— Kad eitum, — tarė ji ir atstūmė į šoną šakelę, kuri šastelėjo atgalios ir šmaukštelėjo jam per veidą.
Patyčia tik apsvaigino ir atėmė šiek tiek jėgų. Jis nusišluostė šakelės nuotrupų išspaustas ašaras, vis nesiliovė ėjęs ir pats sau pažadėjo, kad ka!da tik užsimanęs paliks tą šiurkščią mergiotę; kad tik jie kur nors netrukus, meldžiu, Dieve, surastų arklius bei susivoktų, kur link kas. Po to kirčio per akis galvos skausmas pasidarė akinantis, nuo čiuožimo pakalnėn visi jo kaulų galai buvo mėlynai sumušti, o nuo alkio linko kojos.
Bet vos tik Tamašas pagalvojo, kad nebegalės nė žingsnio žengti toliau, pakrantės erdvė išsiplėtė į mėnesienos nušviestą paupio pievą, kur ganėsi pažadėtieji arkliai: vienas tamsus, kitas šviesus. Lvi, Nikolajaus palvasis, su akimis lyg iš stiklo, ir išgelbėtoji Ježio kumelaitė — Tamašas pažino juos tą pačią akimirką, kai Lvi pakėlė savo galvą; jis priėjo ir prigludo prie Lvi peties, Tamašo akys degė, o gerklėje stirksojo gumulas. Senasis draugužis nelemtoje vietoje — tai Lvi, jo ristūno arklidžių kaimynas; arklys pažino Tamašą nepaisant purvo ir trolio tvaiko, uostinėjo jo skaudančius šonus prisimindamas, Tamašo įsitikinimu, slapta nešiotas morkas.
— Šįkart nieko, — tapšnodamas per Lvi sprandą virpančiu balsu sušnabždėjo jis. — Geras draugužis. Kaip tavo kojos? Tikiuosi, tvirčiau laiko nei maniškės… Skorė, gera kumelaitė.
Skorė išsisuko nuo jo rankos, baikšti kvailelė — štai kas ji: Tamašas prisiminė, kodėl jos nemėgo. Jis pažvelgė išilgai Skorės, kad akimis surastų tą mergiūkštę raganą suraukta kakta.
— Balnai — štai ten, — pasakė ji išdidžiai, pirštu rodydama į krūmų kupetą, ir jis nustebęs pažvelgė į ją, į brūzgynus; buvo visiškai išsikvėpęs, visai be jėgų, suabejojo, ar ji iš viso supranta, kaip jis stengiasi išsilaikyti ant kojų.
— Manau, tikrai žinai, ką su jais daryti, — pasakė, tarytum būtų buvusi pernelyg kilminga ponia, kad terliotųsi su arkliais… ir jis įkvėpė, dar kartą, ir pamatė, kad juda. Jis nesuprato, ar tai pyktis suteikė jam jėgų, o gal staiga kažkur gilumoje jis surado paskutines jėgų atsargas, bet jis nuėjo ten, kur Ela liepė, ir surado balnus bei visą mantą, įskaitant ir Nikolajaus lanką, gulintį ant žemės po krūmu, žinoma, kur rasa ir drėgmė…
Kvaiša mergiotė, pagalvojo jis su didėjančia panieka, ir tada jis suprato, ką matė, kai priėjo prie arklių: jie nebuvo supančioti — jokių pančių; visur aplink goblinai, tai pirmyn, tai atgal paupiu laksto troliai, o jie vis dar toje vietoje, kur ji buvo juos palikusi? Tai buvo akivaizdesni burtai nei tie, kuriuos Tamašas per visą savo gyvenimą buvo matęs iš Karolio.
Kol Tamašas, energingai atbloškęs į šalis krūmus, vėl svirduliuodamas sugrįžo į taką, šis įrodymas privertė jį dar kartą susimąstyti apie nepagarbą merginai. Jei paprasčiausia raganos tarnaitė tiek daug gali ir tikisi tokios didžiulės pagarbos, tai meisterio Karolio sesuo, matyt, šiuose kraštuose be galo įtakinga ir yra ta pagalba, kokios jo tėvui gali netrukus prisireikti stojant prieš tai, kas ruošiama. Tad jam verčiau būti mandagiam, pabalnoti merginai arklius ir, kol dar jis nepareiškė apie savo kilmę, akis į akį susipažinti su ta josios ponia.
Taigi pirmiausia Tamašas pasirinko Ježio kumelę, Skorę, sutvarkė jai ant nugaros antklodę, giliai prisikvėpavo, kol pajėgė pasilenkti, pačiupti balną, trūktelti jį aukštyn ir užmesti; dar ilgiau jis laukė parimęs prie jos šono, kol galėjo bandyt suveržti pavaržas — štai taip vargais negalais susidorojo. Bet visą šį laiką kumelė bent stovėjo rami, ramiau nei kada nors prie Ježio.
