Besėdint kėdėje surištomis rankomis ir pleistru užklijuota burna, man dingtelėjo, kad nepaklausiau dvynių, kokį pelnąjoms atnešiau atvirojoje rinkoje.
3
Salsvas nesutarimų kvapas užtvindė rąstų namelį lygiai stipriai, kaip ir pušų spyglių, kalnų oro, medžio dūmų bei ant elektrinės viryklės verdančių mano pusryčių aromatai.
— Ašaros niekuo tau nepadės, — tarė Vytis, įdėmiai dėbsodamas į mane. Ko gero, stebėjosi mano prasta nuotaika. Atrodė, kad jis niekaip negalėjo apsispręsti, ar iš manęs šaipytis, ar geriau vengti. — Mes čia suryjame po vieną vaikiščią per dieną, — pareiškė. — Nesileisk apkvailinama, šiame pasaulyje yra ir žvėrių.
Ypač gerai jaučiau jo žvilgsnius, metamus į kabantį ant sienos žiedų pavojaus signalą. Jų buvo kiekviename namelio kambaryje, po vieną paradiniame ir užpakaliniame prieangiuose, o dar trys — prie užtvaro.
— Įdomu, kas nutiktų įjojus į M-2 raitomis ant arklio? — paklausiau ir pastebėjau, kaip jis staiga blykstelėjo. Įtariau, kad nuo pat mūsų susitikimo akimirkos jo kraujospūdis laikėsi pakilęs, pulsas padažnėjęs, o antinksčiai virto mažulyčiais geizeriukais. — Ko gero, išbandysiu tai su Banditu, — pareiškiau. — Pirmiausia permesiu tave per balną ir tvirtai pririšiu, o tada šuoliais pasileisime kiaurai per seną gerą mėlyną spurgą. Zinai, tokią namo dydžio. Beje, girdėjau, kad kuo žiedai didesni, tuo toliau tenka kristi anapus.
— Ar tai įrodyta? — Jau supusryčiavęs vieną minkštai virtą kiaušinį bei gabalėlį skrudintos duonos, Vytis kovojo su nevirškinimu bei pasipiktinimu, o aš tuo tarpu šlemščiau kiaušinienę, dešreles, sviestainius, želė, sultis ir pieną.
— Ar ten, iš kur atsiradai, tave marino badu? — pasidomėjo jis. Kai ant kiaušinienės drėbtelėjau gervuogių želė, jo veido bruožus perkreipė skausminga išraiška. — Ir išvis, iš kur tu atsiradai?
— Iš po kopūsto, iš kur gi kitur? Kertu lažybų, jog galėčiau pranešti keletą tau nežinomų dalykų. Pavyzdžiui, kad mano smegenyse įstrigęs trombas. Be to, ar žinai, kad man amnezija? Tiesa, retkarčiais aš šiek tiek perdedu, tačiau dabar sakau gryniausią tiesą. Jei tavo bosas būtų įžvalgesnis, jis nebūtų vėlęsis į sandėrį su tuo agentu. Tai grynų gryniausias sukčius.
— Kokia dar amnezija? Vaikuti, ką tu čia tauziji?
— Kuo tu vardu? — paklausiau.
— Sakiau jau tuziną kartų. Virtonas.
— O aš — Darilė.
— Puiku, vaikeli.
— Puiku, Vyti. Taigi, kaip jau minėjau, esu ambulatorinė ligonė, tačiau tai viskas, ką apie tai žinau. Pakanka mane stipriau krestelėti, ir galiu užgesti kaip tas žalias žiedas, įnėręs į šio namelio vidų.
Jis stryktelėjo ant kojų ir patikrino sieninę pavojaus sireną, netgi patekšnojo per ją ir prikišo savo ausį. Skalė švytėjo blyškiai rausva spalva. Aplinkui nebuvo jokio žiedo.
— Galbūt aš blogai tave įvertinau, — tarė jis. — Galbūt reikėjo tave apsvaiginti ir uždaryti į narvą.
— Nepamiršk apie mano trombą.
— Tai tu nepamiršk. Jis gi tavo galvoje, ne mano. — Vytis pažvelgė į mane kiek pravira burna, tačiau jo blausiai mėlynos akys liko ramios. — Ir kokio galo tu rieti tokias pasakas? Juk esi puikiausios formos. Pripažink tai.
Arklidėse gyveno sena skalike, vardu Gūgsė, kuri turėjo mane sumedžioti, jei kartais sumanyčiau pasprukti. Ši mintis truputėlį stebino, tačiau Deronas patikino, kad, nepaisant viso jai rodomo draugiškumo, Gūgsė tikrai nepamirš savo dresuotės. Tiesą sakant, pareiškė jis, kuo geriau skalike mane pažins, tuo lengviau jai bus sekti mano pėdsakais.
Deronas kažkuo priminė šnipinėjantį profesorių, kurio didžiausias pomėgis — apsirengti nešvariais drabužiais ir eiti vartyti šieno arba mėginti prajoti su Banditu. O gal jo profesija buvo šnipinėjantis kaubojus, kuris leidžia savo atostogas, knaisiodamasis po universiteto atmatas. Jeigu Vytis buvo vidutinio ūgio ir kresno sudėjimo, tai Deronas — aukštas bei liesas. Pirmąjį galėjai permanyti, antrojo — nė iš tolo.
