— Jūs parsidavėte, — pareiškiau.
— Kam?
— Būtent tai ir norėčiau žinoti.
— Mes dirbame tiktai Gorvynui. Jei turi dar klausimų, kreipkis į jį, nes mums atrodai neišauklėta bei vaikėziška. Džiaugiamės, kad kartą mums padėjai, ir anksčiau ar vėliau už tai atsidėkosime. O tuo tarpu net nemėgink bėgti, nes priminsime tau uodegą.
— Jūs išpliurpėte Gorvynui visą tiesą apie mane, ar ne taip?
— Tu nuolat tai kartoji. Kam gi rūpi tavo išsigimimo laipsnis?
Dalykas tas, jog jos buvo pernelyg bukos, kad užsidirbtų pragyvenimui iš tikro darbo. Bukos bei tingios. Ir nedėkingos.
Vėliau Gorvynas man pasakė, kad vėl jas pasamdė, nes buvo geros sargūnės, o jų išvaizda — tikras privalumas. Kartais atvykdavo valdžios ar pramonės žmonės susitikti su kandidatais, ir buvo visai ne pro šalį turėti personale išvaizdžių žmonių.
— O kodėl niekad niekas nesusitinka su manimi? — pasidomėjau.
— Tu nepilnametė.
— Taip pradeda visi kandidatai. Su kiekviena diena aš senstu.
— Man uždrausta tave kam nors siūlyti.
— Kas uždraudė?
— Nepilnamečių teismas. Tu esi beturtė, fiziškai neįgali dėl savo amnezijos, o taip pat…
— Tiek to.
Kartais Gorvynas leisdavo man pagelbėti savo betiksliuose eksperimentuose. Bent jau dauguma jų man atrodė betiksliai. Jis buvo tikras sausuolis, be humoro jausmo ir atlaidumo klaidoms. Tai tapo nelaiminga jo savybe, nes pats darė daugiau klaidų nei kuris nors kitas mano pažįstamas žmogus. Gorvynas buvo grubus, karštakošis, nekantrus, be vaizduotės, lengvatikis ir netgi tam tikru būdu sadistiškas, nes per jėgą grūsdavo pergąsdintus eksperimentinius subjektus į žiedus, kai jie nenorėdavo paklusti, kitus talžydavo plaštaka ar atimdavo jų atlygį. Vis dėlto dažniausiai jis būdavo tiesiog absurdiškas.
Gorvynas turėjo mažą laboratoriją, glūdinčią krūmokšnyne netoli žiedų kanalo valdos pakraštyje, tad beveik visada galėdavo dirbti vienumoje. Nebent įsibraudavau aš. Siekiant išvengti pagrindinio žiedų srauto, mažas betoninis pastatas buvo suręstas kiek atokiau nuo kanalo, nes eksperimentams visiškai pakako ir tų žiedų, kurie nuklysdavo nuo pagrindinės srovės bei prasiskverbdavo pro sieną vidun. Dauguma jų buvo maži bei lėti, o tai atitiko Gorvyno poreikius.
— Ar žinojai, kad gyvūnai, kaip ir mes, ne visi mato žiedus? — paklausė jis.
— Koks santykis?
— Manau, kad juos mato apie penkiolika procentų žmonių ir apie šešiasdešimt procentų gyvūnų. Neapsiribojant šiltakraujais. Teko regėti gerą akį turinčių gyvačių, taip pat žuvų, varlių, netgi vabzdžių. Tai fiziologijos klausimas ir mažai kuo susijęs su protu. Faktas, kad smegenys ir pora akių pajunta žiedą, automatiškai pradeda visas kitas mutavimo proceso stadijas. Pavyzdžiui, tu matai žiedą, nes tavo kūnas ir protas sugeba susijungti su žiedais mutavimo procese. Jei negali jo matyti, tai tik todėl, kad judu abudu nesate priderinti vienas prie kito, neturite nieko bendro, nejaučiate tarpusavio traukos ar dar kas nors. Štai kodėl žiedai nuolat skvarbo nesuvokiančius organizmus, jų nepaveikdami. Nėra artimumo.
Gorvynas ne per daugiausiai pažeidinėjo įstatymus, nes daugumą į kitus matmenis pasiųstų būtybių sugrąžindavo atgal. Iš tikrųjų buvo draudžiama kam nors primetinėti tokias keliones, kadangi vyravo nuomonė, jog tikrovė yra pakankamai nepatikima ir be papildomų nežinomųjų. Niekas nenumanė, kas nutiktų tarpmatmeninei pusiausvyrai, jei eksperimentuotojams būtų leista kaišioti tenai viską, kas pakliuvo. Buvo manoma, jog žmogiškieji keliautojai nedaro jokios žalos, kadangi sugrįždavo į M-1 ir taip atstatydavo status quo. Bet kuriuo atveju Gorvynas puikiai mokėjo gaminti pakinktus, kurie nemutuodavo į kažką stipriai besiskiriančio nuo originalo, ir netgi turėjo vabzdžių tinklelį, kuris grąžindavo juos atgal gyvus bei sveikus.
