Nors, tiesą pasakius, iš esmės beveik nieko nevyko. Nuobodulys palengva virto siaubingu priešu, o aš vis šliaužiau į priekį, ieškodama po manimi esančio paviršiaus pabaigos ar bent jau kokio nors jo pokyčio. Šis paviršius buvo kietas, lygus, beasmenis ir visiškai nerekomenduotinas erdvės slydikui. Kadangi mano burna sugebėjo žiovauti, netrukus naudojausi tuo į valias. Kur kas mažiau išsigandusi, nei anksčiau, plačiai ir vangiai varsčiau braškančius žandikaulius, mirksėdama dairiausi po dangų, plaukmenimis pliekiau pagrindą ir svarsčiau, kurioje pusėje išėjimas.
Mano kalėjimas be virbų turėjo apibrėžtus matmenis, buvo maždaug be galo platus ir be galo ilgas, o tai nežadėjo nieko gero. Nors man nepatiko mintis apie žingsniavimą link amžinybės, kurį laiką būtent tai ir dariau. Kartais grįždavau jau nueitu keliu, tačiau tai nepadėjo. Laikas, pastangos ir nuobodulys sausai išgręžė mano protą, skaudino žandikaulius, pritrynė pilvą ir grasino sukelti pamišimą ar katatoniją. Ištisas valandas pradrybsojau ant nugaros, be garso dejuodama. O, kad būtų pasigirdęs bent koks cyptelėjimas, kažkas — bet kas — nutraukiantis nuobodybę.
Įsigalvojusi į beveik nepagydomą nuobodžio būseną, vėl pradėjau šliaužti, laimėdama centimetrą ar metrą, perkeldama į priekį kairį priekinį plaukmenį, po to kairį užpakalinį, po to dešinį priekinį ir taip toliau, įsikalbėjusi sau, kad tokia veikla vis tiek kur nors mane nuves.
Atsitiktinai pajutusi šiltą plotelį ant šiaipjau neutralaus paviršiaus, neaiškiai suvokiau, kad jau peršliaužiau per j į anksčiau, ir ne sykį, o daug kartų, o jo sąlytis su plaukmenimis, pilvu bei snukiu bylojo, jog šie pojūčiai man pažįstami. Tikrai negalėjau klysti dėl tokio svarbaus dalyko. Aš jau ėjau šiuo keliu, ir tai ne vieną kartą.
Neturėjau kuo pažymėti šio taško, nes šiaip jis buvo ne itin pastebimas; tiesiog šiek tiek šiltesnis plotelis ant lentos, primenantis vietą ant kilimo, kur krinta saulės spindulėlis. Visas šis keistas užsiėmimas atskleidė bent jau vieną man palankų dalyką. Atrodė, kad turiu patikimą tikslą ir sugebu judėti tiesia linija, tik šiek tiek nukrypdama nuo numatyto kelio.
Prireikė ne vienos valandos, o gal dienos ar savaitės, kol tai suvokiau, bet netgi tada negalėjau tuo patikėti. Tikruoju mano tikslu tapo šliaužimas, nes tik taip, pasinaudodama šiltuoju tašku kaip žymeniu, galėjau nustatyti lentos, ar kas tai bebuvo, matmenis. Iš pradžių matavimų rezultatai atrodė visiškai beprasmiški. Galėjau vaikščioti po šį paviršių nors iki pasaulio pabaigos, bet taip niekur ir nenueiti. Norint išspręsti mįslę, reikėjo pasitelkti sėkmę bei logiką. Stumdamasi į priekį, priėjau šiltą tašką, pasislinkusi porą metrų, aptikau kitą, už keturių metrų dar kitą, po to dar vieną šviežią per metrą nuo paskutiniojo, ir taip toliau, kol galiausiai sudribau išsekusi ir sutrikusi.
Pailsėjusi pakeičiau kryptį, nušliuožiau į kairę ir, įveikusi šešis metrus, aptikau šiltą tašką. Už dviejų metrų buvo kitas, o šešiais metrais toliau — dar vienas. Gulėjau pasidėjusi snukį ant šilumos ir svarsčiau, kas tai yra. Galbūt, kokia tolima žvaigždė siuntė man savo blankų spindulėlį. Tai, kad nemačiau šviesos, neturėjo reikšmės, kadangi mano akys buvo kitokios, nei įprastai. Galimas daiktas, kad aplinkui netgi liejosi šviesa ir skambėjo garsai, nors nelabai tuo tikėjau. Tačiau šiluma buvo po pat mano snukiu, lengvai juntama per švelnią odą, ir, tiesą pasakius, buvau pakankamai jautri, kad pastebėčiau, jog karštis yra nevienodai pasiskirstęs ir labiau juntamas dešinėje.
Sis naujas atradimas įkvėpė mane veiksmui, tad nušliaužiau porą metrų į priekį iki naujo šilto taško ir jį ištyrinėjau. Keista, bet šis turėjo labiau išreikštą sritį kairiajame pakraštyje, nors visais kitais atžvilgiais priminė pirmąjį tašką. Vėl pasistūmėjau per šešis metrus į priekį ir radau tašką su šiltesniu dešiniuoju pakraščiu. Pasukusi į kairę, pašliaužiau keturis metrus, ir radau tašką su šiltesne apatine dalimi, o dar už dviejų metrų šiltasis taško pakraštys buvo viršuje.
