Rodos, amžinybę — vien laukimas. Prakeiktas šuo bent jau nurimo. Savo diržą Nikolajus buvo apvijęs sau aplink riešą ir aplink šuns antkaklį, leido laiką kasydamas minkštą šuns pakaklės kailiuką, nes tamsoje šuo buvo šiltas; iš tiesų jis nekvailas šuo, tik nevikrus, geranoriškas šuo, kuris ir per pragarą nusektų savo šeimininko pėdsakais.
Ten berniūkštį ir veda, ir kiekvieną gobliną tvirtovėje pažadintų, jei tik jam dingteltų amtelt; Nikolajus nuoširdžiai vylėsi, jog Zadnis nelos, tad stengėsi, kad šuo jaustųsi patogiai bei būtų atsipalaidavęs — dešinioji jo ranka dabar nebepajudėtų, jokiu greičiu. Jis negalėtų tvirčiau sugriebti šuns arba išlaikyti jo, kad nurimtų. Skausmas plūdo ir slūgo, jis nušluos jo sąmonę, jei tik šuo sujudės ar bent mažumėlę krustels.
— Ša, — pasakė jis, kai tas krustelėjo. — Jis sugrįš. Netrukus jis sugrįš, šunie. Jis protingas vaikis. Gulėk ramus.
Taip jis kalbėjo. Norėjo taip galvoti. Gal kaip tik dabar berniūkštis rimtoje bėdoje. Nikolajus vis klausėsi, ar neišgirs tolumoje kokio nors bruzdesio, nepaisydamas sveiko proto tikėjosi, kad vaikis laikysis visų jo nurodymų iki paskutiniojo ir iššniukštinės tik vietovės išdėstymą, po to grįš kitų nurodymų — daugiau nurodymų, daugiau priešginiavimų: tik gaišinimu Nikolajus manė atkalbėsiąs berniūkštį. Galbūt rytoj jis pats bus stiprėlesnis.
Galbūt kiaulės ims skraidyti, pagalvojo. Reikėjo tam vaikiščiui duoti ausų, užsodinti ant ponės ir liepti, po velnių, nešdintis namo — štai ką jam reikėjo padaryti. Būtų pasilaikęs tą prakeiktą šunį sau, tas galėtų atpirkti savo nuodėmes, visų pirma už tai, kad atvedė čionai vaikį; gal jiedu su šuniu sutartų, gal jam kažkaip pavyktų upokšnyje pagauti žuvį.
Dar daugiau sparnuotų kiaulaičių, pamanė. Tėkmė liejosi iš aukštumų ledyno, tiekė sterilų vandenėlį.
Vanduo ir kelias… galbūt tai kelias leistis plaustu pasroviui į saugesnę vietą. Po šimts! Jis nepagalvojo apie tai. Jei tik jis galėtų susigrąžinti vaikiščią…
Jei tik vaikis grįžtų…
Paskutinysis lordo Stanio sūnus — jo atsakomybėje; kiti du — dingę be žinios, tačiau jei tik jiems pavyktų nusigauti pasroviui, kai bus jau toli nuo šios vietos, sugrįžtų į kalnus ir surastų kitą perėją…
Ir šitaip per pliką lyg pragaro slenkstis kraštą, goblinų medžiojami, o po to prieš akis — kelionė per kalnus: be maisto, be pašaro, be jokios vilties susirasti ko nors pakeliui, vien tik menkas tikėjimas, kad suras niekieno kito nerastą perėją. O kur dar tiesa, jog kalnai linkę rangytis nenuspėjamais vingiais ir vesti į aklavietes bei labirintus… Galbūt būtų geriau leistis pasroviui…
Zadnis pastatė ausis, pakėlė galvą ir pašoko ant kojų. Nikolajus įtempė ranką, kad šuo nešoktų pirmyn, tvirčiau sugriebė už diržo ir į jį įsikibo, žinojo, kad šuo tuojau sulos, po šimts jį! — stipriai trūktelėjo diržą, norėjo prisitempti šunį, kad pirštais pasiektų, pabandė priversti savo kairę ranką sučiupt šuns snukį.
Amtelėjo, silpnai, neaiškiai suinkštė, tada bėgančio berniuko trepsėjimas — štai priežastis, vylėsi Nikolajus.
— Ša, — sušnabždėjo skalikui, bijojo, jis kad ant bėgančio berniūkščio kulnų lipa goblinai.
Berniūkštis pasirodė, šastelėjo ant kelių ir sučiauškėjo:
— Meisteri Nikolajau! Meisteri Nikolajau, aš kažką suradau!
Nieko kito nerasi, tik goblinus, o Zadnio trūkčiojimai vos neatėmė Nikolajui sąmonės. Blogiausių nuojautų kankinamas paklausė:
— Ką?
Vaikiščiui iš paskos šlumštelėjo milžiniškas šešėlis — didžiulis gauruotas šešėlis su žiurkiška uodega.
Nikolajus stvėrė šalia gulėjusį kalaviją, bet prie sveikosios jo rankos buvo pririštas prakeiktas pasaitas, ir berniūkštis sugriebė tą jo alkūnę bei tvirtai įsikibo.
