Tamašas užčiuopė akmeninių laiptų pakopą, užsilipo, visą kūną maudė nuo sumušimų, smilkiniai tvinkčiojo — nei skubrumo, nei judrumo. Viršuje sugirgždėjo durys, ir kai jis atsidūrė ten, užčiuopė praėjimą į kitą tamsų, lygiai išgrįstą koridorių, kur būta kažkokio nepažįstamo dvoko — goblinai, pamanė jis, pakraupęs dėl to, ant ko gali tamsoje suklupti; didžiausias jo siaubas — kad trolis bus su jais susiuostęs.
Priešais buvusios durys plykstelėjo į naktį ir mėnesieną. Trolis išėjo lauk. Tamašas išsekė paskui jį ant plataus medinio stogo, tiesiog paklaiko iš palengvėjimo, kad virš galvos dangus ir žvaigždės.
Tačiau žiedu apjuosdamos tą dangų ant į tvirtovės pylimus subestų iečių styrojo žmonių ir arklių kaukolės. Palei pylimus lyg atmatos buvo suverstos kaulų krūvos — balti kaulai, vis dar aplipę tamsiais mėsos gabalais.
Tamašas nusisuko, kad pabėgtų nuo šio reginio ir suduotų padarui, kuris jį išdavė.
Ten stovėjo liesas, gležnas, į tamsų apsiaustą įsisupęs šešėlis. Goblinas, pamanė pačią pirmą akimirką, kol ta figūra dar nebuvo atmetusi gobtuvo. Į jį žvelgė paprasčiausia mergaitė, blyški lyg žvaigždžių šviesa ir nereali, kaip pasaulį liečią tos šviesos spinduliai. Jos smakras buvo su duobute. Ar burtininko sukurta apgaulė įgautų tokį žmogišką bruožą? Tamašo sąmonė drumstėsi, jo kojos drebėjo — pagal į nugarą pūtusį vėją už savęs pajuto trolio šešėlį.
— Kas tu? — paklausė Tamašas.
— Ragana, — tarė ji. — Galinga ragana. Atėjau čia, kad surasčiau kerėtoją, vardu Karolis. Ar tu jį pažįsti?
Ne, su sielvartu pamanė jis. Ne. Nesu tikras, ar iš viso kada jį pažinojau! Jis galvojo apie už jo styrančias kaukoles, apie abejones bei pyktį, prasiveržusius kartu su prisiminimais apie brolį, kelią, perspėjantį akmenį.
— Ar tu Karolio draugė?
— Ne. Manoji ponia. Ar jis buvo su jumis?
— Ir ką man atsakyti? Nepažįstu jūsų padermės, nežinau, ar kerėtojai miršta, ar ne. Jis matė tą akmenį, mūsų neperspėjo, nesustabdė… — jo keliai virpėjo, ir ne vien nuo šalčio. — Apsidairyk. Pasakyk man, ar jis dar gyvas, ir aš jo paklausiu, kur mano brolis!
Ji atrodė nusiminusi, o trolis žemu žemu balsu pasakė:
— Visus surijo. Vien kaulai liko.
Ji prabėgomis žvilgtelėjo pro Tamašą ir virš jo, o jis — jis norėjo prisėsti, ir tegul trolis su ragana ginčijasi, ką daryti arba ko dar iš jo norėti… išsigelbėjimas buvo tolimas ir neaiškus dalykas, greičiausiai vedąs tiesiai į goblinų arba raganų nagus, kas žitio?
— Aš turiu du arklius, — pasakė ji. — Pakankamai maisto. Krukči, nunešk jį.
Tamašas nenorėjo būti nešamas. Jei yra arkliai, jei tik yra koks kelias žemyn nuo šito stogo, jis troško eiti. Ragana žengė prie turėklų ir per juos, jo manymu, ant žemyn vedančių laiptų. Tamašas ėmė svirduliuoti jai iš paskos, žingtelėjo per kraštą ir, vėjui siūbtelėjus į jį, išvydo tamsią tuščią erdvę.
Tačiau trolis galingu grybšniu pagavo jam už rankos ir sulaikė jį nuo kritimo. Visą kelią žemyn laiptais iki pat pakrantės padaras vedėsi Tamašą, nepaleisdamas jo rankos; ragana nuolat slinko priekyje — juodas, į apsiaustą įsisupęs pavidalas, retkarčiais švystelinti plaukų sruoga arba suknelė. Nors trolio gniaužtai žeidė, Tamašas ėjo nesiginčydamas. Mes atvykome, jis mąstė, kad surastume raganą, ir aš vieną tokią radau, juk ji gali būti ta, kuo sakosi esanti…
Jei tik ji ne išvien su goblinais.
4
— Laikykitės, — prašė Juris. — Neparkriskit, neleiskit jai…
Meisteris Nikolajus pėdino tvirtai įsikibęs į Gracijos balną, štai taip ir nusileido į pakalnę. Jiems besibraunant žemyn palei nuošliaužą, Gracija vis klupinėjo ant akmenų. Netikėtai jie atsidūrė prieš didžiulių akmenų Sangrūdą, Juriui teko paleisti pavadį, nes praėjime, į kurį žengė Gracija, kitam nebebuvo vietos, jis net neįsivaizdavo, ar yra ten ponei kur kanopą pastatyti, tačiau status šlaitas jiems iš dešinės leidosi tiesiog prie vandens.
