„Saule valdove, — pagalvojo jis, jo širdis smuktelėjo į kulnus, — kažkas tunelyje, man už nugaros”.
Pirmoji pašėlusi mintis — prisispausti kietai prie sienos, taip ir padarė tikėdamasis, kad kas nors kitas, labiau įpratęs prie šios vietos, žengs viduriu ir praeis pro jį. Būtų negerai, jei jie uždegtų žibintą, o jei neuždegtų, nors turėtų, reikštų, kad tyčia vaikšto tamsoje — tai yra žino, kad šiame tunelyje gali būti paikas berniūkštis. „Uodžia kaip šunys”, — sakė Nikolajus, bet Juris niekaip nesitikėjo, kad sargyba įeis iš vandens pusės, tuo pačiu keliu kaip jis, arba kad slinks tamsoje.
Jis tvirtai apsikabino sieną, bandydamas sugalvoti geresnę išeitį, tuo pat metu stengėsi išgirsti, kiek jų. Pamėklė judėjo dviem dalimis. Kaip gyvatė — pagalvojo sunkiai nurydamas seiles — arba tik vienas goblinas, tempiąs kažką panašų į maišą ar kūną.
Varteliai laukan turbūt vis dar atdari. Jei jis palauktų, kol tas atsidurs prie pat jo, ir tada staiga šoktų bėgti, gal jam ir pavyktų visiškai netikėtai prasiveržti pro gobliną. O gal jam sėlinti kiek įmanoma pirmyn ir tikėtis, kad tas padaras užsuks į kokį nors koridorių kitoje sienos pusėje, kokiame nors dar nerastame kelių išsišakojime. Pirmoji galimybė buvo tikresnė: Juris žinojo, kad ten yra durys, ko nepasakysi apie jokias kitas duris, tačiau tai sukeltų visą tvirtovę; antroji gi — tylesnė, ir durys į laiptinę ten turėtų būti, kaip kitaip jie paprasčiausiai čia vaikščiotų nesušlapdami kojų? Jei Juriui pavyktų prasmukti pro šalį, gal goblinas užliptų laiptais.
Nebent, dieve, jis gali jį užuosti. Dabar gi, kai tas kažkas, kuris buvo išėjęs, sugrįžo, nebebuvo tikrumo, kad vartai, vedą laukan, neužrakinti.
Juris pamanė, kad Nikolajus pasirinktų būtent tylą. Sukelti visuotinį sąmyšį — ne geriausia mintis, dėl šito gali imti krėsti pakrantes ir surastų Nikolajų, o tai būtų nelaimė. Taigi jis atsargiai patraukė palei sieną, apgraibom pro iškyšulius, per posūkius — dabar absoliučiai aklas, skubėdamas labiau, nei norėtųsi. Trinktelėjo į kažką, ką, ačiū dievui, prieš nuversdamas sugriebė. „Žibintas”, — pagalvojo, suturėdamas jį jo nišoje, ir greitai pajudėjo toliau.
Po to įsirėžė į grotas — šokas, beveik sustabdęs jo širdį. Tačiau jis užčiuopė pravirus vartelius grotose, pravėrė tūptelėjęs ir patraukė toliau, bet tada jis ėmė nebetilpti po lubomis, turėjo pasilenkti, po to ropote ant rankų ir kelių, jis iš tiesų išsigando, kad pakliuvo į spąstus, žūtbūt tikėjosi, jog už grotų — užkampis, kur jie neieškos, tikėjosi, kad Nikolajus klydo kalbėdamas apie jų uoslę. Juris prigludo prie žemės, beveik visiškai nebuvo vietos, stengėsi nešnopuoti. Girdėjo, kaip už jo liovėsi judėję, ir tada tamsoje švystelėjo maža raudona švieselė — visų pirma Juris pagalvojo apie demoniškas, žėrinčias akis.
Bet čia — tik paprasčiausios anglys žarijų puode bei geltonai įsidegęs dagtis, sušvitęs pakeliui prie lempos; jis davė pamatyti gauruotą kailį, platų snukį, tamsias ir nuo šviesos pavandenijusias akis, netikėtai spoksančias tiesiog į jo prieglaudą.
Juris dar tvirčiau apsikabino kelius ir pasistengė nedrebėti tikėdamasis, kad tamsoje tas padaras jo nepamatys. Bet tas tarė: „Dar vienas”, — šiurkščiu, žemu balsu ir, vilkdamas sau iš paskos ilgą žiurkišką, besiraitančią uodegą, pasileido šliurpsėti link jo.
Juris žvilgtelėjo atgal, gal dar yra kur trauktis, tačiau lubos buvo tokios žemos, kad galėjo tik šliaužti…
Padaras to negalėtų. Juris ėmė spraustis į tą žemumą, išgirdo, kaip trinkteli grotelės. Jis šliaužė į ją kaip galėdamas greičiau ir landžiau, stengėsi tapti anam nebepasiekiamas, o tuomet kažkas sučiupo jam už kulkšnies ir trūktelėjo jį atgalios, nudegino jam delnus ir smakrą, kai jis bandė įsikibti į uolą.
