Dabar, kai sudėliojo viską draugėn, jis suprato, kad jo arklį pamuše; jis prisiminė, kaip dar prieš trinktelėdamas į kelkraštį jo arklys staiga pašoko, ir jis sujungė į vieną ir puolimą nuo virš kelio kyšojusių uolų.
Bet ten, puolime, nebuvo trolių: jis niekada negirdėjo, kad troliai būtų tokie protingi, jog šaudytų iš lankų. Tačiau goblinai — taip. Ir jis prisiminė akmeninį kelio ženklą, siaubingą, gyvą snukį, kurį ką tik matė deglo šviesoje, duris ir aidus, kuriuos girdėjo.
Tai buvo ne trolio urvas, o pats Krukči Tvirtovės rūsys, ir goblinai, paleisti nežinia iš kokio pragaro, valdė jį; ogi iš giliomis naktimis sekamų istorijų, visada prigąsdinančių vaikiščius, jog tie nebeužmiega, Tamašas žinojo, kad goblinai — ne troliai, ne plėšikai vienišiai, ne vėzdą nusičiupę kvaileliai. Goblinai ateidavo iš tamsių ir priešiškų vietų, buvo protingi ir traukdavo ištisomis armijomis — štai ką jis žinojo iš senelės pasakojimų. Burtininkai ir blogosios jėgos naudojosi jais savo karuose.
Kas nutiko šiapus kalnų? Ar Karolis tą akimirką, kai pamatė aną akmenį, suprato, kad jie pavojuje, ir vis tiek vedė visus čionai? Ar dar anksčiau jis nesuprato šito iš sapnų? Ar tą rytą aukštikalnėse kalnas jam nieko nepasakė ir jis jiems nieko?
Išdavystė ir Karolis niekada neatrodė įmanomi vienoje mintyje. Tačiau iš kurgi jo sesuo? Iš kur šita paslaptingoji sesutė, kurios Karolis niekada ir niekam neminėjo? Ir iš kur ši prapultis, kurios Karolis negalėjo sustabdyti, jau neminint to, kas vyksta čia, Krukči Tvirtovėje? Iš kurgi degėsių kvapas, sukėlęs visą pilį ant kojų, jei ne iš šių kalnų? Ir iš kur pamestų vaikų verksmas, jei ne iš čia, ne iš Krukči Tvirtovės?
„Jokit greitai”, — prieš puolimą pasakė Karolis. Karolis žinojo, ir Tamašas norėjo, kad galėtų patikėti, jog Karolis kažkur laisvėje bei planuoja jo išvadavimą, tačiau Karolis, jei tik jis gyvas, puikiai žinojo, kur jis — šioje tvirtovėje, tų padarų, su kuriais Karoliui kartą jau nepasisekė susidoroti, rankose. Tamašas ėmė tikėtis, kad visi kiti žuvo per pasalą — Saule valdove, tebus jie žuvę…
Tačiau jei jie žuvę, jis buvo gyvas, ir kol jis gyvas, jis neturėjo jokios kitos vilties, tik lėtą trolio protą bei padaro norą pasilaikyti jį sau, o tai yra laikas, kai galima pasistengt atpalaiduoti mazgus, ir jeigu ne ką nors gelbėti, tai pasprukti ir leistis aukštyn keliu, per perėją, namo perspėti tėvą dėl to, kas vyksta kitapus kalnų, nes Tamašas matė, kas bus po šios tvirtovės paėmimo: kitąmet goblinai perjos aukštikalnių perėja, žudys ir darys Magijaroje visa, ką tik goblinai išdarinėja su savo aukomis — jis nenorėjo apie tai pagalvoti. Jis negalėjo įsivaizduoti, kaip jis pabėgtų, kaip iškęstų perėjos šaltį, bet taip pat nepajėgė įsivaizduoti, kad jo tėvo sūnus guli čia ir laukia mirties. Ne šito jo tėvas mokė savo sūnus ir ne šito jo tėvas tikėjosi iš vyrų, kuriuos buvo pasiuntęs kitapus kalnų.
Ir kai tik Tamašas išgirdo, kad trolio šliurpsenimas tilsta link tunelio galo, vėl ėmė silpnai, bet kiek pajėgė judindamas pirštus stengtis užčiuopti sumazgymus, galėjo būti, kad trolis iš naujo perrišo jam rankas ir vieną mazgą paliko pasiekiamą…
Tik maža jutimo buvo likę pirštuose. Jis vis stengėsi ir galiausiai nusprendė, kad gali pasiekti tik kažką keistą, kas galėjo būti mazgas. Kiek galėdamas įsiręžė, darbavosi kaip niekad kantriai, nuovargio ašaros bėgo jo skruostais, o rankos ir nugara degė nuo pastangų.
Tačiau dar besidarbuodamas, kai iki mazgo atpalaidavimo dar buvo toli gražu, jis išgirdo, kaip per blankiausią šviesą štai iš kažkur labai toli grįžta trolis. Neteisinga, įsižeidęs pagalvojo, jei po šitiek laiko jis užsigeis savo pietų, meldžiu, dieve, tenenori ir tenetikrina virvių. Dabar Tamašas jau žinojo, kad padaras gali kalbėti, tad ir paklausė:
— Kiek goblinų? — norėjo kiek įmanoma daugiau sužinoti apie sąvo padėtį, galbūt atitraukti to padaro dėmesį arba, labiausiai neįtikėtina — nuteikti jį draugiškai bei ištrūkti iš šitos vietos, jei tik troliai sugebėtų protauti, jei tas padaras suvoktų, kad jam pačiam iš goblinų gresia pavojus.
