— Jei manęs nemuši, pasakysiu, kieno tai darbas! — čiupinėdamas sumuštą lūpą ir žvelgdamas į mane neapykantos pilnomis akimis, tarė Tedvaras. Jis buvo didesnis ir sunkesnis už mane, bet toli gražu ne toks uolus.
— Nori pasakyti, jog tu čia niekuo dėtas?
— Tai Patė su Mike. Jos nuolat ten landžioja. Nemušk manęs! Aš nemeluoju! Kai paskutinįjį kartą rausiaus po tavo daiktus, jos sumokėjo man dolerį.
— Ir ko turėjai ten ieškoti?
— Nieko. Ta prasme, aš nežinau. Jos tik liepė pasidairyti, ar neturi ko nors neįprasto.
Pasikalbėjau ir su lifto sargybinėmis trečiajame aukšte.
— Žinote, jums nėra jokio reikalo mane kumščiuoti. Aš ne iš tų žmonių, kurie nuolat bando išsėlinti lauk.
— Mes kumščiuojame kiekviena pasitaikiusia proga, — pareiškė viena jų. — Taip yra todėl, kad nekenčiame vaikų.
— Nekreipk dėmesio į tą pliurpą, — tarė kita. — Mes jaučiame tą patį, ką ir visi kiti. Tačiau iš savo atlyginimų turime apmokėti sąskaitas, o jeigu kuris nors iš jūsų prasmuks pro šį liftą be leidimo, mus išmes iš darbo. Sakyk, kaip atrodo M-2? O M-3?
Pagal įstatymus Amerikos mutuoliai turėjo būti auklėjami Mutate. Šeimose augantiems vaikams savaitgaliais leisdavo parvykti namo. Sulaukęs aštuoniolikos, Mutato absolventas galėjo įsidarbinti kokioje nors kompanijoje arba visą gyvenimą tiesiog prabimbinėti. Visada galėjai užsikalti pinigėlių traukdamas per šalį ir skaitydamas “neregiams” paskaitas apie tai, kaip puiku pailsėti nuo žiaurios tikrovės. Kai pasakoriai baigdavo savo poringes, klausytojams atrodydavo, kad M-2 ir M-3 yra Rojus su auksu grįstomis gatvėmis ir iškvėpintu oru.
Labiausiai man patikdavo savaitgaliai, kadangi beveik visi išsivažinėdavo po namus, ir visame pastate likdavau vos ne vienintelė gyventoja. Aišku, bet kada galėjau dingti neribotam laikui, tačiau žinojau, kad be išsilavinimo išaugsiu tikra neišmanėlė, o kadangi visiškai to netroškau, teko pasilikti. Bet tik ne savaitgaliais ir ne per atostogas. Dažnai penktadienio vakarais nerdavau į M-2 ar M-3 ir grįždavau šeštadienį ar sekmadienį.
— Išmėginau ant tavęs visus teisybės serumus, — tarė Gorvynas. — Įsivaizduok sau, man nepavyko išpešti jokios informacijos.
— O jums niekad nešovė į galvą, kad aš ir taip sakau vien tik teisybę?
— Ne, nešovė. Kažkokiu būdu tu išsmunki iš pastato. Nemanau, kad prieini prie kanalo, tuo tarpu kitur šiose apylinkėse žiedų praktiškai nepasitaiko. Beje, tai ir nulėmė, kad mokykla iškilo būtent šioje vietoje. Tu daugiau nebegali nusileisti žemyn, surišusi batų raištelius ar paklodes, kadangi visas atsargas perkėlėme žemiau trečiojo aukšto. Gali būti, kad papirkai sargybą, tačiau net neįsivaizduoju — kuo. Ko gero, turėčiau būti dėkingas, kad bent sugrįžti savo noru, tad man nereikia išlaidauti, siuntinėjant paskui tave Patę su Mike — norėjau pasakyti, Padarenką su Mikala. Vis dėlto svarbiausia yra tai, kad teisybės serumas nepriverčia tavęs prasitarti. Gal tave blogai veikia tas smegenų trombas?
Mano prisiminimai apie išorinį pasaulį buvo labai migloti. Miestai, miesteliai ir užmiesčio keliai skriejo atmintyje tarsi žvelgiant pro traukinio langą. Iš tikrųjų netgi negalėjau pavadinti jų savais, nes jų nelydėjo nei prisistatymai, nei atsisveikinimai. Kitaip tariant, neprisiminiau, kad būčiau kada nors prie jų priartėjusi ar juos palikusi. Tikruosiuose mano prisiminimuose vyravo chaotiška ekonomika, korupcija bei priešiškai nusiteikusios mažumos. Detroitas man ničnieko nereiškė. Negalėjau prisiminti, ko mes ten važiavome su mirusiu nepažįstamuoju.
— Nedidelė properša tavo kasdienybėje, — vieną rytą pareiškė man Gorvynas po algebros pamokos. — Šiandien pas tave atvyksta vienas labai svarbus asmuo. Jis perskaitė mano pranešimą Vašingtonui apie tavo atsparumą teisybės serumui ir sako, kad tu gali turėti retą antikūnį, nors aš jį užtikrinau, jog tavyje nėra nė vieno prakeikto daikto, kurį galėtum pavadinti retu. Na, gal išskyrus giliai įsišaknijusį neurotinį priešiškumą lifto sargybinėms, Tedvarui ar bet kuriai kitai norinčiai tau padėti žmogiškai būtybei. Jo profesinis vardas Ektris. Pasistenk parodyti jam deramą pagarbą.
