— Be atsargų mes nebegalime grįžti atgal anapus perėjos, — pasakė Nikolajus. — Ir neverta dėl to ginčytis. Nesvarbu, kur esame, turime joti pirmyn. Šis kelias — jis turi kur nors eiti bei kur nors nusileisti iš aukštumų. Geriau nesustoti judėjus net po saulėlydžio, jei reiktų.
— Tai teisingas kelias, — sušnibždėjo Karolis.
Tamašas tarė:
— Senelė minėjo… — ir tada nutilo, nes tai, ką pasakė senelė, nebuvo vertingiau už tai, ką žinojo Karolis.
— Mes pasiklydome, — tęsė Ježis, Karolis tepapurtė galvą ir nukreipė savo žvilgsnį į slėnį.
Debesų gijos dengė tolį. Po pilką erdvę sukiojosi paukščiai — ereliai arba maitėdos varnai, sunku pasakyti: dydis ir spalva šiose vietose apgaulingi. Ant debesų paukščiai metė ilgus šešėlius.
Varnai, nusprendė Tamašas, per rūko draiskanas pajojėjęs žemyn. Kiek teko matyti, varnams ir krankliams tiko viskas, ne viena Magijara praeitą žiemą kentė žūtį. Medžiai kalnuose išmirė, liko amžinai žaliuojančiųjų žabai. Iš vakarų žemyn, per perėjos žiotis, jiems į nugaras papūtė vėjas, jis buvo šaltas ir drėgnas nuo šlapdribos drikulių ant nudegusių kalno sangrūdų. Vietoje senelės krioklių jie rado sustingusį, suodžių nujuodintą ledą, vietoje pušų giraičių iš jos pasakojimų — suanglėjusius medžių kamiengalius, stirksančius iš degėsių, pajuodusių krūmokšnių.
— Visas miškas sudegęs, — pratarė Filipas.
Meisteris Nikolajus, kurio balse skambėjo nusivylimas, tarė:
— Na, štai, bent jau sėkmingai nusileidome žemiau medžių linijos. Nesvarbu tas gaisras, pavasaris žemumose paskleis žalumą. Ten riba, žemiau kurios turėtų būti pašaro.
Žemyn — kaip tik ten, kur dabar jie traukia, Karolis su Nikolajumi dėl to buvo teisūs. Arkliai teberisnojo išvargusiu, kratančiu žingsniu. Tarp kalnų juos apglobė prietema, o dėl rūko draiskanų aukštumose virš jų galvų pakibo pilki, apsunkę nuo sniego debesys, nusviesdami viską į tamsų niūrumą.
Galbūt Ježis teisus, mąstė Tamašas, gal aukštikalnėse nepastebėjome kokio nors kelio posūkio ir nusileidome ne į tą slėnį.
Bet ar meisteris Karolis leistų mums nueiti klaidingu keliu? Jis — kerėtojas, Ježis nuolat taip tvirtino. Tai kodėl mums nepakliūna geresnė sėkmė?
Nebent meisteris Karolis būtų jau namie išnaikinęs blogį, kodėl gi ne? Ir jei būtų galėjęs, jis būtų be audros parvedęs mus per kalnus, argi ne? Jis atvyko čia ieškodamas savo sesers, nes vyksta tokie dalykai, kokių jis negali pakeisti. Ar jis mūsų tėvams nesakė: „Negerus sapnus sapnuoju”.
Jie įjojo į blausų uolų tarpeklį, žemiau kelio tekėjo upė. Staiga Karolis pranešė, kad tai ir esąs tas kelias, kurį prisiminė.
— Ar jis ir tada buvo toks niūrus? — paklausė meisteris Nikolajus.
— Ne, — vis dar jodamas pripažino meisteris Karolis.
Apie kitus dalykus prakalbo vyrai, kai kelias užsisuko už nualinto kalvos šlaito — už slidaus akmenų griūčių ruožo bei ilgos riedulių ir mirusių krūmokšnių nuokalnės žemyn iki skurdaus upės krašto — gąsdinanti vieta, visiškai užtemdyta kalnų sienų, stūksančių abipus, tačiau kelias dabar buvo aiškių aiškiausias: platus, lengvai pastebimas. Jie prijojo prie kelio stulpo, priklausiusio Seniesiems Žmonėms, kuris paaiškino, kodėl kelias sutvirtintas tašytais akmenimis. Magijaroje tai vienur, tai kitur pasitaikydavo tokių kelių su panašiais stulpeliais, tačiau ant šito kelio ženklo vypsojo grubiai nupaišyta fizionomija.
— Kas tai? — pasidomėjo meisteris Nikolajus.
— Negeras dalykas, — pasakė Karolis. Nikolajus, kaip ir visi, norėdamas sustoti prie radinio, timptelėjo vadeles, tačiau Karolis prajojo pro jį žvelgdamas taip, tartum tai būtų buvus neatskiriama šio krašto dalis.
— Ką? — piktai jam iš paskos šūktelėjo Bogdanas. — Meisteri Karoli, kur jūs mus vedat? Ką žinot, bet mums nesakot?
