Šmėstelėjo mintis, kad galėjau atsidurti Loch Neso dugne. Arba Atlante. Ar Old Feitfule[2]. Iš tikrųjų buvau Vakarų Virdžinijos valstijoje, Roko ežere, beveik užkibusi žvejei, įsitaisiusiai ant prieplaukos, esančios už trisdešimties metrų. Kai išnėriau į paviršių, jos išgąsdintas veidas dar labiau persigando, tačiau jai pakako ramybės prisitraukti mane, išvilkti iš vandens ir atsisėsti ant nugaros. Tikriausiai jai neteko girdėti apie kitus gaivinimo būdus. Jos vardas buvo Deiderė, ir ji nelabai norėjo patikėti, kad esu žiedvaikšta.
— Truputį išsigandau, kai pamačiau tave plūduriuojančią. Tačiau geras plaukikas tikrai pajėgtų pranerti po vandeniu nuo priešingo kranto iki ten, kur tave ištraukiau. Šis ežeras ne toks jau didelis.
— Tarsi koks povandeninis laivas? — paklausiau.
— Tu kimšk į pilvą ir nebandyk riesti man pasakų. Pakankamai visko mačiau šiame pasaulyje, tad manau, kad žmonės, teigiantys galį matyti ore žiedus, tėra baisūs melagiai.
Mėginau įsivaizduoti, kad jos trisienė lūšnelė yra šlubuojančios ekonomikos padarinys, tačiau ji patikino, kad vietiniai šitaip gyveno jau daugiau kaip tris šimtus metų.
— Mes lyg ir autentiški krašto kolonistai, tuo tarpu kiti tėra svetimšaliai, — pareiškė ji. — Tik tiek, kad esu krikščionė. Tipo, gyvenk bei leisk gyventi ir neapkalbėk kitų.
— Ačiū, kad mane išgelbėjote bei pamaitinote.
— Į sveikatą. Tik kitą kartą nepulk į ežerą su visais drabužiais.
Deiderė, šeši jos vaikai bei ligotas vyras nepatyrė energetinės krizės, nes niekad neturėjo jokios energijos. Jie gyveno sodyboje, turėjo švarų šulinį su rankiniu siurbliu, atvirus židinius ir žvakių atsargas, kurių pakaktų dešimčiai metų. Trys vaikai gaudavo stipendiją ir lankė koledžą, esantį už penkiasdešimties mylių, tuo tarpu kiti trys mokėsi patys iš bibliotekoje paimtų knygų. Sulaukę aštuoniolikos, jie kreipsis dėl aukštosios mokyklos diplomų ir koledžo stipendijų. Deiderė mane užtikrino, kad jiems pavyks. Visi jos vaikai pasižymėjo dideliu protu. Tiesiog jiems stigo pinigų.
Keletą dienų pagyvenau pas juos. Mane viliojo miškai, tokie tankūs, kad vos galėjai prasibrauti. Krimsdama sasafro žievę, mylių mylias bastydavausi po šį gražiausią pasaulio kraštą arba sėdiniuodavau greta lėtai tekančio upokšnio, stebėdama į minkštą dumblą įsirausiančius vėžius bei vikriai nardančias žuvytes. Vos per rankos siekį voveraitės žaidė liestynes, paukščiai kėlė pobūvius, virš galvos it karo pabūklai grumėjo griaustinis, krintantis lietus priminė deimantų trupinius, vorai slapstėsi ir tykojo, pūvantys obuoliai skleidė stiprų kvapą, o kriaušės bumbsėjo tarsi svarūs akmenys.
Nesiekiau pasimesti nebūtyje, tačiau šios kelios dienos paveikė mane labai teigiamai. Gyvenau miškuose kaip indėnė, ir nors nemedžiojau, tačiau riešutavau bei uogavau. Retkarčiais pasirodydavau Deiderės lūšnelėje, arba sąžalynuose mane susirasdavo kuris nors išjos vaikų.
— Geriausia, ką gali, suradusi ką nors tave džiuginančio — tai stabtelėti ir pasvarstyti, kodėl visa kita taip blogai, — tarė ji man.
— Tokie apmąstymai gali užtrukti visą gyvenimą, ir kuo tada besidžiaugti?
— Prisiminimais. Tai vienintelis malonumas. Nejau nežinojai, kad vyksmas toli gražu nėra toks nuostabus?
— Nenoriu gyvenimo, susidedančio tik iš apmąstymų bei prisiminimų, — atsakiau.
— Keista tai girdėti iš tokios mažos senos atsiskyrėlės. Kai esi viena, tu nieko daugiau nedarai, tiktai mąstai. Nebent turi kokį nematomą draugą.
— Nežinau, ar jis nematomas, ar miręs, ar dar koks nors.