Nuo pat pradžių Lvi elgėsi geriau: jis nesriūbavo kaip Skorė, savo dalį paimdavo be skubos — štai toks jis buvo, be to, tvirtas, ramus; ogi tai, kad ragana paėmė Skorės pavadį, žinoma, nuspręsdama, jog gražutė kumelaitė bus jos, puikiai tiko Tamašui, jis nė žodžio nepratarė apie Skorės charakterį, tik padėjo Elai užsėsti, padavė pavadį ir parodė, kaip jį laikyti. Elegantiškoji kumelė buvo ir graži, ir klastinga, ir kaprizinga — kaip Ježis, tačiau ji nepradėjo savo įprasto šokio, nenumetė raganiūkštės. Šiek tiek nuvildama Tamašą, Skorė stovėjo lyg ledi, ir jis nuėjo, iš paskutiniųjų silpstančių jėgų įkėlė koją į Lvi balnakilpę ir įšoko į balną.
Tada pro tamsos ir mėnesienos ūkanas jis pamatė, kaip Ela lėtai lyg per sapną prajoja su kumele pro jį, pajuto, jog visai neraginamas Lvi pats sukasi. Mėnulio šviesa, krintanti ant vandens netoliese, išryškino tik neaiškius akmenų bei verpetų kontūrus. Arkliai žengė nerūpestinga žingine, tarsi jokie goblinai nedrįstų jų užpulti.
— Mes jojame pas jūsų ponią? — paklausė Tamašas.
— Kuo greičiau, tuo geriau, — atsakė ji.
— Ką ten darysime? — jis paklausė, bet išgirdo tik tylą. — Ką ten darysime? — pakartojo garsiau, bet atsakymas nebuvo iškalbingesnis.
Šlykštus nemandagumas. Jei tik jis galėtų patekti pas šitą Karolio seserį ir įrodyti, kas esąs, bei papasakoti, kas nutiko Karoliui, galbūt jai parūptų, kas atsitiko jos kaimynams, tačiau dabar, turėdamas laisvo laiko ir jėgų mąstyti, pagalvojo apie tai, kad nuosavam raganos kraštui neypatingai pasisekė, jei Krukči Strazas yra jos galios įrodymas. Galima būtų pamanyti, kad tolėliau žemupyje geriau sekasi, gal goblinai lyg maras įsisuko tik aukštumose arba tik pasienyje, ir Elos valdovė galėtų su jais susidoroti, jei tik rimtai tuo užsiimtų, tačiau o jeigu — ne? Juk žinojo, kad iš už kalnų atvyksta jos brolis, turėjo žinoti, jeigu jų surasti pasiuntė šią mergiotę. Ar padavė ji ką nors, kad apgintų Karolį? Na, žinoma, nebent būtų pasikliovusi Karolio sugebėjimais.
Dėl kažkokios priežasties goblinai apleido tvirtovę, turbūt paprasčiausias merginos pasirodymas juos pribloškė ir privertė atsitraukti, tačiau būtent tvirtovę Ela norėjo kuo greičiau palikti, ir ji tikrai nepagelbėjo Karoliui, net jei tai buvo jos užduotis.
Daugybė dalykų jam buvo dar neaiškūs. Tamašas ėmė rimtai svarstyti, ar nebus klydęs, sekdamas paskui šią merginą; jis galėjo pasiklysti ir nepalikti tėvui jokio perspėjimo, tačiau jei pamestų ją, neaplankęs jos ponios, prarastų bet kokią galimybę sulaukti pagalbos, kurią, reikia manyti, stengėsi surasti Karolis.
Tamašas galėjo išgirst savo brolį sakant: „Brolau, lėtapėdį, ar negali nors kam pasirįžti?” Bet ne, jam buvo neramu dėl to, ką sprendė: traukti toliau ar grįžti. Jam niekada nesisekė aklai nuspręsti ir pastatyti ant kortos kitų gerovės. Kad ką nors padarytų, jam reikėjo žinoti, kur jis yra arba su kuo jis susidūrė: ir jo vedlė, ir jos ponia, ir pats Karolis buvo paslaptingi ženklai. Mergina galėjo būti begėdė pikčiurna, bet gal ji — didingoji ledi, kaip kad tvirtina. Galbūt ji nepratusi viena jodinėti miške su nepažįstamu jaunuoliu, kuris (Tamašas turėjo pripažinti) dvokia kaip trolio urvas. Gal ji manė, kad jis vienas iš tų sunkiai ginkluotų raitelių, įpratusių prie grubių įsakymų. Galbūt…
Žvaigždėtą naktį buvo lengva apduiti nuo svaigių raštų, kuriuos miško šešėliai pynė ant Tamašo bendrakeleivės ir Ježio kumelės, ir ant palvo Lvi sprando. Tamašas bandė mąstyti blaiviai, stengėsi įsiminti kelią, kuriuo dabar jojo tiesiog palei upę leisdamiesi į žalią kraštą, kurį probrėkšmiais buvo matęs saulės spinduliuose; jis mąstė, ar tai ta pati upė, kur bėgo pro tvirtovę.
Jis galvojo, kad jeigu nuspręstų grįžti, galėtų sekti palei vandenį įkalnėn, bent jau iki kelio, tačiau darėsi vis klaidžiau — tarp upokšnių, kurie susitikdavo ir susijungdavo, ir prasigrauždavo siauras prabėgas, kokių arkliai nesupaisytų, tai šen, tai ten audė vanduo, nuolat vis pasimesdamas po medžiais. Lapai braukė Tamašui per veidą, apakindavo jį, po to ir vėl užleisdavo vietą pakrantei — tai pačiai, gal kitai — jis jau nebebuvo tikras, ar iš viso ką nors žino.