Jo kūną sudarė keli liauni plieno tvirtumo segmentai, kiekviename slėpėsi atskira spyruoklė, o viską dengė tamsiai žalia, tarsi akmenimis grįsta oda. Galva buvo visiškai neproporcinga, didžiulė ir apvali, su eilėmis siaubingų dantų ir mažomis tamsiomis akutėmis. Nuo jo trenkė puvėsiais ir blogiu. Spėjau, kad svėrė šimtą penkiasdešimt kilų, o ištiestas visu ilgiu siekė tris metrus.
Užuot grįžęs atgal žeme, slokas užsirito ant stalagmito ir metėsi ant manęs oru. Spyriu pasiunčiau jį dešimt metrų į viršų ir nelaukdama, kol nusileis, pašokau bei prasilenkdama kirtau jam dantimis. Dar toli gražu nepasiekęs žemės, jis stryktelėjo aukštyn, tarytum atsispyręs į savo galinius segmentus, ir sukando mano kairį šoną. Pajutau svilinantį skausmą, ir mudu stipriai tėškėmės į žemę. Slokas akimirkai mane paleido, ir aš puoliau jį spardyti iš pradžių viena užpakaline koja, po to kita, o retkarčiais abiem iš karto. Kad ir kaip mėgino prie manęs priartėti, neišvengiamai gaudavo gerą spyrį.
Visos grindys bei stalagmitai buvo nutaškyti mėlynu bei žaliu krauju. Sunkiai alsavau, krūtinė degė, galvoje kunkuliavo skausmo ir pykčio katilas. Kuriam laikui pamiršau savo žmoniškumą ir virtau gryna gote, o tai galbūt ir išgelbėjo man gyvybę. Visiškai instinktyviai sugebėjau vienu judesiu, vienu veiksmu aplenkti savo pavojingąjį priešą, įspirdavau jam dar nespėjus grybštelėti, rėžteldavau nespėjus įdrėksti, pašokdavau reikiamu metu, kad atmuščiau jo išpuolius, ir, pasitaikius progai, giliai kąsdavau jam į sprandą. Mano dantų poveikis buvo siaubingas, tad įsikirsdavau iki pat stuburo slankstelių.
Galiausiai pernelyg pavargau, kad galėčiau tęsti kovą. Tepajėgiau tiktai viena — laikytis suleidusi iltis į tą vienintelį jo tašką. Likusi mano kūno dalis visiškai nuleipo. Tuo tarpu slokas vis nerimastavo prie mano peties. Tai, kaip aš laikiau sukandusi dantis, neleido jam pereiti į patogesnę poziciją, be to, buvau sunkesnė ir dar gulėjau užvirtusi ant viršaus. Neatrodė, kad padaras būtų pavargęs, kuo niekaip negalėjau patikėti, tačiau jutau, jog mano atkaklus graužimas visgi jį paveikė.
Staiga manyje sukirbėjo panika. Atrodė, kad tuojau pat krisiu be sąmonės, netgi pajutau prasidedantį aptemimą. Vos tik tai nutiks, slokas sudraskys mane į gabalėlius ir surys. Sutelkusi jėgų likučius, lėtai ir nenumaldomai kandau vis giliau. Slokas priešinosi, ėmė dar aršiau blaškytis bei klykti, tačiau kaklo slanksteliai staiga triokštelėjo, ir jis nutilo.
Iškart po to tikrovė visiškai praskydo mano akyse. Amfiteatras užtemo, ir aš tarsi per miglą pajutau, kaip mane suvynioja į tinklą bei tempia. Nors nežinojau, kas ir kur, visiškai nesukau dėl to galvos.
— Sveri ištisą toną, mažoji slokų žudike, — tarė kažkas labai keistu balsu. — Išgelbėjai mano kailį, ir aš to nepamiršiu. Lieku tavo skolininku, brangute.
Tai buvo senasis atsiskyrėlis, kuris, įmantriai niūniuodamas, stengėsi patogiai paguldyti mane savo urve. Niekaip negalėjau prisiminti, kaip ten atsidūrėme.
— Nors esi tikras jaukalas ir visa sumaitota, negaliu tavimi atsigrožėti, — tarė jis. — Nagi, truputėlį patrauk šitą koją, ir aš pamėginsiu ją įtverti su šiais plokščiais akmenimis bei tinklu.
Retkarčiais grybštelėdavau jį dantimis. Kur kas labiau troškau įspirti, tačiau kojos buvo apgailėtinos būsenos ir tikrai man būtų paklususios.
— Nebūk bjauri, vaikeli, tam tu pernelyg prastos sveikatos. Galų gale man nebereikės pergyventi dėl to purvino sloko, o jiems dar negreit pavyks išsiaiškinti, jog jis pasiųstas į geresnį pasaulį. Šis bjaurybė buvo gerokai prirėmęs mane prie sienos. Štai, gurkštelėk vandens. Niekaip negaliu suprasti, kodėl tu tokia didelė. Turėdamas galimybę, būtinai nuskenuočiau tavo smegenis.
