— Jei prisiminsime pravaikštas, tai iš tiesų jums visiškai nerūpi, ar aš čionai, ar ne.
— Iš tikrųjų? — nusistebėjo Gorvynas savo įmantriausiu būdu, nors metė į mane keistą žybčiojantį žvilgsnį.
— Tai tik į gera, nes esu nerami siela ir nepakenčiu suvaržymų. Kadangi nesiveliu į bėdas, tai nebus ir atgarsių. Jums nėra ko pergyventi.
Šįkart jis nemandagiai atšovė:
— Apie tai spręsiu aš. Geriau pasistenk, kad nepagaučiau tavęs keliaujančios per žiedus mano pastato viduje, nes įkalinsiu tavo kambaryje.
Aplankiau mažytį miestuką Meine, kur, Krofo manymu, vaikystėje gyveno Orfija. Ką nors pasakyti man galėjo tiktai persenusi vidurinės mokyklos mokytoja, kuri kažkaip sugebėjo gyvuoti iš savo socialinės paramos.
Ji buvo vardu Flava ir suposi medinėje kėdėje lyg žinodama, kad netrukus abidvi sustos visiems laikams. Be to, mano manymu, tai buvo kasdienė jos mankšta. Ji taip makalavosi verandoje su tuo savo supamuoju krėslu, kad tiesiog negalėjau neatkreipti į ją dėmesio. Kadangi buvo storai padengta kelio dulkėmis, man pasidarė smalsu, kiek laiko ji jau čia sėdi.
— Niekas neprisimena Orfįjos, nes ji išvažiavo iš čia būdama dar visai jaunutė mergaitė, — tarė Flava. — Kadangi esu seniausia miestelio gyventoja, tai ir mano atmintis siekia toliausiai. — Ji ištiesė ranką, taikydamasi sugriebti manąją. Po kelių mėginimų pasidaviau ir leidau jai įsikibti.
Kadangi iškilo kažkokių bėdų, Orfįjos tėvai pasiėmė ją bei vyresnįjį broliuką ir išsikėlė kitur. Kokių bėdų?
— Ar seniau, ar dabar, koks gi skirtumas? — pareiškė Flava, mirkčiodama prigesusiomis akimis. — Aplink tiek nelaimių, kas čia gali visas prisiminti? Nors iš tikrųjų nė nežinau. Orfija buvo gera mokinė, kandi kaip botago kirtis ir žingeidi. Ko gero, viskas dėl to, kad ji sužalojo kitą mokinį. Lyg ir gerokai jį pritvatijo, nors mačiau jį kitą dieną po tariamo įvykio ir, galiu prisiekti, nepastebėjau nė menkiausios žymelės. Iškart po to Orfija su šeima išsikėlė. Aišku, gali būti, kad šie du įvykiai neturi nieko bendro. Mano atmintis jau ne tokia patikima.
Ji papasakojo man, kaip miestelis išgyveno permainų metą, kol pasiekė dabartinę būseną.
— Vadinamasis pastarojo amžiaus pabaigos geras gyvenimas atėjo iki šių vietų tik prieš keletą dešimtmečių, tačiau vienintelis jo rezultatas — daugumos miestelio žmonių pagedimas. Iki tol patys pakankamai užsidirbdavome pragyvenimui ir turėjome tiek lempų bei anglies, kiek reikėjo. Naujoji energija atėmė iš mūsų didžiąją gyvenimo dalį, nes pavertė mus storais, tingiais ir niekam tinkamais. Užuot rūpinęsi, kaip susirasti ką nors vakarienei, sukome galvas, kaip prastumti kiekvienos dienos minutes bei valandas.
— O dabar ar geriau? — pasidomėjau.
Ji suspaudė mano ranką ir paragino prieiti arčiau, tačiau neatrodė įsižeidusi, kai atsisakiau tą padaryti.
— Jei žmogiškos būtybės laimingos, energija ir patogumai neturi jokios reikšmės. Šis miestelis yra netvirtas bešeimininkis turtas, nes jo žmonės mano, kad negali nugyventi savo gyvenimo be valdžios pasufleravimo. Visi laukia, kada vėl įsižiebs šviesos.
— Jiems teks ilgokai palūkėti.
— Bet ar tai privers juos liautis? Visa esmė — gauti ko nors užkrimsti ir susirasti vietą permiegoti. Galima tai padaryti šiuolaikiškai, tačiau yra ir senų paprastų būdų.
Prieš pasišalindama palinkau prie jos bei leidausi pabučiuojama į skruostą. Jos lūpos buvo plonytės kaip popierius ir gležnos. Kaip ir miesteliui, joms grėsė nuskrieti su pirmu smarkesniu vėju.
