Vytis su Deronu atsakydami kažką burbtelėjo. Paprastai kiekvieną sykį, kai Kiskas būdavo piktas ar sarkastiškas, jie įjungdavo atbulinę pavarą. O taip nutikdavo beveik nuolat.
— Manau, kad tu nerimauji labiau, negu reikia. Juk ji sugrįžo, ar ne? — Atrodo, tai buvo Vyčio balsas, bet negalėčiau garantuoti. Tiesą sakant, man tai visai nerūpėjo.
— Žinoma, nes ji prisipūto žalių vaisių ir nenorėjo likti viena bei ligota šiame dideliame ir žiauriame pasaulyje. Tačiau ką darysite, kai ji pabėgs kitą kartą? Pasiųsite jai žinutę? Vaikeli, maldaujame, sugrįžk, kitaip mūsų sėdynės kentės pirmutinės? Kai apie tai pagalvoju, man net skrandį sutraukia. Be to, norėčiau, kad tas šuo būtų ištrenktas iš namelio ir gyventų ten, kur jam ir priklauso — arklidėse.
Įėjo Vytis ir išsivedė Gūgsę, bet aš neprieštaravau, nes tą akimirką labiausiai troškau numirti. Mano pilvas išsipūtė kaip melionas ir tvilkė it karšta plyta.
Sirgau tris dienas. Kol Kiskas trynėsi rančoje, padėtis darėsi vis labiau kivirčinga. Kai supratau, kad visgi išgyvensiu pasivaišinimą laukiniais vaisiais, kiek atsipalaidavau ir grįžau prie savo labiau netvarkingų įpročių. Dienų dienas dykinėjau ir neatsakinėjau į klausimus bei nerodžiau pasiryžimo užsidirbti pragyvenimui. Už šias pastangas Kiskas uždarė mane narvan, kurį Vytis su Deronu sumeistravo iš medienos ir pakabino paradiniame prieangyje.
— Jums nederėjo to daryti, — pareiškiau. — Ir dar būtent tuo metu, kai jau ėmiau galvoti, kad galėtume sutarti.
— Žinoma. Man irgi taip pasirodė. Kaip Sokratas su savo mylimu troškulio malšintoju. — Kiskas buvo ramus, visada toks, tačiau jo akys žėrėjo. Kai kada jis jas pasitrindavo. Boso plaukai buvo tokie juodi ir garbanoti, kad priminė godžius pirštukus, gniaužiančius jo galvą. Pečiai buvo pernelyg platūs, dantys — pernelyg ilgi, protas — pernelyg įžvalgus.
Supdamasi pirmyn atgal ant virvės kabančiame narve, paklausiau:
— Ką jūs norite tuo pasakyti?
— Tai susiję su pilimis bei karaliais ir tuo, kas čia įsakinėja.
— Įsakinėti nesunku, bet jeigu nėra kas klauso?
Jis nusišypsojo.
— Pagavai mintį?
— Galiu išeiti iš čia kada tik panorėjusi.
— Bet kurią akimirką?
— Kaip spjūvis pro tarpdantį.
Jis liovėsi šypsotis.
— Jeigu dar bent kartelį be leidimo prisiliesi prie arklio, aš paleisiu jam kulką į galvą.
Prireikė kelių minučių, kol tai suvirškinau.
— Nejodinėsiu juo be leidimo, — galiausiai ištariau.
— Matai? Mes sutariame vienu klausimu po kito.
— Jums reikėjo nusipirkti kokį nors kitą to vergų kvartalo gyventoją. Aš esu pagiežinga.
— Ketini suvesti su manimi sąskaitas už tai, kad tave užrakinau?
— Ne, už grasinimą gyvuliui, kuris nepadarė jums nieko blogo. Jūs galite mane užrakinti, tačiau negalite išlaikyti po raktu.
— Pažiūrėsim, — šiurkščiai tarė jis. — Kalbant apie grasinimus, tai tol, kol darysi tai šitaip iškalbingai ir įtikinamai, liksi ten, kur esi. Gyvensi narve kaip beždžionė. Maitinsies kaip gyvulys. Įsisavink šią pamoką, mutuole. Mano vardas Kiskas. Tu dirbi man arba teks gyventi kaip gyvuliui. Dėl manęs gali tupėti čionai visą savo likusį gyvenimą.
— Yra toks dalykas, kaip įstatymas.
— Pamiršk tai. Aš esu įstatymas.
Tą vakarą mane aplankė Vytis.
— Nešdinkis, — pareiškiau. — Žinau, jog jis tave atsiuntė, kad mane suminkštintum.
— Nuo kada įmanoma suminkštinti akmenį? Tiesiog, atnešiau purškalo nuo vabzdžių, kad rytoj turėčiau kam sušerti pusryčius.