Jei būčiau kvailesnė, galiausiai prisiekčiau, kad tysau ant apytikriai trijų iš keturių metrų dydžio plokščios lentos su vienu šiltu tašku netoli vieno kampo, maždaug per metrą nuo abiejų kraštų. Visgi, nepaisant visko, mano skaičiavimai turėjo būti netikslūs, nes, gulėdama ant tokio dydžio lentos, tikrai nesunkiai surasčiau jos kraštą ir nusiropščiau nuo šio daikto.
Pastaroji mintis įkvėpė man bloga lemiančias fantazijas. Pavyzdžiui, kad esu iškreiptame pasaulyje ir kad kiekvieną sykį, kai pasiekiu kraštą, lenta pasisuka po manimi, arba, visiškai to nesuvokdama, pasisuku aš pati.
Stačiu kampu pasislinkau per metrą nuo šiltojo taško ir sustojau. Jeigu tikrai buvau ant tokios lentos, kokią įsivaizdavau, tai dabar tupėjau ant jos krašto ir turėčiau nesunkiai nušokti, nukristi ar nusiristi į bedugnę, sudarančią didžiąją šio matmens dalį.
Tuščias vargas. Galėjau ristis, verstis ir repečkotis kaip tiktai noriu, vis viena laimėdavau tiktai tiek, kad pasistūmėdavau per metrą į priekį nuo senojo šiltojo ženklo. Tupėjau ant lentos, nuo kurios negalėjau nulipti, nes kažkas atsitiko sujos gyliu. Mano kalėjimas turėjo ilgį bei plotį, ir daugiau nieko. Judėjimas į priekį jame visai neegzistavo arba buvo tik įsivaizduojamas. Negalėjau nusiversti nuo krašto, kadangi tokio nebuvo. Kiekvieną kartą, įveikusi jo plotį ar ilgį, aš be jokių juntamų permainų traukdavau priešinga kryptimi.
Atrodė, kad buvau aplinkoje, kur negalimi jokie sprendimai. Keitėsi tiktai padėtis, ir tai tik sėkmės atveju. Iki šiol manau, kad tokios lentos, kaip toji, ant kurios įstrigau, kyšojo išsimėčiusios po visą matmenį, ir galiu įsivaizduoti įvairiausius žmones, ruonių pavidalu gulinčius ant tų lentų bei svarstančius, ar kada nors nuo jų nulips.
Išsilaisvinti buvo taip paprasta, kad, mano nuomone, tik dėl šios priežasties tai pavyko labai nedaugeliui. Nusprendusi, kad esu ant dvimatės apytiksliai trys iš keturių metrų mįslės, o taip pat, kad šliaužiojimas tėra laiko gaišimas ir aš niekada nepabėgsiu iš šio baisaus objekto, protiškai, emociškai bei fiziškai pasidaviau ir išreiškiau savo panieką atsitiktinumui bei sutapimui dar vieną — paskutinįjį — kartą tvodama per šiltąjį tašką. Stipriai trenkiau užpakaliniu plaukmeniu, o po to planavau išsitiesti ir numirti arba imtis kažkokio kito man skirto dalyko.
Tai, kas po to nutiko, priminė sunkvežimio krovinio išvertimą, stiklo rutuliukų išbėrimą iš žaislo, pagrindo išmušimą neapdairuoliui iš po kojų. Išsyk po mano smūgio erdve atskriejo kažkoks daiktas ir stipriai trenkėsi į lentą. Galbūt tai buvo kita lenta, ketinusi prisijungti prie manosios ir suformuoti masinančią tiesę, kurios tyrinėjimas užtruktų visą gyvenimą. Tačiau nuo tokios perspektyvos mane išgelbėjo inercijos jėga, padėjusi man kaip pūkeliui pakilti nuo savo plokščiojo kalėjimo ir nemenku greičiu nuskrieti per vakuumą.
Jau padariusi kvailystę, kai, vengdama vienos pavojingos situacijos, mečiausi į kitą, aš vėl pasielgiau neapgalvotai. Užmačiusi tamsoje uždraustą žiedą, priverčiau jį priartėti ir nėriau į jį. Tiko viskas, kas leistų išsisukti nuo kitos lentos.
Žiedas turėjo neįprastą blankiai geltoną spalvą, tad jo vertėjo saugotis, tačiau buvau tokia demoralizuota, jog būčiau susiviliojusi bet kokiu žiedu.
Vieną akimirką buvau keista maža ruoniška būtybė, o kitą panirau į skystį. Beveik su palengvėjimu atsišnarpščiau, kad neteisingai įvertinau žiedo spalvą ir atsidūriau Vandenų pasaulyje, tačiau netikėtai pradėjau springti. Plūduriavau skystyje, tačiau ant mano kūno nesimatė nė vieno žvyno ar žiaunos. Tikrai ne mažytė plaukūnė, iš viso jokia plaukūnė. Buvau Darilė Niekutė, esanti kažkur Žemėje, ir man trūko oro.