Bet tas sušnypštė, po to, kaip ir anksčiau, kilstelėjo jo galvą ir jam prie lūpų priglaudė puodelį, į Tamašo klausimą neatsakė.
Šįkart jis neketino gerti. Užsispyręs kietai sučiaupė lūpas. Bet tas padaras smarkiai jį papurtė — vienas krestelėjimas ir jo kaukolėje subarškalavo smegenys — bei vėl pasiūlė puodelį. Jis gėrė, o akis vis mirgino spalvoti žybsniai. Po to trolis nuleido jo galvą ir prisėdęs greta ėmė lūkuriuoti.
Tamašas vėl pabandė:
— Kas kitiems nutiko?
— Ššš, — padaras, matyt, norėjo, kad jis patylėtų. O gal tai buvo jo pykčio išraiška.
Tamašas tylutėliai sušnabždėjo:
— Galėčiau tave iš čia išvesti, — tačiau jis jau juto, kad tirpsta plaštakos ir pėdos, o sąmonė virsta bauginančia painiava. Jo liežuvis vos beapsivertė. — Galėčiau tau padėti, — Tamašas nebebuvo tikras, ar padaras dar jį supranta.
Trolis ant jo sušnypštė, tik smarkiau. Tamašas pagalvojo, kad gal pagaliau padaras jam atsako: jei viršuje goblinai, žinoma, norisi, kad rūsyje būtų tylu.
— Aš neprišauksiu jų, — paprieštaravo jis.
Tas atsakė:
— Ne dabar.
Dundėjo būgnai, net iš čia Juris juos girdėjo, visas kalnas lyg pamišęs kartojo jų aidą, ir niekur nedingsi, turi klausytis. Puikiai slepiančiame kelio posūkyje jis prigludo prie plokščio akmens, Gracijos pavadys gulėjo jam ant kelių, jis laikė ponę kuo toliau nuo tvirtovės akių, lūkuriavo, nes kuo rimčiau galvojo, kad reiktų pasibelsti į tuos bauginančius vartus, tuo labiau bijojo. Tai ne pilis, kur žemdirbiai tai įeina, tai išeina, bet karinė tvirtovė: nebuvo jokio kito tikslo, tik saugoti sieną bei medžioti plėšikus. Juris težinojo viena: kad ir kokie žmonės čia begyventų — jei tik iš viso jie žmonės, — jie galėtų būti tik mažumėlę geresni už tuos pačius plėšikus. Jis laukė vien tik mėnulio laidos, vylėsi, kad bus debesuota ir daug šešėlių — jam, gelsvam šuniui ir ponei su didele balta žvaigžde kaktoje bei baltomis kulkšnimis. Purvu ir vandeniu iš savo gertuvės jis užtepė Gracijos žvaigždę bei baltas jos kojines, tačiau maža buvo iš to naudos: jis negalėjo sučiupti Zadnio, kuris pasidarė neramus ir pabėgo savais keliais, Jurio manymu, aploti tvirtovės ir visus ten sukelti ant kojų.
Tikriausiai Zadnį kas nors sugavo arba jis ketino sugrįžti šimto plėšikų vejamas tiesiai pas jį. Ir vėjas darėsi vis šaltesnis arba jis pats ėmė labiau drebėti šitaip apie viską begalvodamas ir naktį besiklausydamas būgnų.
Graciją Juris trumpam paliko pririštą prie apanglėjusio medžio kamieno, norėjo pramankštinti savas kojas ir paėjėjo šiek tiek toliau, kad vogčiomis žvilgteltų žemyn į tvirtovę. Jos viršus buvo apšviestas, visur deglai.
Zadnio — nė kvapo.
— Kvailas šuo, — burbtelėjo sau ir Gracijai, žengė žingsnį ir nušiurpo, dar žengtelėjo, prisėdo ir ėmė laukti, galiausiai pasakė sau, kad turi eiti. Mėnuo leidosi, ir jeigu jis ketina pabandyt prasmukti, kol tamsu, pro tvirtovę, geriau jau padaryti tai, kol vis dar sklinda triukšmas ir jie užsiėmę, o ne tada, kai jie miegos: girdėtųsi, kaip čia pat, žemėliau, palei jų sienas prakaukši arklys. Jis ėmė stotis, dantys kaleno vien pagalvojus, kad jis tikrai ir iš tiesų tuoj pabandys tai padaryti.
Staiga nuo kalvos tiesiai jam į glėbį įsirito blyškus gauruotas pavidalas, aplyžčiojo rankas bei veidą ir privertė jo širdį praleisti tuziną tvinksnių. Juris skaudžiai klestelėjo ant akmens, o skalikas — vien letenų siausmas ant jo kelių ir rankų. Jis grūmėsi, kad apsigintų, neramiomis rankomis apsikabino tai, kas šioje siaubingoje vietoje buvo ir šilta, ir saugu, ir gyva, pasistengė išlaikyti jį, bijodamas dėl to, kas bus parsiuntęs Zadnį bėgte pas jį.