Mutatas laukė manęs blankioje saulėkaitoje — tas plytų, plieno ir formalizuotų protų kalėjimas, laikina prieglauda, kur šeriami ir nuošalyje laikomi nepageidautini asmenys. Jei tokie vaikučiai kaip aš nesibastė gatvėmis, tai ir neįsiveldavo į bėdas, o tai reiškė, kad nekėlė galvasopio suaugusiems. Taigi, jie sugrūdo mus į tokius pastatus, kaip Mutatas, kur kiti suaugėliai mirtinai nukamuodavo savo tiradomis. Kam rūpėjo, kad kažkas plaukia aplink pasaulį sutrūnijusia valtele? Ar tas pamokslautojas žinojo, kaip keliauti žiedais? Ar jis kada nors regėjo žiedą arba bent jau susapnavo ką nors panašaus?
Vienas iš dalykų, kuris garantuotai mane suerzindavo, tai knaisiojimasis po mano daiktus. Kol manęs nebuvo, kažkas sugebėjo atrakinti mano duris ir gerokai pasilinksmino, nerūpestingai bei beatodairiškai viską išnaršydamas. Buvo išdraikyta net mano lova, o čiužinys voliojosi ant grindų, sutaršytas kaip sena lėlė.
Iš mano spintelės pranyko šlamšto vėrinys, M-2 virstantis migdančiu ginklu su dėklu. Dairydamasi po visą šią jovalynę, staiga taip įsiutau, kad panorau suplėšyti ką nors į gabalus, tad pasileidau koridoriumi link Tedvaro kambario. Atlapos jo durys viską tik palengvino ir pagreitino. Žingsnius slopinančiu kilimu nusėlinau iki pat jų ir staiga sustojau.
Atrodo, beviltiška tikėtis, kad kas nors pasaulyje vyktų taip, kaip priklauso. Kambaryje girdėjosi Tedvaro rauda, besiveržianti iš pačių sielos gelmių. Mano rūstybė kaipmat išgaravo. Tiesiog nepajėgiau jos sulaikyti.
Atsišliejau į sieną ir klausiausi graudaus savo mirtino priešo verksmo. Ir kas vertė mane galvoti, kad jis nejautrus pabaisa? Kaip galėjau puoselėti neapykantą tam, kuris kentėjo dar baisiau už mane?
10
Surasti senus Krofo kolegas nebuvo taip lengva, kaip tikėjausi. Nusprendžiau pradėti savo paieškas nuo Orfijos, kadangi ji buvo ypatingas dieglys Apio šone. Atrodė, kad ji iš visų jėgų pasistengė jį paniekinti ir tapo jo atviro keršto taikiniu.
Bent taip sakė Krofas. Jis tiksliai nežinojo, kas sukėlė šią tarpusavio antipatiją, tačiau tai kažkaip siejosi su profesiniu pavydu. Galiausiai susiklostė tokia padėtis, kai, ištikus dažniems įniršio priepuoliams, niekas nebegalėdavo tverti greta Apio ar jį nuraminti, juo labiau Orfija. Ypač tai išryškėjo prieš pat paimant juos į nelaisvę. Ar Apį irgi pagrobė kartu su kitais? Ne, bet tai dar nieko nereiškė, ries buvo ir daugiau žmonių, kurių nelietė.
Krofas žinojo tiktai Orfijos adresą Burgoine, tačiau nenumanė, ar ji naudojosi profesiniu, namų ar tikruoju vardu. Žmonėms taip patinka jų anonimiškumas.
Kai galiausiai prisikasiau prie universiteto įrašų, paaiškėjo, kad jie riboti ir neinformatyvūs. Tiksliau, perknisti ir paploninti. Apie Orfiją neradau nieko, ko nebūtų pasakojęs Krofas.
Svarsčiau apie šią problemą, grąžindama formą Banditui, nujodinėdama jo lašinius, kimšdama vitaminais, kol ant glotnaus žirgo kailio pasirodė nežymios dėmės, dildydama kanopas ir tepalais įtrindama kojas. Netgi Gūgsė numetė kiek svorio ir tapo guvesnė. Laisvūnė atsivedė kitą kačiukų vadą, įkvėpusią Olgerę perskaityti man paskaitą apie populiacijos pertekliaus blogąsias puses. Liepiau jai nesivaržyti ir po atjunkymo pašalinti kiaušides.
Gorvynas atrodė manimi nepatenkintas, netgi žengė taip toli, kad užsiminė pakviesiąs įstatymo sergėtojus, jeigu aš ir toliau praleidinėsiu pamokas.
— Pripažįstu, kad nesu genijus, bet argi neišlaikiau visų egzaminų ir neįteikiau daugumos užduočių? — paklausiau.
— Tai visai kas kita. Kiekviena organizacija turi savas taisykles, ir ten, kur vyrauja paklusnumas, reikalai klostosi gerokai sklandžiau.
— Aš nesu reikalas. Be to, jūs pardavėte Gropą, tad čia nebeliko nieko įdomaus.
— Beždžionė tam ir buvo auginama, beje, kaip ir visi kiti mano gyvūnai. Kaip manai, kodėl mes čia taip patogiai gyvename? Iš vyriausybės šiais laikais nieko neišpeši. Ir prašau nekalbėti apie gyvulius kaip apie asmenis.
2
Feitfulas — geizeris Jeloustouno Nacionaliniame parke Vajominge; išsiveržia vienodais intervalais.