Bet ten, aukštai, ant kelio, Zadnis pametė Tamašo pėdsakus. Jis paieškojo aplink ir tada, kaip galima iš visko spėti, leidosi paskui meisterio Nikolajaus, vienintelio ištrukusio iš pasalos, kvapą, galbūt paskui ryškiausią pėdsaką, vienintelį, netoliese kurio nebūta goblinų dvoko: Juris negalėjo sugalvoti kitos priežasties, dėl kurios Zadnis būtų sekęs Nikolajų, o Tamašą palikęs.
— Po šimts, kodėl tu čia? — šnopavo Nikolajus.
Pasakyti, kad sekė paskui šunį, atrodė apgailėtinai kvaila. Jausdamas gerklėje stringantį kąsnį Juris atsakė:
— Nes esu kvailys, pone. Ką dabar darysime?
Ilga tyla. Juris pamanė, kad Nikolajus ir vėl nualpo, išsigando, kad jis galėjo net numirti, tačiau Nikolajus tada sumirksėjo, įsispoksodamas į dangų.
— Pora kvailių, — galiausiai pasakė Nikolajus. — Aš jau nebepareisiu. Ar galėtum iš čia parsirasti namo?
— Ne, pone. — Juos bemokydamas Nikolajus visada norėjo, kad jie atsakinėtų trumpai, be jokių pasiteisinimų. Juris sumirksėjo ir pabandė sulaikyti ašaras. — Maistas baigėsi.
— Yra arklys, — pasakė Nikolajus, o Juris vieną akimirką nesuprato.
— Ne, pone, — atsakė. — Ne. Aš to nedarysiu.
— Tuomet suvalgyk šunį, o ant arklio jok.
— Ne, pone.
— Kaip ir tavo brolis — kvailys, po šimts, — burbtelėjo Nikolajus, tačiau Juris nesuprato, apie kurį brolį jis kalba.
Nikolajus užmerkė akis ir kelis kartus lėtai įkvėpė, tada žvaigždžių šviesoje pasižiūrėjo į jį.
— Arklys — tik jaukas goblinams. Taip pat ir šuo. Taip pat ir mes. Ar supranti tai, vaike? Ar ketini likti čia bei vėpsoti, o po to tapti desertu? Šioje vietoje tavo tėvas prarado du sūnus. Tu esi įpėdinis. Ar supranti?
— Tad ką jūs darėt? Ar traukėt be jų namo?
— Ketinau pažiūrėti… — Nikolajus stabtelėjo. Meisteris žiūrėjo tiesiai į jį, visas šešėliuotas ir žvaigždžių nušviestas. — Negaliok apie tai. Net negalvok, vaike.
Tačiau kaip tik taip Juris ir galvojo, kad meisteris Nikolajus pasielgs. Nikolajus, būdamas sužeistas, leidosi čionai pažiūrėti, ar jo broliai gyvi, ar bent kas nors gyvas, arba gal jis galėtų ką padaryti, ir meisteris Nikolajus nelaukė, kol pasveiks, nes nebuvo kada laukti, jei goblinai šioje tvirtovėje laiko jo brolius. Taigi Juris žinojo, ką visų pirma turėtų daryti.
O ir nakties dar likę.
— Vaike, — tarė Nikolajus, kai Juris pakilo eiti į tvirtovę. — Jaunasis lorde, — pagarbiau, iš visų jėgų stengdamasis kalbėti. — Paklausyk manęs…
— Aš būsiu atsargus, — pasakė jis ir nuo Gracijos balno pasiėmė lanką bei strėlinę.
— Jie gali tave užuosti, — nebeprieštaraudamas tam, ką jis darys, sušnabždėjo Nikolajus. — Mažų mažiausiai troliai. Stebėk vėją.
Juris sugrįžo ir laikydamas lanką ant kelių pritūpė — tolėliau nuo Nikolajaus, nes meisteris buvo klastūnas, Juris tą žinojo.
— Sužinosiu, kur jie. Jūs neslampinėkit aplink, kad žaizdos nepradėtų kraujuoti, — Nikolajus buvo gerokai nukraujavęs. Visas šonas kruvinas. Meisteris sakė, kad pats išsitraukė strėlę, Juris virptelėjo vos apie tai pagalvojęs. — Jei manęs kurį laiką nebus, tai reiškia, kad aš pasislėpęs. Ar gerai?
— Neimk to prakeikto šuns, — pasakė jam Nikolajus. — Palik jį su manimi.
Ši mintis irgi atrodė visai nebloga.
Šalto vandens srovė, slidūs samanoti akmenys. Tamašas svirduliavo pakraščiu, vis tai čiūžt, tai slyst, tai išsilaikydavo neparpuolęs, tačiau šios pastangos neparkristi suteikė jam skausmo. Tuo pat metu trolis lengvai ant rankų nešė jaunąją raganą, pastatė ją net nesušlapusią kojų saugiai ant tvirtesnės žemės. Po to tas padaras, skindamas pro brūzgynus sau kelią, patraukė pirma jų.
