiminęs Apis.
Ar Krofas tiesiog pusbalsiu mąstė? Aišku, atsidūrę po nuolaužomis vaikinai mirdami negalvojo apie ypatingus gabumus ir vargu ar tikėjo, kad pasaulis buvo kylančiame kelyje, vedančiame lauk iš nesėkmių geto.
9
Ektris nusibastė į jaukų dvarą Džersyje, kiek primenantį arklių fermą. Jei tiksliau, tai jis augino ponius bei šunis. Pirmieji buvo netgi mažesni už pastaruosius, ilgus, glotnius, pilkus lenktynininkus, kuriems labiausiai patiko vaikytis prie sunkvežimiuko pririštus tabaluojančius dirbtinius triušius. Pats Ektris, bent jau kiek mačiau, tiktai prižiūrėjo šią vietą. Retkarčiais jis pasijodinėdavo vienu iš didesnių ponių, bet nelabai uoliai, nes dydis neleido jų panaudoti kaip jojamųjų. Tai buvo tik dekoratyvinės keistybės, išauklėtos kaip šuniukai ir netgi laikomos ne arklidėje, o kampiniame namo sparne. Aukštos grandinės tvoros trukdė galimiems vagims pasičiupti kokį gyvuliuką ir tiesiog įsimesti į savo automobilį.
Tačiau tvoros niekaip nepristabdė tokios šnipės, kaip aš, veiklos. Lindėdama peraugusioje žolėje, stebėjau, ką rezga aukštas bei pavojingas valdos savininkas. Ir kaip nusivyliau supratusi, kad jis nerezgė nieko ypatingo, nes kuo aiškiausiai atvyko čia pailsėti. Žiūrėjau, kaip Ektris žaidžia su miniatiūriniais poniais, maudo šunis ir karpo jų nagus, lygina krūmus ir medžius aplink namą bei užsiima visais eiliniais dalykais, kurių šiaipjau nedarytų tikrai pavojingas asmuo. Atrodytų daug natūraliau, jeigu jis nusitvertų ginklo ir imtų ką nors persekioti, pavyzdžiui, mane.