— Ne, ne! Viskas gerai, meisteri Nikolajau! — prieštaravo Juris. — Jis savas.
Trolis pritūpė norėdamas geriau jį apžiūrėti.
— Blogai, blogai sužeistas, — suurzgė ir uždėjo jam ant peties ranką.
Nikolajus net neįsivaizdavo, kad troliai gali kalbėti. Jis jau kraustosi iš proto. Tas padaras apgavo vaikį, mintija sau pietus — Nikolajui buvo aišku. Tačiau tarp berniūkščio, įsitverusio jo rankos, ir pasaito ant riešo…
— Krukčis — mano vardas, — tarė padaras.
— Nikolajus, — atsakė jis, dėl juoko, kol bandė ką nors sugalvoti. Paikšas skalikas stengėsi pašokti ir stryktelti į trolio, lyg kokio seno pražuvėlio draugo, glėbį, jis laidė dieglius per Nikolajaus žaizdas, kol Juris paėmė šunį už antkaklio. Trolis patapšnojo Zadniui, po to ištiesė ranką ir patapšnojo per jo petį.
— Nikolajus, — tarė trolis. — Juris. Gerai. Gerai, mes rasim brolius.
— Jis sako, — Juris išdrožė vienu atokvėpiu, — jis sako, du ištrūko, jis sako, kad eina su mumis.
Taip greitai tik Nikolajaus širdis tegalėjo plakti. Dabar jis jau visiškai nebejuto savų pirštų ir kojų, ir visos jo kūno dalys greitai tirpo.
— Bėk, po paraliais, — liepė vaikiui.
Tačiau berniūkštis nebekreipė dėmesio — nei Juris, nei trolis — ir knebinėjosi su mazgu, laikiusiu šunį pririštą prie jo riešo, šuo tik skaudino, bet negalėjo niekur ištrūkti.
Vaikiui pavyko. Karštis įsimetė, nusprendė Nikolajus. Dabar jis sapnavo, kaip trolis jį suima ir neša ant rankų ir kad Juris joja ant savo ponės.
Jis suprato, jog jie žengė į srovę ir po tvirtovės sienomis, žemyn tamsiu vingiuotu takeliu — ponė ir visi. Žibinto šviesa metė ant lubų šešėlius, kaip tik jam virš akių. Jis girdėjo ponės kanopų „cik cak”.
— O kaip goblinai? — paklausė jis, nes net sapne negalima pamiršti tokių smulkmenų.
— Išvyko pas savo karalienę, — atsakė trolis.
— Kokią karalienę?.. Kodėl? — šįkart labiau į temą. Kodėl — visada reikšmingiausias iš klausimų.
Bet padaras paguldė jį ant žemės net neatsakydamas apie svarbiausius dalykus. Tokie ir būna sapnai. Juris pasilenkė virš jo pasakyti, kad jis saugus ir kad trolis išėjo paieškoti ko nors valgomo, ko, kol tvirtovėje buvo goblinų, jis negalėjo padaryti.
— Kvailys, — murmėjo Nikolajus. — Jis jau surado…
Zadnis lyžtelėjo jam per veidą. Juris sutramdė šunį.
— Pasakyk jam, tegul pirma ėda šunį, — niurnėjo Nikolajus. — Vaike, spruk, nešdinkis iš čia.
Bet sapnuoti jis tikriausiai pradėjo dar kalnuose, kai išsitraukė strėlę. Nei vaikiščias, nei šuo niekada nepasirodė, ir nebuvo jokio trolio. Vien tik goblinai, visus sugavę, tik ne jį.
Trolis pąrdrimblojo, nuo jo ant Nikolajaus užkrito šešėlis. Tada skausmo, šviesos ir šešėlių ūkanose prasidėjo gerokas bruzdesys, Nikolajus užsnūdo, kol Juris krestelėjo jo galvą, guldydamas ją sau ant kelių, ir pasakė, kad jis turėtų atsigerti.
Žuvienė. Trūko druskos, bet karšta.
— Dink, — Juris nuvarė šunį. — Turi savo!
Nepaprasta, pernelyg detalu, kad būtų sapnas. Lygiai toks pat ir antrasis pabudimas su žibinto šviesoje į jį bespoksančiu mąsliu troliu.
— Na, na, — tarė tas. — Geriau?
Jis linktelėjo, troško, kad sugrįžtų kita sapno dalis, ta, kur berniūkštis su pone ir atviras dangus dar virš galvos. Kilstelėjęs galvą, Nikolajus apsižvalgė ir pamatė berniuką su šunimi, susirietusius draugėn, ponės balnas — pagalvės vietoje, tunelyje jis matė ponę, snūduriuojančią ant trijų kojų.
Kai pažvelgė atgal, trolis vis dar sėdėjo ten. Atrodė labai tikroviškai. Ir dvokė tikroviškai. Metė šešėlį, kur ir derėjo. Nikolajui visai nepatiko šitoks vaizdinių pastovumas nei jo padėtis, nei stebėti mirgančias trolio spingsules, pernelyg supratingai žiūrinčias jam į akis.