Tačiau šiandien — jokio laužo ženklo ar kvapelio. Vien tik medžio anglys. Šįryt Zadnis šlubčiojo, kartais viena, kartais kita koja, ant sniego palikdavo kraujo, o vis tiek judėjo pirmyn, nudūręs nosį vis dar sekė pėdomis — šiokia tokia garantija; bet vieta — bauginanti, šis kelias — taip tuščia ir jokios gyvasties.
Bent jau kelias ėmė platėti, vienodai žemyn su dar vienu posūkiu palei kalną ir ten, Saule valdove, gilus, upės perkirstas slėnis, stačiai prasmengąs jam iš kairės. Tai jį pradžiugino, nes ten, kur prasiveržia upė, esama perėjų, taip sakydavo Nikolajus.
Kelias virto stačia nuokalne, o popiečio saulei likus už kalnų, vis giliau ir giliau niro į pernelyg ankstyvą slėnio prieblandą. Su kiekvienu stabtelėjimu, kai tik įsivyraudavo tyla, vietovė darėsi vis niūresnė ir vaiduokliškesnė. Visai ne kaip senelės pasakojimuose. Čia nė lapelis nešlamėjo. Vien tik vėjas, o kai ir vėl patraukdavo keliu, vienišas Gracijos kanopų caksėjimas vertė Jurį galvoti, kad žengia per kažkokią beribę uždraustą menę.
Nepatinka man, vis galvojo. Zadnis atrodė neramus: sukiojosi kaskart arčiau jo, dairėsi po šešėliuotą slėnį ir urzgė. Nepatinka man ši atvira vietovė, manė sau Juris. Nuo aukštumų gali matyti visus, kurie ant kelio. Galų gale kažin ar tai tas kelias, ar netgi sekame būtent tuos arklius.
Bet dabar jau nebegrįši atgal. Jei tik judėsiu pirmyn, vis kalbėjo sau, tikrai juos surasiu. Čia tik miškas degęs, ir tiek.
Paskutinis žolės kuokštas baigėsi, triušio likučiai buvo vakar. Lordo Stanio jaunylis dar niekada savo gyvenime nebuvo pasigedęs maisto, ir štai jis toks alkanas, kad, rodės, greit pusiau perlūš. Kai tik atšilo tiek, kad drįstum lįsti į mišką, jis įtempė savo lanką bei pasiruošė strėlę tikėdamasis sumedžioti triušį, tačiau dabar laikė savo lanką ir strėlę atrėmęs sau į kelį, nes buvo sunerimęs ir apsisprendęs nukakti prie upokšnio. Kelias darėsi vis tamsesnis ir tamsesnis, štai jau ir tikrose sutemose.
Dangų palytėjo raudonis ir keistai nutvieskė uolas bei kelio paviršių. Jis prisiartino prie kelio ženklo, atrodžiusio kaip keliaženkliai Magijaroje: seni ir apdūlėję, šiandien jau nieko naudinga pakeleiviams nebepasakantys, tačiau šio akmens baltume dantis šiepė nutepliotas kraupus veidas, o ir piešta buvo neseniai. Jo širdis pašoko, ir akimirką visos detalės baisingai išryškėjo: baltas akmuo sutemose, vypsantis snukis, berniukas ant drūtos, gauruotos ponės, geltonas skalikas — visi kartu, kai jau beveik naktis.
Jis jojo toliau, lėtai pasuko kelio posūkiu ir paskutiniuose šviesos spinduliuose toliau į slėnį, kur žemai, prie upokšnio, stovėjo didi tvirtovė, jos smailė kilo aukštyn šalia kelio.
Žmonės ją pastatė. Tikimasi, kad jie buvo žmonės. Tačiau ten už nugaros buvo tas akmuo. Senelė niekada nepasakojo jo broliams tokių dalykų. Arba jeigu ir pasakojo, Tamašas su Bogdanu niekada jam to nesakė, o jis buvo per jaunas, kad prisimintų.
Ar būtų jie ten joję? — klausė jis savęs. Ar ir man joti?
Su jais buvo meisteris Karolis. Jis, be abejonės, žinojo, su kuo susidūrė, ir viską numatė, žinojo tiksliai, ką daro, pavojus nesvarbu. Taigi šičia atėjo berniukas, ponė bei kvailas šuo: į patį suaugusiųjų planų vidurį, kur sprendžiasi visų gyvybė ir mirtis, — tai ne dalykai, su kuriais jis žinojo, kaip susitvarkyti, pavyzdžiui: šaltis ir vėjas, ir kaip kalnuose gauti maisto, bet vietovės, kur tvirtovėse, kaip ši, gyvena svetimieji.
Čia man ne vieta, kalbėjo sau Juris. Turėjau likti namie ir niekada iš viso nebandyt traukti žygin. Galiu mirti badu arba nusileisti į slėnį ir pasibelsti į duris, arba galiu pasistengti prasmukt pro šalį. Ką meisteris Karolis paliepė daryti mano broliams? Arba kam jie ėjo šiuo keliu, jei ne tam, kad surastų šią vietą?