Nors žodžiai sklido iš jo gerklės kimiai ir nerangiai, be to, dar lydimi šnypštimo bei urzgulio, nesunkiai juos supratau. O letenomis dirbo vikriau už bet kurį kitą mano regėtą gotą: galėjo pakelti man prie lūpų vandens sklidinus išduobtus akmenis, taip pat išvalyti mano žaizdas.
Kad ir kuo jisai užsiėmė prieš palikdamas civilizaciją ir M-1, šitas senis nusimanė medicinoje. Jis žinojo, kad negali manęs išgydyti, ir nebandė manęs įtikinti galįs, tačiau kurį laiką padėjo man ištverti. Tris dienas tiesino mano kaulus ir stabdė iš gilių žaizdų plūstantį kraują.
— Turbūt tave stebina, kad galiu kalbėti. Ką gi, pragyvenusi šiame matmenyje tiek laiko, kiek aš, tu irgi išmoktum persiplėšti bei atriboti abidvi asmenybes, — tarė jis. — Galiu kalbėti taip pat aiškiai, kaip ir bet kuris žmogus. Tu tik pasveik, ir aš tave išmokysiu.
Nebuvau įsitikinusi, ar ši mano klejonių dalis buvo tikra — turiu galvoje jo kalbėjimą. Kai mano ir taip prasta būklė dar labiau pablogėjo, man kažin kaip pavyko jį įtikinti ištempti mane į planetos paviršių. Nors senis prieštaravo kimiu žmogišku balsu, aš tol nedaviau jam ramybės, kol aprėkė mane ir pareiškė padarysiąs viską, ko paprašysiu, nes esąs man skolingas.
Įvyniojęs mane į tinklą, atsiskyrėlis įsiskirto dantimis į jo kraštą ir ištempė lauk, stabtelėdamas kaskart, kai surikdavau iš skausmo, nerimastingai lūkuriuodamas, o po to keikdamasis, kai ant jo suurgzdavau.
— Be kratymo nieko neišeis, — pareiškė jis. — Tiesą sakant, aš išvis stebiuosi, kad įstengiu tave pajudinti.
Visgi prabėgus, kaip atrodė, ne vienai valandai ir iškentus begalę skausmo, atsidūriau po sieros ir sūkuriuojančių dujų dangumi.
— Leisk partempti tave atgal, — tarė mano kompanionas vaizduodamas, kad ruošiasi vėl įsikibti į tinklą. Tada pastebėjo dangun nukreiptą mano žvilgsnį. — Manai, aš nepatikrinau, ar aplink nėra tinkamų žiedų? Tikrai norėčiau prakišti tave pro vieną iš jų, kad išlįstum kitoje pusėje sveikut sveikutėlė ir be defektų, tačiau čionai nėra nieko panašaus!
Tyliai suniurnėjau. Tolumoje sukiojosi geltonas žiedas. Dėl didelio nuotolio aš netgi nebuvau tikra, ar tai nėra mano karštinės padarinys. Dar kartą suniurnėjau, ir jis ėmė dreifuoti link manęs.
— Netikiu savo akimis, — nusistebėjo atsiskyrėlis. — Tu tikrai privertei tą daiktą atskrieti pas tave?
Daugiau jis nepratarė nė žodžio, tiktai laukė pritūpęs greta manęs, kol ryškus ratas atplaukė nutrūktgalviškai verpetuojančiu oru ir stabtelėjo ties mano galva. Tada senis nuvyniojo nuo manęs tinklą ir, darbuodamasis letenomis bei pasturgaliu, šiaip ne taip pastatė ant įtvertų kojų, po to palindo po manimi ir, sutelkęs visas galias, truputėlį kilstelėjo. Jis ėmė siūbuoti pirmyn atgal, kol galiausiai unisonu perėjome prie didžiojo bandymo. Jis kilstelėjo ir stumtelėjo, o aš tuo pat metu pasispyriau savo skaudančiomis kojomis. Su riksmu gerklėje palikau už savęs M-2 ir dribtelėjau ant numylėtosios Žemės paviršiaus.
Tai galėjo būti pykčio sukeltas maurojimas. Visoje toje sumaištyje aš visiškai neatkreipiau dėmesio į atskriejusio žiedo spalvą. Paaiškėjo, kad jis be galo panašus į tąjį, kuriuo prieš tai iškeliavau į Gotlandą. Ir štai dabar tysojau ant žalios žolytės mokyklos teritorijoje, o iš viršaus plačiai šypsodamosi į mane žvelgė Patė su Mike.
2
Mano vardas Derilė, o viena iš mano problemų buvo amnezija. Nors nuo praeito sekmadienio Gorvynas spėjo mane ištirti šešiais skirtingais būdais, aš vis tiek nieko neprisiminiau iš laikotarpio prieš autoavariją Detroite. Berods, mano smegenyse tūnojo trombas arba susidarė nuolatinis randas. Gydytojai negalėjo pasakyti nieko konkretesnio, o lįsti vidun nenorėjo. Jeigu tai trombas, jis galėjo ištirpti ir manęs nežalojant, o kartu sugrįžtų ir atmintis. Kai mane rado, ant kulkšnies segėjau apyrankę, kurioje buvo išgraviruotas mano vardas. Bent jau visi manė, jog mano.