Pirmą kartą nepažįstamąjį pastebėjau iš ilgo koridoriaus galo. Buvo prabėgusios jau kelios dienos; mane pakvietė ateiti, tad patraukiau link pagrindinio poilsio kambario. Tolumoje matėsi stoviniuojantis Gorvynas, kurio aukštas ir liesas pavidalas aiškiai išsiskyrė tarp šešėlių, o tada išvydau kitą — aukštą bei plačią — figūrą ir išsyk kažkur skrandžio srityje prasidėjo neaiškus krutuliavimas. Pajutau, jog tai kažkaip susiję su šiuo grėsmingai atrodančiu individu. Galvoje žybtelėjo gąsdinančios mintys. Ektris, Ektris, atrodė, kad vardas ničnieko nereiškia. Neprisiminiau, kad būčiau kada nors jį sutikusi, tačiau kuo toliau žengiau koridoriumi, tuo stipriau reiškėsi manyje sukrebždėjusi nuojauta. Ektris laukė manęs ten, kur susimetė šešėliai. Stovėjo gūždamasis ir rangydamasis tarytum slokas, o kai prisiartinsiu, žengs žingsnį į priekį ir griebs savo didelėmis baltomis rankomis man už gerklės. Tiesiog spauste išspaus iš manęs gyvastį.
Nelėtindama žingsnio, pasukau į šoną ir žengiau pro artimiausias pasitaikiusias duris. Pakliuvau į skaitomąjį, tuščią ir su daugybe langų. Iš jo vedė dar vienos durys, atsiveriančios į kelių koridorių sankirtą. Paspaudusi mygtuką ant palangės, greitai atvėriau vieną iš langų. Lauke lijo, o vėsi ir pilka diena derinosi prie mano naujosios nuotaikos.
Toli danguje kybojo ryškiai žalias žiedas, ir aš kelis kartus liepiau jam atplaukti pas mane. Dėl didelio atstumo bei mano nesugebėjimo susikoncentruoti daiktas neskubėjo paklusti. Koridoriuje pasigirdo žingsniai ir balsai. Dar viena kita akimirka, ir Ektris įžengs į kambarį bei pareikš į mane savo pretenzijas.
Nelaukiau, kol žiedas atplūduriuos iki pat manęs. Dabar jis kybojo tiesiai apačioje, išsipleikęs visa savo plokštuma tarsi baseinas. Jau nerdama pro langą, paspaudžiau jį uždarantį mygtuką. Dar po akimirkos smigau į septynių ar aštuonių metrų aukštyje esantį žiedą.
Vandenų pasaulį, arba M-3, sudarė skystis. Vieninteliai žemės plotai jame buvo plūduriuojantys kalnai. Atsidūręs Vandenų pasaulyje, plaukūnas pasijusdavo tarsi mikroskopinis organizmas didžiuliame akvariume. Efektingi koralų luitai, uolos su urvais, kriauklės bei jūros augalų gniutulai plaukiojo kas sau iš pažiūros bekraščiame žalsvame skystyje. Planeta buvo šilta, rami ir kupina paslapties, nes atrodė, kad nepaiso jokių logikos bei fizikos dėsnių.
Buvau vandenyje kvėpuojanti, žvynaodė keturiasdešimt penkių centimetrų ilgio ir maždaug keturių kilų svorio plaukūnė. Turėjau grakščias kojas, o pėdos virto mažais šilkiniais plaukmenimis. Kadangi Vandenų pasaulį mėgau labiau už visus kitus, lankydavausi jame kur kas dažniau, nei Gotlande. Čia tyla buvo tarytum muzika, srovės — masažas bei balzamas, o laigymas tarp koralų — gyvenimo būdas.
Atsipeikėjusi toje Detroito ligoninėje, aš prisiminiau tiek apie kitus matmenis, tiek apie tai, jog esu išskirtinė mutuolė. Amnezija ištrynė man iš atminties tik visus pažinotus žmones, adresus, įvykius bei užsiėmimus, ir aš net nežinojau, ar yra pasaulyje nors kas nors, kam galėčiau rūpėti. O dabar dar nežinojau, kodėl netransmutavau į plaukūnę, dydžiu prilygstančią mano žmogiškajam kūnui. Užuot viską dariusi kaip eilinis žmogus, buvau tarsi kažkokia nuokrypa, tačiau žinojau, jog dabartinis mano mažumas nėra jokia klaida. Viską reguliavo kažkas, slypintis mano galvoje.
Kad ir kur pasukdavau, niekur netrūko žiedų. Geltonos, mėlynos ir kitokių spalvų spurgos nardė arba tingiai plūduriavo vandenyje, retkarčiais palikdamos užnugary savo sukeltus sūkurius. Kiek pajėgdama stengiausi jų išvengti, mat galėjo įsiurbti mane į juodus telkinius, kur tvyrojo šaltis ir sklido daugybė ausis žeidžiančių triukšmų. Pagalvojau, jog kažkokiu būdu toje pačioje visatos vietoje, kurią užėmė Žemė, skriejo ir saulės šviesoje žaižaruojanti, besisukanti bei vis labiau įšylanti vandens planeta. Tada paklausiau savęs, ar kartais gražusis M-3 nėra Žemė, tokia, kokia buvo prieš milijardus metų, kai ją, lėtai besisukančią, dengė tik ramus skystis. Deja, nebuvo kaip patenkinti savo smalsumo. Tokie fenomenai, kaip Vandenų pasaulis bei žiedai, labai domino įvairiausio plauko teroristus.