Tik kažin kas tvirtai laikė jo rankas jam virš galvos, o pabandžius ištrūkti iš tų gniaužtų, per nugarą nuvilnijo skausmo banga. Darbavosi pusiau apmirusiais pirštais, bandė apčiuopti, kas jį laiko, palietė tai, kas galėtų būti virvė, apnarpliota aplink geležines groteles; tačiau Tamašas negalėjo tiksliai žinoti, ar kas nors yra šilta ar šalta, negalėjo net atkraginti savo skaudančio sprando, kad pamatytų.
Jo ausis pasiekė riksmas; iš labai toli. Tiktai paukštis, sakė sau, varnas, gal sužeistas šuo viauktelėjo — ne žmogaus balsas. Migla aptrauktas Tamašo protas negalėjo jo iškreipti. Gulėjo įsitempęs, siaubingai bijojo vėl tai išgirsti, o vandens lašnojimas į kažkokį tvenkinuką buvo vienintelis sveiko proto ir laiko matas.
Galiausiai — garsiau už vandens teškesį — pasigirdo šliurpčiojimas, lyg kas garsiai šnopuodamas vilktų kažką grindimis. Košmaras. Jis norėjo pabusti; dabar, meldžiu, dieve; jis labai troško dabar nubusti, tačiau jokio pabudimo nebuvo. Gali geist ištrūkti, bet nepajėgi net apsiversti. Klausė savęs, kas čia jį pririšo ir kodėl, ir kiek pajėgdamas aukščiau pakėlęs galvą pamatė didžiulį gauruotą luistą, išnyrantį iš blankios šviesos ir į šešėlį greta jo.
Trolis. Jam galas. Jis žinojo, kad galas. „Tik kaulai lieka”, — prisiminė Nikolajų sakant ir suabejojo, ar jis vienintelis čia įkalintas.
— Bogdanai!? — sukaupęs visą drąsą, kiek pajėgė jos surasti, šūktelėjo į tamsą.
— Ššš! — sušnypštė trolis, šlapiais, priplėkusiais kailiniais skarmalais pervilko per veidą ir didžiuliu delnu užčiaupė jam burną. Tamašas grūmėsi, vos neuždusintas, o galvai ėmus svaigti, liovėsi parodydamas, kad bus ramus; tik jokio tikrumo, kad tas padaras paleis jį. Tačiau tas lėtai atitraukė ranką ir leido Tamašui įkvėpti.
Po to tasai iššliurino lygiai taip pat netikėtai, kaip ir pasirodė. Pro savo širdies dūžius Tamašas klausėsi, kaip tas padaras nutolsta, matė į šviesą atsitraukiantį jo šešėlį ir dar ilgai drebėdamas spoksojo į tamsą. Jis laužė galvą, kur tas nuėjo ir kodėl paliko jį, o labiausiai, kas nutiko Bogdanui ir Nikolajui bei likusiems — jau neminint meisterio Karolio. Kerėtojas galėjo juos apginti. Galbūt jis išgelbėjo likusiuosius: Bogdaną ir visus kitus — štai taip norėjo galvoti Tamašas, — jis gali būti vienintelis, kurį trolis sučiupo, tysantį be sąmonės, taip ir bus buvę. Būtent šią akimirką Bogdanas ir Karolis turbūt jo ieško. Jie galėtų jį išgelbėti, jei tik Tamašas sugebės išlikti gyvas, jei tik iki jiems atvykstant netaps trolio pietumis.
O kad kaip nors pavyktų išlaisvinti rankas ir pasprukti… jis apsaugotų visus nuo pavojų, gresiančių jį begelbstint, ir save nuo kaltės, kad privertė juos rizikuoti.
Tamašas neleido sau galvoti apie kitas galimybes. Jis triūsė prie virvių, ne timpčiojo jų, nes taip tik užveržtų mazgus, tačiau kiekvienu įmanomu pirštų grybštelėjimu bandė užčiuopti kokį nors pasiekiamą mazgą.
Trolis pasirodė besąs protingesnis. Tamašas dar besiknebinėdamas išgirdo, kaip tas padaras ir vėl paršliurpsi, vilkdamas žeme savo gauruoto siautalo brizgus — kuprotas pavidalas nerealioje šviesoje.
Kai tas palinko virš Tamašo, kai pakišo ranką jam po galva, švelniai ją pakėlė, o prie lūpų pridėjo šaltą ir kietą puoduko kraštą, vaikinas stengėsi negalvoti, kas bus po to.
Jis visiškai nesuprato ano paskatų, tačiau dabar jis matė, kad nieko nepeš susigrūmęs su tuo padaru, o skystis prie lūpų kvepėjo vaistažolėmis, nieko bjauraus. Trolis leido jam ištuštinti puodelį, po to švelniai ant akmeninių grindų nuleido jo galvą ir prisiglaudė šalia jo, lukterėjo; Tamašas nesuprato ko. Vaikinui teliko tikėtis, kad tas padaras nueis ir vėl leis bandyti pasiekt mazgus.
Bet dabar skaudėjo mažiau. Jis juto, kaip užtirpsta kojų pirštai ir pėdos; ir tada, kai jo sąmonė ėmė trauktis migla, jis pabūgo.
Kvailys aš, galvojo. Ko tas padaras nori? Ko laukia? Ar jie nuodija savo aukas? Taip, nuodai, — bet ar jie nuodytų tą, kurį ruošiasi suryti?