Padaras išvilko besispardantį ir besiginantį Jurį į žibinto šviesą. Juris spyrė, bet padaras jo nepaleido, po to, kai besistengiančiam ištrūkti berniūkščiui pritrūko kvapo, Juris įsispoksojo į jį.
Tai trolis, Juris buvo tuo tikras. Jis pakliuvo į keblią padėtį, dėl kurios meisteris Karolis nebuvo davęs jokių nurodymų, nebent padaras atleistų savo gniaužtą. Viena ranka trolis laikė žibintą, kita — jo kulkšnį, atrodė apstulbintas to, kas vyksta.
Trolis gi pastatė žibintą ant žemės, atplėšė Jurį nuo grotelių, į kurias jis nieko nelaukdamas buvo įsikibęs, ir abiem rankomis pakėlė sau prie snukio — kad nukąstų jam galvą, neabejojo Juris ir vėl jam spyrė, kad bent ką nors padarytų.
— Pažįstamai kvepi, — tarė tas, o Juris niekada nebuvo girdėjęs, kad troliai kalbėtų. — Šunimi kvepi.
Iš tiesų. Zadnis visada trynėsi netoliese. O ką Zadniui veikti su troliais?
— Kur mano broliai? — silpnai paklausė padaro, tiek tepavyko bekybant surasti jėgų.
— Dauguma negyvi, — pasakė. — Vien kaulai.
Dauguma. Juris įsikibo į šią „daugumą”. Ir padaras jam galvos nenukando. Trolis kalbėjo apie šunis, susimąstęs žvelgė jam į akis ir dabar, kai Juris ilgėliau į jį įsižiūrėjo, nebeatrodė labai žiaurus. Padaras atrodė sumišęs, o berniuko rankos buvo jau benutrūkstančios, tačiau trolis nieko daugiau nedarė, tik laikė jį pakėlęs — akis į akį.
— Keli gyvi, — Juris duso, spyrė šį kartą be jokio tikslo. — Kur?
— Du išjojo.
— Kur?
— Lauk. Šalin… Kvepi vaiku, ne goblinų. Vaikams čia ne vieta dabar. Bloga vieta, bloga.
— Aš ieškau savo brolių, — diegė vis labiau, darėsi silpna. Juris pamanė, kad jo rankos tuoj nutrūks. — Kur jie nujojo?
— Ieškai brolių, — suurzgė tas. — Ieškai brolių, — trolis švelniai nuleido jo kojas ant žemės, atleido savo gniaužtus ir milžiniška gauruota ranka patapšnojo jam per petį. — Gerai. Tą ir reikia daryti.
— Ar žinai, kur jie išvyko? Gal net žinai, ar ten buvo mano broliai? — Tiesiog stebuklinga. Juris neįsivaizdavo, kokie to padaro sugebėjimai, bet netikėta viltis sudrebino jo balsą, jis nebesiryžo bėgti. — Mano vardas Juris. Atvykau iš už kalnų. Mano broliai — Tamašas ir Bogdanas…
— Nežinau jų vardų. Bet ieškoti brolių. Taip. Gera mintis. Labai gera mintis.
Kažkodėl nudilgsėjo per rankas, panašiai kaip būnant kartu su dvasininkais arba girdint žiemos vėją, to padaro balsas buvo toks žemas. Juriui trolis nebeatrodė nei blogas, nei žiaurus, greičiau liūdnas ir išmintingas, rodos, sakė daugiau nei jo turimi žodžiai. Jis tarė: „Eime”, — didžiule gauruota ranka apsuko jį ir paragino eiti.
Jis turėtų bėgti kiek įkabindamas, pamanė Juris. Greičiausiai tai apgaulė. Turbūt jis būtų daug greitesnis už tą padarą: anas labai didelis ir sunkus, tačiau trolis jau vedėsi jį, kur jis ir norėjo eiti — anapus šviesos, atgal į tamsų tunelį, į pakrantę ir žvaigždžių šviesą, į atvirą orą.
— Eik, surask juos, — trolis pasakė būtent tai, ką Juris ir norėjo daryti.
Bet Juris negalėjo keliauti su juo kažin kur ieškoti Tamašo ir Bogdano, juk nepaliksi sužeisto Nikolajaus, gulinčio ir laukiančio, nežinančio, kas nutiko. Nikolajus žudė trolius, jei tik padaras tai sužinotų, jam nepatiktų, bet galbūt nesužinos, o Nikolajus jam nieko neužsimins.
Jie atėjo iki vartelių ir upės, o ta problema vis labiau ir labiau spaudė Jurio širdį.
Tačiau Nikolajus pats sakė: „Nepadarysiu šito, vaiki”. Nikolajus tuo tikėjo. Jis tikėjo tuo, kai leidosi kalno šlaitu, ieškodamas Jurio brolių, o juk Nikolajus paprastai žino, kas ko vertas. Tad jam nėra vilties…
Nebent jei berniūkštis sugebėtų atvesti pagalbą, ir Juris visa širdim vylėsi, kad taip pasielgti būtų teisingiausia.