— Kad nėra kito kelio, tik šis, — sau per petį tarė meisteris Karolis. — Kad nėra pasirinkimo, tik tiesiai pirmyn. Judam!
— Bogdanai, — buvo bepradedąs sakyti Tamašas, stipriai jausdamas dėl šio kelio kažką bloga, bet Bogdanas, norėdamas pasivyti Karolį, paragino savo arklį, kažką kalbėjo apie Karolio saugojimą, kad tas nenusisuktų sprando. Meisteris Nikolajus padarė tą patį, ir likusieji jais pasekė.
Tamašas dar kartą užmetė akį į akmenį, kuris, rodės, tyčiojosi iš bet kokios tolimesnės kelionės šiuo keliu; jis suabejojo, gal visi vyrai žino, ką ši piešta veido išraiška reiškia, tik jis — ne. Tamašas nenorėjo būti kvailiu, o jie nepaisytų jo įtikinėjimų. Jis paragino savo išvargusį arklį link kolonos priekio, kur jojo Bogdanas, Nikolajus ir Karolis; kaip tik tada, kai kelias pasisuko palei kalno šlaitą į stačią nuokalnę, buvo lengviau pasivyti.
Tengi, anapus kalno šešėlio, jie išvydo pirmą viltingą ženklą — rytų pusėje regėjai žalsvą saulės šviesą. Prie kelio, šioje saulės šviesoje, dunksojo tamsi tvirtovė, į jos pamatus daužėsi upokšnis.
— Krukči Strazas, — sumurmėjo Bogdanas.
Taip ir yra, pagalvojo Tamašas. Nepaisant nieko, tai buvo senelės nupasakotas kelias, išdegęs ir siaubingas kaip tokiais pat tapę kalnai. Juk galiausiai jie perėjo teisinga perėja, ir žemė kažkur ten vis dar gaudė saulės šviesą tarsi pažadą apie kažką geresnio.
— Na, greitai, — nutildydamas jų plepalus šūktelėjo meisteris Karolis ir greičiau pavarė savo arklį keliu į pakalnę, kuris ėjo kaip tik pro tvirtovės smailę.
^ Tada pasigirdo švilpesiai — skardūs ir nelaukti, nė vienas lankininkas nebūtų jų tikėjęsis.
— Ježi! — riktelėjo Filipas. Tamašas paklaikusiu žvilgsniu dairėsi aplink, kai arkliai metėsi atgal, o jo pačio — pasibaidė bei atsistojo piestu. Jis matė, kaip Bogdanas susitrenkė ir krenta, jo gi pačio arklys žingtelėjo atatupstas į kelkraštį. Vieną sustojusios širdies sekundę jis suprato krentąs už krašto ant riedulių į kurtinančią akmenų griūtį, buvo sudaužytas ir apkurtintas jį nešančios riedančios srovės. Jam užteko laiko nustoti vilties surasti vietelę sustoti. Užteko laiko pagalvoti apie ką nors, ko užsikabintų. Griūtis gaudė jo ausyse ir visa, už ko galėjo nusitverti, lėkė kartu su juo slysdami, kaip ir jis, bei vartaliodamiesi, vis žemyn ir žemyn į dusinančias dulkes.
3
Užgriuvo ramybė. Tamašui po nugara — šaltas akmuo. Tamsoje aplink jį tiško vanduo ir aidėjo. Jo kūnas vis dar juto kritimą, bet nebejudėjo; lėtai ir ilgai jis rankiojo išbarstytas sąmonės daleles, bandydamas susieti čiuožimą kartu su akmenų srautu ir šį plintantį skausmą, šią tamsą, šį pastovų vandens lašų aidą.
Lubos atspindėjo neryškų šviesos raibuliavimą. Nė vieno mirgulio ant sienų. Platus urvas arba žmogaus darbo rūsys — tiek jis jau galėjo suvokti, tačiau kodėl jis čia, atrodė nesuprantama. Tamašas prisiminė nusileidimą nuokalne, juto akmenų krušą, atsiminė, kad iš karto nuvirto nuo arklio — visiškai nešlovinga jo kelionės pabaiga. Bogdaną partrenkė. Ježį. Tą prisiminimą sekė siaubingi vaizdai: apniukęs dangus, pajuodęs nuo švysčiojančių strėlių, arklių žvengimas, vyrų klyksmai.
Antrąkart prabudo; jokio supratimo, kiek laiko praėjo nuo pirmojo pabudimo. Vis dar gulėjo aukštielninkas. Iš kažkur sklindanti šviesa lietė akmenis, teikė jiems formą bei tikrumą, lubos blizgėjo nuo vandens ir juodų pelėsių, tačiau sienų nesimatė. Ta pati vieta, kaip ir anksčiau: Tamašas girdėjo vandens teškėjimą, užuodė priplėkusį drėgnos geležies ir akmenų kvapą. Tačiau kažkur tolumoje dunksėjo. Lyg būgnai, pamanė, arba jo paties širdies dūžiai. Prisiminė kelią, jis turi surasti savo brolį, turi ten sugrįžti, tėvas liepė pasirūpinti Bogdanu.