„Nesitrauk nuo Bogdano”, — sakė jam tėvas, ir vaikinas, užuot griežtai bei pagrįstai paprieštaravęs sprendimui, nubloškusiam jį čion, leidosi paskui Bogdaną žemyn keliu, pro perspėjantį ženklą.
Jis labai dėl to gailėjosi. Vylėsi, kad Bogdanas ištrūko, kad neatbėgs čionai jo gelbėti, net kartu su Karoliu ir Nikolajumi, nes Tamašas daug labiau bijojo, jog jie nesuspės: jis galvojo apie vis plintantį stingulį, dabar jau galūnėse, — jis bijojo, jog šiame urve jie neberas nieko, apie ką būtų norėjęs, kad sužinotų jo tėvas ir jo motina.
Kelias buvo tuščias tiek, kiek iš savo skausmingos padėties per kitu atveju šlovingą saulėtekį užmatė Nikolajus. Jis atšliaužė į šią vietą ant kalno šlaito, kur akmuo užstojo kelio vaizdą, tačiau jis negalėjo prisiminti, kaip nusigavo nuo kelio į ankstesnę vietą uolose… ar jį palaikė mirusiu ir jis užšliaužė čionai, o gal kažkas iš jo bendrų nutempė jį toliau ir paliko, kad surastų vandens arba pagalbą… Nikolajus, jei tik pats rimčiau susimąstytų, bijojo ir buvo sutrikęs, o ir skausmas visai nepadėjo atrinkti minčių.
Jis krito savo ausimis girdėdamas goblinų staugimą. Atsipeikėjo rankoje laikydamas savąjį kalaviją, rankena krauju prikepusi prie delno; iki šiol jis tampėsi tą ginklą: pernelyg skaudėjo ranką, kad pabandytų jį įgrūsti į makštis, o ir jokio tikrumo, kad tas, kas užtempė jį čionai, nebuvo goblinas su ypatingais savanaudiškais polinkiais. Nikolajus manė, kad jam užteko laiko išsitraukti ir panaudoti kalaviją ir kad bent jau kraujas ant ginklo — ne jo.
Jį pašovė: turėjo geriausią prisiminimą — nulūžusią strėlę; juodas jos galas persmigęs per ranką, taip pat per šoną, jau neminint pervertos odinės rankovės ir pašonės šarvų. Pragariška to lanko templė. Nikolajus žavėjosi goblinų šauliu, kuris ją įtempė, o kitą akimirką, kai pajudino savo ranką ir kyšantis smaigas brūkštelėjo jam per šonkaulius, prakeikė jį už skausmą.
Užteks stengtis apsižvalgyti. Jis atvirto atgal ir įsižiūrėjo į švintantį dangų, bandė iš skausmo aptemdytos savo sąmonės ištraukti bet kokį prisiminimą: kur buvo berniukai? kas nutiko Karoliui? kur kas galėtų būti? Jis — beveik ant kalvos, tikėjosi, kad pasislėpęs. Atsiminė — manė, kad prisimena — kelio purvą sau prieš akis…
Tad jis parkrito. Nikolajus prisiminė akmenų ir brūzgynų maišatį. Galbūt kabarojosi aukštyn; surizgę uolų ir dangaus vaizdiniai. Karolis — po šimts tą jo užsispyrėlišką veržimąsi į prapultį — nėra jo čia, kad padėtų. „Klausykitės patarimų”, — sakė lordas Stanis. Tas pats, kas spjaudyti prieš vėją. Pasitikėk ragana, raganiumi, klausyk jo patarimo, ir štai kur tave atidangina. Senoji ponia turėjo žiaurių polinkių. Nikolajus žinojo. Jis turėjo perprasti Karolį.
Dangų perskrodė erelis. Vienintelė detalė aušros jūroje, giedra, jokių įsipareigojimų pasauliui. Nikolajus — kas kita. Jis užmerkė akis, prisiminė praeitos nakties kelią, tvirtovę, stūksančią prie upės, ir pagalvojo, reikia nusileisti ten. Privalau sužinoti. Juk strėlė turėtų išsitraukti, ar ne?
Po šimts tą Karolį už tai, kad nėra jo čia.
Virš kalnų šlaitų tarsi pasiklydusi siela klykavo erelis. Abipus kelio — tik rąstgaliai, pajuodę medžių kamienai bei kelmai. Gracija, nosimi bakstelėjusi žemę, nusivylusi pūstelėjo į pelenus, prunkštelėjo ir, nesipriešindama pavadžiui, pakėlė galvą. Nėra kur sustot, sakė sau Juris, nesvarbu, kad visi pavargę. Netgi Gracija tą suprato ir pati judinosi pirmyn.
Juris tikėjosi žalios žolės, vylėsi, kad, kai tik pasieks šiltesnes aukštikalnes, suras savo brolius. Jie išeis iš aukštumų pavargę ir norės pailsėti, greičiausiai pirmai progai pasitaikius apsistos — štai ką jis kalbėjo sau, kol užėjo šią nusiaubtą vietą. Visą laiką Juris rasdavo jų kelionės žymes, iki pat šios popietės jis matė jų arklių pėdsakus ant vėjo nugairintos sniego plutos; net nepagalvojo, kad bus jau taip seniai snigę.