Bent jau sužinojau, kuo vardu buvo berniukas, kurį Orfija tariamai kėsinosi pribaigti. Karstonas. Nei jis, nei jo šeima čia nebegyveno, tačiau aš atkasiau seną bibliotekininką, kuris man pasakė, jog Karstonas persikėlė į netoliese esantį Stilvelą. Tad patraukiau į Stilvelą, kur išgirdau, kad Karstonas persikėlė į šiaurę. Kur? Galiu pamėginti pasiklausti pas jo pusseserę, gyvenančią geltoname name miestelio pakraštyje, tačiau šiuo metu ji Kalifornijoje ir grįš tik po mėnesio ar net daugiau. Kur Kalifornijoje? Niekas nežinojo adreso.
Grįžusi į Mutatą, pasikviečiau Tedvarą aplankyti mano fermos Niu Džersyje. Vietoj neigiamo atsakymo jis švystelėjo į mane dvidešimt svarų sveriantį žodyną. Klibikščiuodama koridoriumi į savo kambarį, apsvarsčiau visus privalumus ir pranašumus, išryškėsiančius tuo atveju, jeigu niekada daugiau nebekviesiu jo kur nors keliauti ar netgi vengsiu būti greta.
Po dienos ar dviejų, skaitinėdama laikraštyje skelbimus, aptikau vieną, privertusį mane loštelėti: SKUBIAI SUSITIKIME ANTRADIENIO VIDURDIENĮ PEORIJOJE. Buvo pirmadienis, tad vyliausi, jog pražiopsojau tik praeitos savaitės skelbimą. Kitą dieną stryktelėjau per mokyklos langą į Vandenų pasaulį ir patraukiau tiesiai į kukurūzų lauką. Krofas nepasirodė. Kitą antradienį — taip pat.
Kai nutariau vykti į Atlantą jo ieškoti, jis jau gulėjo po velėna. Pasak vieno iš jo kaimynų, niekas nėra apsaugotas nuo plėšikų. Būtent tai ir tapę Krofo mirties priežastimi, kai jį užpuolė grasūs tipai, mėgstantys laužyti žmonių kaulus. Tie, kas tai padarė, dirbo labai tyliai. Jie įsigavo į butą išėmę visą langą, po to mirtinai uždaužė šeimininką ir pasišalino, susirinkę vertingus daiktus. Gal norėčiau aplankyti jo kapą? Jeigu auka ir palikusi kam nors žinią, kaimynas nieko apie tai nežinojo. Visą senio turtą susirinkusi dukterėčia, gyvenanti Virdžinijoje. Argi ne tragiška, kaip kai kurie talentingi ir garsūs žmonės netenka sveiko proto ir virsta paprasčiausiomis padugnėmis? Paaiškėjo, kad seniokas turėjęs banke pinigų. Tiksliau, keliuose bankuose skirtingomis pavardėmis. Dukterėčia buvusi gerokai tuo nustebinta.
Nukeliavau į savo fermą Džersyje, pasiėmiau Banditą bei Gūgsę ir pabėgau į miškų ramybę. Pasilikau ten, kol baigėsi šunų maisto skardinės, ir senoji skalike pamėgino vaikytis triušius. Kadangi jai nepavyktų pasigauti net vėžlio, parvedžiau ją atgal pas Olgerę.
Kodėl jie nužudė Krofą? Juk jis darė tai, ko jie norėjo, nesipainiojo akyse ir gyvavo kaip menkysta.
— Nutariau būti su tavimi griežtas, — pareiškė man Gorvynas.
— Kiek tau dabar, penkiolika? Iki pilnametystės dar toli, vadinasi, neturi jokių teisių.
— Tai neatrodo labai demokratiška ar krikščioniška.
— Aš kalbėjau abstrakčiu požiūriu. Gavau pranešimų, kad tu lakstai po teritoriją, nardai į žiedus ir vos ne mirtinai gąsdini žmones.
— Kokius žmones? — nusistebėjau. — Niekas net nesiartina prie šios vietos. Ar pastebėjote, kokios apleistos atrodo našlaičių prieglaudos? Tai todėl, kad rūpinimasis jų įnamiais yra visuomenės pareiga, o mes puikiai žinome, kaip visuomenė žiūri į savo pareigas.
— Jeigu čia būtų našlaičių prieglauda, seniai būčiau perkėlęs tave į kardomąjį kalėjimą. Nuo šiol tau draudžiama be leidimo palikti mokyklos valdas. Tik padaryk tai, ir mano geriausios sargūnės nedelsiant paseks tau iš paskos.
— Pavyzdžiui, kas?
— Padarenka su Mikala.
Matyt, mano burna gerokai atvipo, nes jis liepė ją užčiaupti.
Nuėjau ieškoti savo senųjų draugių.
— Kartą jus jau nužudė dėl reikalų, susijusių su manimi, — pasakiau. — Nejau jūs niekad nepasimokote?
— Liaukis sau pataikavusi, — atkirto viena iš jų. — Tai neturėjo nieko bendro su tavimi, be to, ne tavo reikalas, ką mes veikiame.
Atrodė, kad jos puikios sveikatos, gerai atsiganiusios, vilkėjo naujais drabužiais ir vaikščiojo pasitikinčia veido išraiška. Užuodžiau papirkimą.