Juos ėmė supti šnabždesiai: ne vien per akmenis bėgančio vandens lalesys, bet ir vėjas žaliuose lapuose. Šakelės, kurias jis atstumdavo ranka, buvo lanksčios, o šakos virš jų galvų ošė gyvybe. Gaisras, nujuodinęs kalnus, matyt, nepasiekė žemupio — ir labai tolimo žemupio, kaip jam rodėsi prieš tai, kai trolis sulėtino žingsnį ir sustojo atrodydamas labai patenkintas, lyg būtų atvedęs juos vos ne į miško vidurį.
Bet Tamašas ir taip džiaugėsi galėdamas atsipūsti, džiaugėsi, kad gali surasti ką nors gyva; išmuštas prakaito ir drebėdamas jis čia pat iš karto ir susmuko. Atrodė, kad trolis juos palieka: tas padaras grįžo pakrantėn, praėjo pro Tamašą, jo net nepastebėdamas, be jokio „atsiprašau”.
— Dėkoju, meisteri Krukči! — tam padarui pavymui šūktelėjo jaunoji ragana.
Mėnesienoje trolis pasisuko; jei ne rangi uodega, tas padaras panėšėtų į pamestą plaušinę šluotą. Jis nerangiai tūptelėjo ir palinko, tarsi lenktųsi, po to atsuko nugarą bei pūkštelėjo į tėkmę, sukeldamas raibulius, ir tiek.
— Gerų manierų tas trolis, — burbtelėjo Tamašas.
— Jis — ne trolis, — griežtai atkirto mergina. — Jo vardas — Krukčis, kaip ir šios tvirtovės. Tai — jo vietovė. Jis tau išgelbėjo gyvybę.
Tamašo manymu, trolis nedaug kuo kitoks, tačiau dėl šito jis neketino įžeisti merginos nei tos šluotos; iš paskutiniųjų savo jėgų Tamašas pakilo ir pasistengė būti mandagus sakydamas:
— Esu didžiai dėkingas…
Bet mergina atsuko jam nugarą ir patraukė tolyn pakrante, matyt, tikėdamasi, kad jis seks jai iš paskos.
Tegul jis skradžiai, jei ims mykčiot ir reikšti savo nesutikimą. Visai už dyką Tamašas paleistų ją eiti savais keliais, pailsėtų čia ir trauktų namo.
Tačiau jam reikėjo arklio, o ji tvirtino tokį turinti, jam reikėjo maisto, kurio pats neturėjo — netinkamas laikas pareikšti apie savo nepriklausomybę; visai nesvarbu, kad pasipūtėlė raganiūkštė pasižiūrėti atrodo gležna kaip gėlė bei už jį jaunesnė, juk ji tvirtino, kad pažįsta Karolį.
Taigi Tamašas iš paskutiniųjų sekė paskui ją. jis netgi prisiminė geras manieras ir, kai buvo ją beveik prisivijęs, dusdamas tarė:
— Prašau atleisti. Kad ir kas jis toks, jis — ne trolis.
— Čionykštis sargas, — pataisė jį mergina.
— Sargais?
— Krukči Straze. Jų negalima užkerėti. Burtai juos pykdo.
Iš to, kas buvo pasakyta, spengiančios Tamašo ausys neperprato nieko. Jis kėblino klupinėdamas už akmenų bei medžių šaknų, galiausiai, kadangi visa kita jo padėtyje buvo beprasmiška, paklausė:
— Kodėl mane išgelbėjot?
Ji sviedė į jį šešėlių užtemdytą žvilgsnį ir net nesulėtino žingsnio.
— Pamaniau, būsi patenkintas iš ten ištrūkęs.
— Taip ir yra, — šoną diegė ir darėsi vis blogiau, jau neminint mėlynių, kurias su kiekvienu žingsniu nutvilkydavo skausmas.
— Esu didžiai dėkingas.
Jiedu blogai pradėjo — be vardų ar mandagybių, tačiau visiškai bešališkai atsižvelgiant į jos nemalonę bei kandumą, kai elgėsi su juo lyg su tarnu, vis dar atrodė kvaila tokiam pašaliečiui, kokiu buvo jis arba jo tėvas, pernelyg siūlytis bei manyti, kad gali būti įvertintas. Kai vėl ją pasivijo, tepasakė:
— Mano vardas Tamašas.
— Ela, — atsakė ji.
— Tavo vardas Ela? — (Aišku, kad taip. Ji nieko daugiau nebepasakė). — Džiaugiuosi susipažinęs, — Dieve, kaip kvaila vytis tą prakeiktą mergiotę ir bandyti laikytis etiketo, kai tam, kad kalbėtų, jis vargiai begali laisvai, nejausdamas skausmo, įkvėpti. — Ko jūs iš manęs norite?