Jis turėjo veiksmingą monitoringo sistemą, susidedančią iš jautrių elementų, registruojančių kambario atmosferos pokyčius. Patys žiedai buvo pernelyg svetimi ar nežymūs, kad juos aptiktum, tačiau instrumentai pajėgdavo užfiksuoti jų spalvą. Pirmoji elementų eilutė ant žemos, drūtos, juodos mašinos registruodavo spalvą bei dydį, kita eilė šiuos duomenis įvertindavo ir apie tai pranešdavo, tad Gorvynas visą laiką pakankamai gerai žinojo, kas yra kambaryje ir kurioje jo vietoje.
— Pasakysiu tau vieną dalyką, kurio, lažinuosi, nežinai, — pareiškė jis. — Mano aparatas rodo, kad yra ir kitokių žiedų, ne tik žalių, mėlynų bei geltonų. Jie gali būti ir juodi, rudi, raudoni, pilki bei balti. Tačiau žmonės bei gyvūnai jų nemato.
— Argi? — paklausiau prisimindama, kaip vyras, vardu Deronas, išvadino mane melage, nes tvirtinau mačiusi kitus žiedus. — O kaip visas tas neorganinis šlamštas, kurį ten kemšate? Jis gi neturi akių.
— Čia galioja visai kitokios taisyklės. Vienas šlamštas gali praeiti kartu su gyvais organizmais, kitas sugeba tai pats. Pavyzdžiui, mano instrumentai rodo, kad šio kambario kampe yra mažytis mėlynas žiedas. Jei pasiimtum šį vabzdžių tinklelį ir žengtum pro jį, tavo drabužiai pradingtų ir vėl atsirastų tik tau sugrįžus, o tinklas taptų moliniu rutuliu, galinčiu sutalpinti bet kokį skraidančių padarėlių skaičių. Tačiau įmetus jį vieną, jis virs skalūno gabalu.
— O kas nutinka mano drabužiams?
— Teoriškai jie lieka “pragaro prieangyje” arba mirties zonoje, egzistuojančioje tarp matmenų. Drabužiai nemutuoja, tad įveikia tik dalį kelio. Žinoma, aš tikiuosi, kad vertini mano aiškinimus tiktai kaip nuomonę. Yra žmonių, atlikusių kur kas daugiau eksperimentų už mane. Nukeliauk į šiaurę ir aptiksi begalę pasišventėlių, didžiąją savo gyvenimo dalį paskyrusių šio klausimo tyrinėjimams. Aš gi visu tuo domiuosi tik paviršutiniškai. Tiesiog tai mano hobis.
Nusprendžiau, kad žinių šiai dienai man jau per akis, tad, pabėgusi iš likusių pamokų, persikėliau į Vandenų pasaulį, pasislėpiau tuščioje kriauklėje ir užmigau.
Mane pažadino galvoje aidintis žvangėjimas. Paaiškėjo, kad mano kriauklė trankosi į metalinę siją. Atsitiktinai vėl aptikau šią metalinę pabaisą, o gal ir pasąmoningai pasirinkau tinkamos spalvos žiedą.
Kadangi buvau tokia mažytė, man sunkiai sekėsi aprėpti sijos kontūrus. Visgi, dažnai stabčiodama pailsėti, per kitas kelias valandas sugebėjau ištirti gan didelę teritoriją. Šen bei ten iš metalo kyšojo išsilaipinimo platformos, o šalia laisvai plūduriavo tinklai. Jie buvo tušti, tad nė nestabtelėjusi yriausi toliau, jeigu galima taip pasakyti — kylančiu kursu. Vandenų pasaulyje niekaip nesugebėjau atskirti šiaurės nuo pietų, o rytų nuo vakarų.
Toliau judėdama besidrumsčiančiu vandeniu, galiausiai pasiekiau kažką panašaus į žaliojo matmens lubas. O iki tol galvojau, kad ši vieta bekraštė. Čiuopiant lubos atrodė tokios kietos ir metališkos, tokios šaltos ir bejausmės, jog nežinojau, ką ir begalvoti. Staiga prasidėjo vibracija, ir po manimi ėmė formuotis sūkuriai.
Smūgiai kitoje sienos pusėje ar jos viduje buvo reguliarūs, kaip ritmingą dunksėjimą sukeliantis transporto priemonės judėjimas per vienodais tarpais kelyje paklotus latakus. Kai prispaudžiau prie šalto paviršiaus savo kaktą, man pasirodė, jog girdžiu tuksenimą.
Aš taip įnikau klausytis garsų, jog pastebėjau būrį plaukūnų tik tada, kai jie atsidūrė visiškai šalia. Jie praplaukė penkiais metrais žemiau, pernelyg arti, kad pamėginčiau sprukti. Nugara prisiplojau prie Vandenų pasaulio lubų kietumos ir stengiausi nedreifuoti. Tai nebuvo lengva, kadangi pastovūs dundesiai iš aukščiau stengėsi nublokšti mane šalin.
Jei būčiau buvusi normalaus dydžio, jie būtų susekę mane tą pačią akimirką. Bent jau taip maniau. O kad manęs nepastebėjo, galėjo būti susiję ir su didžiuliu staiga ant manęs kritusiu šešėliu. Visa penkiukė plaukė labai tingiai, tarsi išsirengę į popietinį pasivaikščiojimą, tačiau aš žinojau, jog tai žvalgai, medžiojantys tokius šnipelius kaip aš. Taip pat įtariau, kad jie dirbo kaulalaužei psichei, vardu Erma.