5
Ant skurdžios augmenija uolos nelabai kur pasislėpsi, tačiau mėnulis dabar buvo užlindęs už dunksančios kalno keteros, ir Jurio širdis daužėsi lyg triušio. Gremėzdiški tvirtovės kontūrai kilo aukštyn, norėdami uždengti dangų. Jis nežinojo, kad tvirtovė tokia didžiulė ir aukšta — kol kas tai buvo labiausiai jį bauginanti staigmena.
„Pabandyk prisliūkinti prie sarginio šuns, — pasakė Nikolajus apie goblinus. — Pabandyk tai ir pasakyk man, kad ištrūkai su visais pirštais. Tai ne kurčiasis Pavelas, pro kurio nosį prasėlini. Jie bus pastatę sargybinius, kvaišeli nesusitupėjęs. Jie — kariai, galbūt jų nosys jautrios kaip medžioklinių šunų, ar supranti?”
Nikolajus pyko; Nikolajus išvadino jį nesusitupėjusiu kvaišeliu, tačiau tik todėl, kad, kai jie susidūrė, Nikolajus, perverta ranka bei pusę savo kraujo palikęs ant kalno šlaito, tykino čionai žemyn; jis negalėjo pats to padaryti, štai dėl to labiausiai ir pyko.
Taigi jiedu su Nikolajumi be jokio susitarimo susitarė, ir nuo pat tada iki mėnulio laidos Nikolajus prikimšo pilną jo galvą smulkmenų, išimčių bei nurodymų, kad dabar jam prireikė sustoti ir kelis kartus viską pergalvoti.
Mat sargybinis postas, Krukči Strazas, buvo pastatytas tiesiog ant upės kranto, juk akivaizdu, kaip sakė Nikolajus, jog bet kokios paskirties pilis privalo turėti vandens, o kur buvo vandens, reikėjo arba tiesiog ten pat kasti šulinį, arba pastatyti kokį nors įtvirtintą tunelį, kuriuo galima būtų pasiekti tėkmę — galbūt ir viena, ir kita: seniausios, dažnai išaugusios iš mažų pilaičių, ir būdavo sutvarkytos pagal tiek vienų, tiek kitų savininkų norus. O šitoji, pastatyta ant kalno uolos, žinoma, nekasė šulinio. Nikolajus sakė, kad savo kelionėse matęs daugybę tvirtovių, panašių į šią, p jis sakė, kad prieš atvykdamas į Magijaros žemumas daug keliavęs, dar vaiku būdamas Ruso aukštumose buvęs.
Nikolajus kažkada buvo berniukas — tai tiesiog atradimas. Neabejotina, kad jis aplankė ne vieną pilį. Tačiau Nikolajus kalbėjo taip, tarsi tiksliai žinotų, ką sako — kiekvieną smulkmeną iš to pastabų srauto, kurį liejo į jo galvą. Nikolajus privertė Jurį įsižiūrėti į tvirtovės linijas ir suprasti, kaip ji išplanuota ir kur greičiausiai jie bus pastatę sargybą, o kur silpnosios jų vietos…
„Ten, kur nėra langų, ant stogo jie pastatys sargybinius, — sakė Nikolajus. — Kur nesaugoma — ir šiaip per gerai įtvirtinta, jų manymu, kad vertėtų rūpintis, ten, kur jie nelauks puolimo, bus mažiau sargybinių negu ten, kur tikisi…
Stipriausia tvirtovės vieta — kaip tik ta pusė, kurią reikia atakuoti, nes turbūt jie jos nesaugos, o vandens kanalas arba nutekamieji vandenys yra lengviau pasiekiami nei langai”.
Nikolajus dar pridūrė: „Tiesiog apsižvalgyk. Įsidėmėk kiekvieną langą, kiekvieną skylę, kiekvieną užkampį, kur galima tiek jiems, tiek mums pasislėpti, ir sugrįžk, papasakok, ką matei. Tada galėsime nuspręsti, ką toliau daryti”.
Juris žinojo, kad paskutiniuoju nurodymu Nikolajus bandė jį apsaugoti. O šen ir ten nešioti tikslias ataskaitas buvo iš tiesų „protinga”, jei tavo broliai ten gyvi suėsti ar dar kas nors siaubinga, ką goblinai daro sugautiems žmonėms. Nikolajus sakė, kad jie nusitempė net nudvėsusius arklius. O tai negerai, Jurio galva, nebent taip jie ilgiau užgaištų prieš pereidami prie žmonių.