— Mano buvusi žmona apkaltino mane nepažinumu, — tarė jis man vėliau tą rytą, įsikirtęs į tolį savo primerktomis rudomis migdolo formos akimis. — Ji pareiškė, kad neturiu cinkelio. Kai paklausiau, ką tai reiškia, atšovė, jog į šią sąvoka įeina visi kasdieniai dalykai.
Jis užsiropštė ant Bandito, pasėdėjo pusę minutės, nusidaužė purvą ir didžiule skrybėle nudulkino džinsus.
— Kadaise psichiatras patarė man pasidaryti vaiką arba ką nors įsivaikinti.
— Tik nežiūrėk į mane. Tavo buvusi žmona teisi. Esi šaltas kaip varlė.
— Aš žiūriu į tave visai nešališkai. Abejoju, ar Kiskas turės iš tavęs kokios nors naudos. Esi nepažabojama laisvūnė, kaip ir jo arklys.
Atrišau tuo metu ramiai stovėjusį gyvulį ir vos suturėjau pagundą numesti nuo gyvulio nugaros nepageidautiną svorį.
— Ar žinai, kodėl negali juo jodinėti? — paklausiau.
— Nagi, pasakyk.
— Tu jo bijai.
Sugniaužusi juodus šiurkščius karčius, stryktelėjau ant plačios nugaros ir basomis kojomis stipriai sumygau šonus. Perliuoksėję visas pasitaikiusias tvoras, pasinešėme per sodria žole apaugusią lygumą. Spirčiojau arkliui iki mėlynių, o jis mėgavosi kiekviena akimirka, šokčiodamas tarsi sunkvežimis be amortizatorių. Dar keli mygtelėjimai, dar keli riktelėjimai, ir vėl skriejome su vėju, ir atrodė, kad tai žemė lekia link mūsų, o ne atvirkščiai.
Turėjau stiprias kojas ir žinojau, kur grybštelėti šį subjektą, kad jį pristabdyčiau. Vienintelis dalykas, į kurį reagavo arklys, buvo keliais įjį įsirėmęs tvirtai sėdintis jojikas. Iš kur tai žinojau? Gerai, kad niekas nepaklausė, nes nesumočiau, ką atsakyti. Bet kokiu atveju, vos sumažindavau spaudimą, Banditas tučtuojau įsilėkdavo kaip greitasis traukinys. Kažkur toli iš užnugario mus pasiekdavo skalikės amsėjimas. Vargšė Gūgsė. Už šios dienos pastangas jai teks pasitenkinti tik dulkių skoniu.
Išsidrėbiau kalvos viršūnėje, traukiau į save gaivų orą ir prakaitavau it kulis[1]. Banditas ganėsi greta, pririštas prie ilgo vijoklio. Praėjo visa valanda, kol jis pravėso. Saulė baudėsi mane apžilpinti, vabzdžiai stengėsi suėsti gyvą, o sieloje vyravo ramybė. Iš pradžių prisirijau obuolių, po to aptikau graikinį riešutmedį bei tvirtą uolą, atsirinkau keletą tuzinų upokšnio išskalautų akmenėlių, kimšau gervuoges, žemuoges, laukinius obuoliukus ir kramčiau sasafro žievę.
Tą arklį greičiau reikėjo pavadinti Orlėkiu, nes jis visada lakstydavo it ant sparnų. Aptikę seną kalnų kelią, didžiuliu greičiu uždūmėme į viršų ir dar greičiau nudundėjome žemyn. Tuo metu aplinkui jau tirštėjo prieblanda, o saulė ruošėsi netrukus dingti iš akių. Slėnį kertančiu keliu atvinguriavo automobilis, pasuko link mūsų namelio ir padidino greitį. Mudu su Banditu iššokome iš kalnų kelio tiesiai prieš jo nosį, ir mano ristūnas, išreikšdamas savo nepasitenkinimą įsibrovėliu, atsistojo piestu bei ėmė mataruoti priekinėmis kanopomis. Akies kraštu pastebėjau, kaip vairuotojo vietoje sėdintis tamsiaplaukis akmenveidis vyriškis, stengdamasis mūsų išvengti, staigiai suktelėjo vairą ir įsirėžė į tankius krūmus.
Banditas parodė jam savo riebų pasturgalį, ir mes paršuoliavome atgal į rančą, lydimi žmogaus, kuris aiškiai buvo čia bosas. Tą vakarą gulinėjau lovoje ir klausiausi, kaip jie kivirčijasi.
Kisko tonas buvo stingdantis ir kupinas pašaipos.
— Tai bent turime specialistėlius. Du suaugę vyrai nesugeba kelias dienas prižiūrėti paprasčiausios mergiščios. Gal man reikėtų paieškoti jums kokio lengvesnio darbelio? Arba gal aš tiesiog spjausiu į jūsų įsipykusius snukelius ir pasiųsiu šunims šėko pjauti.