— Jis papurškė iš balionėlio, ir aš pasiskundžiau, kad dalis pateko man ant veido. — Jei bendradarbiausi su mumis, mes tave puikiai išdresuosime. Deronas gerai išmano savo darbą. Kimši rinktinį maistą, galėsi jodinėti tuo pamišėliu iš arklidžių ir laikyti šunį savo kambaryje. Tau galėjo pasiūlyti daugybę kur kas blogesnių darbų.
— Katras iš jūsų yra žiedų ekspertas? Tu ar Deronas?
— Nė katras, bet jis išmano daugiau už mane. O ką?
— Yra vienas dalykas, kurio neprisimenu. Užduok jam nuo manęs klausimą.
— Be abejo.
— Jei asmuo yra sužeidžiamas M-2, grįžta į M-1, o po to vėl į M-2, ar jis materializuosis su tais pačiais sužeidimais?
— Paklausiu jo. — Vytis dvejojo. — Ką reiškia — negali prisiminti? Kaip galėjai užmiršti tokį dalyką?
— Aš jau tau sakiau. Jeigu netiki, kad man amnezija, tai niekuo negaliu padėti.
Jis pasišalino, bet po kelių minučių sugrįžo.
— Deronas sako, kad žaizdų nebebus. — Vytis pažvelgė į mane pro medinius skersinius. Ant jo susirūpinusio veido žaidė šviesos atspindžiai. Atrodė panašus į šunį. — Ką tu rezgi? — paklausė. — Gal ruoši dar daugiau nemalonumų?
— Perduok Kiskui linkėjimus.
Paslaptis slypėjo žiedų spalvose, o ne kokiame nors ypatingame velėnos taške. Pavyzdžiui, norėdama pakliūti į savo senąją stovyklavietę M-2, turėjau susirasti tam tikro atspalvio mėlyną žiedą. Grįžus į Mutatą, užduotis nė kiek nepalengvėtų, kadangi žiedo padėtis neturėjo visiškai jokios įtakos. Kalbant apie dangų už mano narvo ribų, tai jame dabar matėsi kur kas daugiau spalvotų žiedų nei dieną, o vienas toks mėlynas mano tyliu pasiūlymu pakeitė kursą ir stabtelėjo aptvaro pavojaus signalo veikimo zonoje. Netrukus namo viduje pasigirdo grumdymosi garsai, ir pro duris kartu išpuolė Vytis su Deronu.
— Čia viskas ramu, bose! — užbaubė Vytis, švystelėjęs žibintuvėliu į sieninį pavojaus signalą. — Per pusę mylios nėra jokio pavojaus!
O man tarė:
— Klausyk, nematau, ko čia žvengti. O gal nori, kad tave išsitemptume ir išvelėtume šonus?
— Aš noriu į tualetą.
— Niekuo negaliu padėti. Nematysi laisvės, kol nepradėsi gražiai elgtis.
Susigūžiau kampe ir ėmiau verkšlenti.
— Liaukis, — tarė jis.
— Tu į ją reaguoji, — pastebėjo Deronas.
— Tiesiog užčiaupk savo išsimokslinusią srėbtuvę.
— Tu ne toks kvailas, kad apie ką nors pagalvotum du kartus. Nesuprantu, kaip šitoji tave užkabino. Ji blogiausia iš visų mano matytų.
Vytis tik dėbtelėjo į jį ir grįžo atgal. Deronas dar kurį laiką pašaipiai spitrijosi į mane.
— Tu siunti, nes aš žinau, kaip suvaldyti Banditą, — pareiškiau.
Jis nieko neatsakė, tik dar kartelį nusišiepė ir nusekė Vyčio pėdomis.
Danguje spingsinčios šviesos priminė spalvotus mėnulius su padūmavusiais vainikais. Jų buvo per mažai, kad užtemdytų žvaigždes, tačiau užteko, kad sukeltų Kalėdų įspūdį. Kai kurios žemai kybančios šviesos priminė žvakes ir toldamos bliksėjo bei purslojo arba dūmijo ir nerangiai šoko kaip saulės zuikučiai ant sienos. Toji, kuri sukėlė sąmyšį, jau seniausiai spėjo pranykti.
Gulėjau narvo kampe ir laukiau geros progos, stebėdama, ar nepasirodys kas nors naudingas. Kadangi buvau tikra nepasėda ir man trūks plyš reikėjo kokio nors užsiėmimo, pradėjau siūbuoti narvą. Šis girgždėjo tartum surūdiję varteliai, ir retsykiais iš namelio atsklisdavo prislopintas burblenimas. Galiausiai visi trys išvirto laukan. Kiskas visas spirgėte spirgėjo, tačiau, kai paliepė Vyčiui su Deronu įboginti narvą vidun, jo balsas skambėjo šaltai. Aniedu ėmė niurzgėti, kad narvas netilps pro duris, o jis patikino savo geriausiu budelio balsu, kad tikrai tilps, ir šis tilpo.
Vytis palaukė už vonios kambario durų, o kai aš pernelyg ilgai užgaišau, atlapojo jas kojos spyriu, čiupo mane ir įgrūdo atgal į narvą, dabar jau pastatytą mano miegamojo viduryje.