Sutirštėjanti ir praskystanti migla, rodėsi, buvo tik dalis slydimo į alpulį, išskyrus tada, kai Tamašas pajusdavo, kad jo sąnariai sustingę, nugara nutirpusi, ir suprasdavo esąs kitoje siaubingo sapno pusėje. Dar daugiau, vis dar kažkur netoliese trynėsi tie patys šliurpsintys žingsniai bei sklandė pelėsių kvapas, kurį jis siejo su troliu. Jis matė, kaip tarp jo ir blankios švieselės šaltinio šmėsčiojo to padaro šešėlis lyg didžiulė daugybė nubrizgusių skarmalų, sumestų į krūvą. Jis nenorėjo nubusti, primerkė akis, kad tik vos vos matytų pro blakstienas, ir pasistengė neišsiduoti, jog jau pabudo.
Tačiau tas padaras jo nepalietė, galiausiai pakilo ir pasitraukė — kėblinanti kupeta, kuri išties turėjo ilgą uodegą. Tamašas pakėlė galvą ir pamatė, kaip ta nervingai raitosi bei velkasi paskui trolį, kai tas slinko pro blausią lempelę, o jo šešėlis nušliaužė per sienas ir lubas.
Tai buvo košmaras. Jis ir vėl girdėjo tuos duslius dūžius, o gal tai jo širdies tvinksniai. Kai tik nuleido galvą, jį apėmė svaigulys. Jis nebuvo miręs. Tas padaras gana ilgam buvo jį užmigdęs, nugaros jis beveik nebejautė, galėjo tik trokšti, kad ir rankos būtų taip pat užtirpusios. Tačiau kodėl troliui norėti laikyt jį čia bei sėdėt šalia, kol jis miega?
Kažkur viršuje žvangtelėjo ir trinktelėjo skląstis, nuaidėjo koridoriumi. Trolis stryktelėjo, ir staiga švystelėjusi gauruota jo ranka užgesino žibintą. Tas padaras atrepečkojo prie Tamašo, paskubomis užčiuopė jį ir per jėgą sustatė jo kelius, didžiuliu šiurkščiu delnu užčiaupė jam burną. Vėl žvangtelėjo. Padaras užklojo jį ilgaplaukiais, drėgnais savo kailiais ir visai prie pat ausies šnypštelėjo:
— Goblinai. Tsss.
Goblinai. Vis blogiau ir blogiau: trolis sugrūdo jį kampe prie grotų į sulenktų kojų mazginį, niuksėdamas jam, kad tylėtų, ir jis gulėjo visiškai ramutėlis, dvėsuodamas pro priplėkusias draiskanas, kai tas padaras dvejodamas kilstelėjo savo delną.
Girgžtelėjo durys. Pro nuo trolio rankos kadaruojančius kailius, iš po jį užgulusio kūno šešėlio jis pamatė šviesos ruoželį. Švystelėjo deglas, sidabrinis toje šviesoje ginklų bei šarvų blizgesys, ir Tamašas sulaikė kvapą pasiruošęs surikti net rizikuodamas savo gyvybe, suspausta širdim tikėdamasis, kad tai kas nors iš draugų jo ieško.
Tada įsibrovėlis pasuko galvą parodydamas smailias žvėries ausis, styrančias tamsių plaukų gauruose, atsikišusį žandikaulį, veidą, kartu ir žmogišką, ir gyvulišką. Tamašo širdis suledėjo, kai jo žvilgsnis slystelėjo per juos. Jis pakėlė deglą ir, tarsi palaikęs juos kokia nors skarmalų krūva, atidžiai nužvelgė kitas rūsio vietas.
Po to goblinas iš lėto pasuko kitur, tolyn koridoriumi ir už kampo, iš kur visada išnirdavo ir kur pradingdavo trolis. Tamašas tirtėjo po triuškinančiu trolio svoriu siaubingai bijodamas, kad goblinas sugrįš, — ir tas sugrįžo: karinga ir baisi figūra, sidabru blizgančiais šarvais. Jis antrą kartą, laikydamas aukštai iškeltą deglą, lėtai pasižiūrėjo jų pusėn.
Tačiau atrodė, kad jų nemato: jis išėjo pro tas pačias duris, pro kur įėjo, ir jas uždarė.
Trinktelėjo skląstis. Labai iš lėto trolis perkėlė savo svorį, atsitraukė atgal ir, kai gilėliau tarp akmenų masės atsidarė ir užsidarė kitos durys, paliko jį.
Po to stojo tyla ir kvapą gniaužianti ramybė, vien tik trolis absoliučioje rūsio tamsybėje šmižinėjo aplink. Lėtai, skausmingai Tamašas ištiesė kojas ir įsitaisė patogiau; buvo giliausioje neviltyje, kokios dar niekad neįsivaizdavo. Goblinai. Tai susiejo daugiau detalių: Krukči Tvirtovę, debesis, kelią, slėnio vaizdą, ilgą palaidų akmenų šlaitą…