— Saugokitės, — meldė Juris, jis matė, kaip klūpčioja Gracija ir dunksi Nikolajaus kūnas, brūžinamas pro per siaurą jiedviem plyšį. Nikolajus nupuolė, kai Gracija šiurkštokai stabtelėjo brūzgynų ir uolų šešėlyje, prie pat upokšnio, bet vis dar laikėsi, kairioji jo ranka buvo įsipynusi į ponės balnaraiščius. Zadnis ėmė šokinėti ir neramiai tapnoti į jį letenomis, dėl šio įpročio vyriausias šunininkas jo neapkentė. Meisteris Nikolajus suglebęs kabėjo ant riešo, įsipainiojusio tarp balno raiščių, jis tik pakėlė galvą ir: „Pošimts!” — burbtelėjo šuniui.
Juris, bandydamas pastatyti Nikolajų, apkabino jį, bet padėjo neką labiau už Zadnį: kai Nikolajus išpainiojo savo riešą iš odinių virvelių, pasirodė esąs per sunkus, kad Juris jį išlaikytų, ir vaikis susmuko kartu su juo, Nikolajus staiga visas suglebo, atsipalaidavo ir galbūt mirė, kaip jam pasirodė. Kol Jurio rankos nebuvo laisvos, kad suduotų šuniui, Zadnis jam ir Nikolajui lyžtelėjo per veidą. Vaikio širdis daužėsi nuo kopimo į nesibaigiančias pakilumas, būtent dabar ji lėkė lenktynių iš baimės dėl paleisto Gracijos pavadžio ir Nikolajaus, beveik negyvai užtampyto, bet labiausiai dėl tvirtovės ir goblinų, kurie visai čia pat.
Bet dabar štai galiausiai jie pasislėpė tamsoje, tarp krūmų paupyje, kur Nikolajus ir ketino, bent jau kuo arčiau šios vietos, patekti. Paskutinę akimirką Gracija tik slydo, kur galėdama, ir atsitiktinai pataikė į šį užkampį, kurį pasiekia tik žvaigždžių šviesa.
— Baik! — alkūne niuksėdamas šunį šalin, šnypštelėjo Juris. — Po velnių, baik! — Tokiai kalbai jo tėvas jokiu būdu nepritartų. Po to, kai pajuto Nikolajų krustelint, jam labai palengvėjo. — Viskas bus gerai, — gaudydamas kvapą pažadėjo Nikolajui, jis ir pats labai norėjo tuo patikėti. — Viskas gerai. Mums pavyko. Čia galime pailsėti.
— Geras vyrutis, — sakė Nikolajus. — Geras vyrutis. — Galėjo būti, kad kalba su savimi. Būgnai — vis dar už dunksančių tvirtovės sienų, ilgai trunkanti ramybė, vienui viena tyla, nė lapelis nekrusteli, tik švelnus vandens bėgsmas upėje.
„Goblinai”, sakė meisteris Nikolajus. Pas juos jo broliai, meisteris Karolis ir visi, netgi arkliai. Ir meisteris Nikolajus buvo beketinąs pasižiūrėti, ką galėtų vienas padaryti, kai Zadnis jį surado bei nurodė Juriui, kur eiti, bet Nikolajaus jėgos išseko ir jis prašė, kad jie nusileistų šlaitu į krūmus ir pasislėptų. Be jo, Nikolajus turėjo omeny. Tačiau Juris įkalbėjo karį įsikibti ir taip atgabeno čionai, o kai tik Nikolajus atgaus kvapą, meldžiu, dieve, jis pasakys, ką Juriui toliau daryti.
Juris vėjuje ėmė drebėti, kad būtų šilčiau, palenkė kelius, apsiglėbė alkūnes, matė, kaip Graciją traukia prie krūmokšnio lapų, pačiame goblinų tvirtovės šešėlyje ji surado kažką žalią, bent jau tiek, vylėsi Juris, kad skrandį liautųsi raižę, mat jo skrandį raižė. Meisteris Nikolajus jam papasakojo viską, bet ne apie tai. Vakar triušienos buvo visai nebedaug, o jo skreite — rimtai sužeistas vyras, ir jis tikrai nežinojo, ką čia su juo daryti, kur kiekvieną akimirką juos gali užklupti goblinai.
Na, Juris bent jau žinojo, iš kur gauti šilumos. Jis nubalnojo Graciją, vikriai sausai ją ištrynė jos pačios apklotu ir pasiėmė jį vis dar šiltą nuo jos kūno, grįžo prie Nikolajaus ir apkamšė jį, po to nuo balno nuėmė gertuvę, palaikė Nikolajaus galvą ir davė jam gerti.
— Tai gerai, — sušnopavo Nikolajus, išblyškęs nuo skausmo priepuolio, kokio Juris dar niekad nejautė ir nenorėjo net įsivaizduoti. Nikolajus buvo stipresnis, nei atrodė, jis nepaliovė to sau kartoti ir tikėtis, kad tereikia vieną po kito daryti teisingus darbus, ir ryte kažkokiu būdu pakils saulė, o su meisteriu Nikolajumi viskas bus gerai, ir jiedu suplanuos, kaip visus gyvus išgelbėti iš goblinų citadelės.