Juris slinko labai atsargiai, stengdamasis nenudardinti akmenų, o labiausiai — likti nepastebėtas: Nikolajus neperspėjęs sugriebė jo galvą ir stipriai trūktelėjo ją žemyn, pirštu nurodė į jį patį; ten, kur jo sėdėta, krito mėnesiena, o jo galva ir jo liemuo, ir jo rankos, ir jo kojos turėjo būti žemiau, po uolos šešėliu, jeigu jis nori pasilaikyti juos sau, jei kartais ant ko nors užsėlintų. Iki šiol Juris jautė Nikolajaus pirštų paliktas mėlynes. Tad slinkdamas, šliauždamas ant pilvo ir alkūnių — iš to, ką patyrė, panašiausia į landžiojimą pro sodo tvoras — nuolat apie tai galvojo ir niekada nepamiršo pasirinkti ilgojo ir daug kantrybės reikalaujančio kelio, jei tik tas būdavo šešėliuočiausias.
Tas kelias, pasirodo, ėjo visai palei pat sieną, žemyn palei pamatą į pakrantę, ir šešėlis buvo toks juodas, kad geroką gabalą slinko apčiuopom. O vanduo, kai tik pasiekė jo ribą, palyginti ryškiai spindėjo žvaigždžių šviesoje; toje pat žvaigždžių šviesoje priešais srovę stūksančiame akmenų mūrinyje Juris pamatė grotuotus geležinius vartelius bei akmenines pakopas, daugumą — srovės skalaujamas.
Juris nuslydo prie krašto, vartelius rado vos vos pravirus, ko niekas net nepastebėtų, jeigu tikėdamasis, kad neužrakinta, nepastumtų. Jei stumtels platėliau, varteliai gali girgždėti. Jei taip, turės bėgti. Gali mestis į vandenį ir tikėtis, kad upė nulakins jį pasroviui prie ko nors ranka įsitveriamo, bet tolėliau nuo Nikolajaus, kur jokiu būdu nenorėtų nuvesti persekiotojų; ir Juris pagalvojo, jog iš anksto tai apsvarstydamas yra pagirtinai rūpestingas. Jis tiksliai žinojo, ką darys, jei nutiktų kas nors netikėta, turėjo planą. Tad vartelius stūmė labai švelniai, pasirengęs liautis, vos tik pajus bet kokią užuominą apie pasipriešinimą, dėl kurio gali girgžtelti vyriai. Varteliai prasivėrė platokai — gana liesam berniūkščiui pralįsti, ir tai jau gerai. Viduje tamsu, tuo tarpu pagalvojo. Galiu bent pažiūrėti, ar tolėliau nėra kitų vartų: meisteriui Nikolajui reiks tą žinoti, kitaip galime pravaikštinėti ten ir šen visą naktį, o jiems kaskart bus proga mus sugauti, argi ne?
Taigi jis įsmuko vidun ir apdairiai beveik iki galo užvėrė už savęs vartelius, tad jie atrodė lygiai taip kaip anksčiau.
Viduje buvo vėsu bei drėgna — to ir tikiesi prie vandens, — ir šiek tiek priplėkę, tarytum šia vieta naudotasi kaip sandėliu arba šiukšlynu. Gerą galą, kol surado sieną, teko eiti apčiuopom. Juris atsargiai paėjėjo pirmyn, bet antrų vartelių nerado; atrodė, kad tai kažkoks tunelis, galbūt net natūrali ola, nes nejusti jokio mūrininko darbo. Tuo labiau, kad negirdėti ir neužuosti nieko, kas rodytų, jog būta užgrobimo, vien tik senų, drėgnų maišų kvapas. Juris svarstė, ar grįžti, nusprendė, jog pabandys dar šiek tiek paeiti neatsitraukdamas nuo sienos, palei kurią tamsoje galėtų grįžti, bei iškėlęs aukštyn vieną ranką, kad apsaugotų galvą, jei čia — kaip namie rūsiuose. Žvaigždžių šviesa ir vandens blizgesys, spindėję prie įėjimo, greitai išblėso, ir Juriui tekdavo retkarčiais stabtelti, kad akys priprastų prie juodesnės tamsos.
Šis tunelis — būtent tai, apie ką Nikolajus norės sužinoti, ir tuo labiau, jei jam pavyktų pranešti apie duris arba vartelius, pro kur goblinai gali iš pilies nusileisti prie vandens ir pro kur jiedu galėtų patekti į tvirtovę ir išgelbėti jo brolius bei kitus.
Galbūt čia net esama sandėliukų — jis galvojo apie galimą šios vietos panaudojimą, nes toks jo namuose buvo pusrūsis, kvepėjo tarsi vieta tam ir būtų naudota, o sandėliukai — susijaudinęs galvojo — kaip tik ta vieta, kur goblinai gali užrakinti savo belaisvius, kaip kad vieną kartą jo senelis, anot tarnų, prieš pakardamas plėšikus, buvo tuos užrakinęs.
Dėl šios minties Juris siaubingai troško išdrįsti šūktelt brolių vardus, retkarčiais sustodavo, sulaikydavo kvėpavimą ir įsiklausydavo, kad išgirstų menkiausią garselį, kuris galėtų reikšti, jog čia kalinamas belaisvis.
Girdėjo tik vandens lašnojimą: tekšt, tekšt… tekšt — vis garsiau ir garsiau, kol prie vartelių išgirdo kitus žingsnius.